Romai. Tūkstantis džiaugsmo ir skausmo metų

POKYLIS primena dideles tradicines vestuves. Stalai lūžta nuo maisto ir gėrimų, namai pilni muzikos. Pasveikinti susidrovėjusį jaunikį ir džiaugsmu švytinčią nuotaką veržiasi giminės. Bet tai ne vestuvės, o tik sužadėtuvių puota, iškelta jų išvakarėse. Sugužėjo daugiau kaip šeši šimtai svečių. Per pokylį jaunojo šeima nuotakos tėvams įteikia išpirką. Rytojaus dieną jaunikis su namiškiais parsives būsimą žmoną į savo namus, kur įvyks vestuvės.

Visi naujos šeimos giminaičiai šneka romų kalba. Tačiau kad ir kur jie nukeliautų, aplinkiniams ji bus svetima. Tą kalbą bei tarmes, drauge su senovinėmis tradicijomis ir sutuoktuvių papročiais, kaip paveldą saugo tauta, išsibarsčiusi po visą pasaulį, neturinti nei savos šalies, nei valdžios. Tai romų tauta. *

Kas gi tie romai?

Kalbiniai, kultūriniai ir genetiniai romų pėdsakai veda į šiaurės Indiją, kokį tūkstantį metų atgal. Romų kalba, dabar kiek pakitusi dėl kitų kalbų įtakos, aišku, kilo iš indų. Bet kodėl romai iš ten išsikėlė, neaišku iki šiol. Kai kurių mokslininkų nuomone, jų protėviai galėjo būti įvairūs amatininkai bei linksmintojai, dėjęsi prie kareivių būrių. O gimtinę romai paliko greičiausiai po karinių konfliktų. Vienaip ar kitaip, į Europą jie atkeliavo kirtę  Persiją ir Turkiją dar prieš 1300-uosius metus.

Čia ilgą laiką apie romus vyravo dvi visiškai priešingos nuomonės. Kai kuriose knygose, filmuose jie vaizduojami labai romantiškai: vaišingi, nerūpestingi klajūnai, per dainą ir šokį išreiškiantys džiaugsmus bei skausmus. Antra vertus, gyvenime juodinami — laikomi nepatikimais, paslaptingais, įtariais atsiskyrėliais. Kad suprastume, kaip paplito tokie stereotipai, pasidomėkime įdomia romų praeitimi.

Diskriminacijos laikai

Viduramžiais dauguma europiečių iš savo kaimo ar miesto nė kojos nebuvo iškėlę. Tad įsivaizduokime, kokios mintys sukosi jų galvoje, pirmą kartą savo kaime ar mieste išvydus romų šeimas. Šios atrodė tikrai neįprastai. Juodbruviai atvykėliai nuo vietinių skyrėsi ne tik išvaizda, bet ir apsirengimu, manieromis bei kalba. Jie laikėsi atstu nuo kitų — taip, matyt, buvo pratę nuo senų laikų, kai dar gyveno į kastas susiskaldžiusioje Indijoje. Metai bėgo. Europiečių smalsumą pakeitė nepasitikėjimas.

Romai buvo tiesiogine to žodžio prasme atstumti: kurtis leista tik kaimų pakraščiuose, uždrausta eiti į gyvenvietę apsipirkti ar pasisemti vandens. „Jie vagia vaikus, — sklido kalbos, — ir netgi juos valgo!“ Kai kur net įstatymas reikalavo, kad valgį romai gamintųsi lauke. Kiekvienas norintis galėjo ateiti ir patikrinti, kas verdama. O tai paprastai darydavo išpildami tos dienos viralą žemėn. Tad nenuostabu, jog neretai jiems tekdavo vogti, kad išgyventų.

Diskriminaciją romai iškentė dar tvirčiau laikydamiesi vienas kito. Ilgus šimtmečius stiprybės ir džiaugsmo jiems teikė šeima. Nuo seno tėvai be galo myli vaikus, o šie rūpinasi pasenusiais tėvais. Be to, paprastai romai laikosi visuomenėje priimtų elgesio normų ir mandagumo taisyklių.

 Nuolat kelyje

Dėl tokio priešiškumo romai be paliovos keliavo. Klajokliškas gyvenimas daug ko išmokė, pavyzdžiui, jie įgudo apdirbti metalą, prekiauti, linksminti. Šitaip pajėgė pramaitinti šeimas. Tarp žmonių plito nuomonė, jog romų moterys turi aiškiaregystės dovaną, ir šios dažnai tuo pasinaudodavo, kad užsidirbtų. Dėl nepaliaujamo kilnojimosi iš vietos į vietą santykiai su gadžė, neromais, buvo minimalūs, todėl romų kultūrai bei moralei žalos beveik nepadaryta. *

Aplinkinių priešiškumas netruko peraugti į persekiojimus. Romus išgujo iš kai kurių Europos miestų ir valstybių. Dar kitur ne vienam šimtmečiui padarė vergais. XIX amžiaus septintame dešimtmetyje atgavę laisvę daugelis romų patraukė į Vakarų Europą bei Ameriką. Tačiau, kad ir kur nukeliautų, nepamiršo savos kalbos, papročių, įgimtų sugebėjimų.

Net visai prislėgti rasdavo džiaugsmo vaidindami, šokdami, muzikuodami. Ispanijoje, susiliejus romų bei kitų tautų kultūroms, gimė flamenkas, o Rytų Europoje romai interpretavo vietinių gyventojų liaudies dainas ir įnešė savito stiliaus. Temperamentinga romų muzika padarė įtakos netgi klasikams: Bethovenui, Bramsui, Dvoržakui, Haidnui, Listui, Mocartui, Rachmaninovui, Raveliui, Rosiniui, Sen Sansui, Sarasatei.

Romai mūsų laikais

Dabar po visą pasaulį yra išsibarstę nuo poros iki penkių milijonų romų — kai kurių nuomone, gerokai daugiau. Diduma įsikūrę Europoje. Nemažai jų gyvena sėsliai, dalis pasiturinčiai. Vis dėlto daug kur romai tebeskursta ir tebevargsta, jų gyvenimo sąlygos prastos.

 Rytų Europą valdant komunistams, pagal tuometinę politiką, visi gyventojai turėjo būti lygūs. Valdžios stengėsi suvaržyti romų laisvę įdarbindamos bei įkurdindamos komunaliniuose butuose. Kai kurioms daugiau mažiau pavyko. Dėl to kiek pagerėjo romų sveikata, pakilo gyvenimo lygis. Tačiau ilgus šimtmečius tarp romų ir neromų tvyrantis nedraugiškumas bei nusistatymas neišnyko.

Tikėtasi, kad XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Rytų Europoje prasidėjusios politinės permainos suteiks naujų galimybių. Tačiau jos atvėrė ir senas žaizdas, nes, atsisakius dalies socialinės pagalbos programų ir ne taip griežtai reikalaujant laikytis su diskriminacija kovojančių įstatymų, socialinė bei ekonominė daugelio romų padėtis vėl pasunkėjo.

Viltis ir geresnis gyvenimas

Kaip tik tais laikais, kada romams buvo taip nelengva, juodais it varnas plaukais Andrėja lankė mokyklą vienoje Rytų Europos šalyje. Ji vienintelė klasėje buvo romų kilmės. Prisiminusi patyčias ir vienatvę Andrėja nepajėgia sulaikyti ašarų, nors šiaip yra tvirtos dvasios. „Kai vaikai rinkdavosi, su kuo žais komandoje, visuomet likdavau paskutinė, — sako ji. — Troškau pabėgti į Indiją, kur nesiskirčiau nuo kitų. Sykį mano draugui išties kažkas suriko: „Čiuožk į Indiją!“ „Čiuožčiau, jei turėčiau pinigų“, — atšovė tas. Niekur nesijautėme saugūs. Visi mūsų nemėgo.“ Andrėja puikiai šoko, todėl svajojo apie šlovę ir manė, jog taip pelnys pripažinimą. Tačiau paauglystėje rado tai, kas daug vertingiau.

„Kartą mus aplankė Jehovos liudytoja, vardu Piroska, — prisimena Andrėja. — Remdamasi Biblija mergina įrodė, jog Dievas myli kiekvieną individualiai, o ne tik visą žmoniją. Ji pasakė, kad ir aš galiu užmegzti artimus santykius su Dievu, jei noriu. Pajutau, jog išties kažkam esu svarbi. Žinodama, kad, Dievo akimis, žmonės lygūs, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.

Drauge su Piroska nuėjau į liudytojų sueigą, kur sutikau visokiausios kilmės žmonių ir pamačiau, kokie jie vieningi. Tarp jų radau tikrų draugų. Pradėjau studijuoti Bibliją, po pusantrų metų krikštijausi ir tapau Jehovos liudytoja.“ Dabar Andrėja su vyru yra visalaikiai evangelizuotojai ir  savo laiką skiria pasakoti kitiems apie Dievą, kuris karštai myli visų tautų žmones.

„Priėmė kaip sau lygų“

Apie savo jaunystę romas Hairas prisimena: „Susidėjęs su berniukais, kurie negerbė įstatymų, nuolat patekdavau į bėdą. Kartą policija pričiupo mus bevagiančius. Kai policininkai parlydėjo namo, labiau bijojau, ką pasakys mama, nei tų pareigūnų. Juk, kaip ir daugelyje romų šeimų, mane mokė, jog vogti nedora.“

Vėliau Hairas bei jo namiškiai sutiko Jehovos liudytojus. Vaikino širdį palietė Biblijos pažadas, jog Dievo Karalystė pašalins visas žmonijos bėdas, nebebus priešiškumo nei diskriminacijos. „Romai niekada neturėjo savos valdžios, kuri jais rūpintųsi, — pasakoja jis. — Todėl, mano nuomone, jie gali gerai suprasti, kiek gero Dievo Karalystė duos visiems žmonėms. Jau dabar tai akivaizdu. Vos įžengęs į Karalystės salę pasijaučiau taip, kaip sakė apaštalas Petras: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35). Mane priėmė kaip sau lygų. Negalėjau patikėti išgirdęs, kad  kitataučiai kreipėsi į mane prala — romų kalba tai reiškia „broli“!

Iš pradžių kai kuriems namiškiams labai nepatiko, kad domiuosi kita religija. Jie nesuvokė permainų, vykstančių mano gyvenime, nes stengiausi prisiderinti prie Biblijos principų. Dabar giminės bei romų bendruomenė mato, jog tvirtai laikydamasis to, ko moko Dievas, esu laimingas ir sulaukiu puikių vaisių. Dauguma romų irgi norėtų susitvarkyti gyvenimą.“ Šiuo metu Hairas tarnauja krikščionių bendruomenės vyresniuoju ir visalaikiu evangelizuotoju. Jo žmona Megan, kuri nėra romų kilmės, taip pat aiškina romams bei kitiems, kaip Biblija gali padėti gyventi laimingai — tiek dabar, tiek ateityje. „Vyro šeima bei bendruomenė mane pripažino, — džiaugiasi Megan. — Jiems patinka, kad neromų kilmės žmogus taip jais domisi.“

[Išnašos]

[Anotacija 24 puslapyje]

Dabar romai gyvena kone kiekviename žemės kampelyje

[Rėmelis/iliustracijos 23 puslapyje]

Europoje viešpataujant naciams, Hitleris mirties stovyklose drauge su žydais, Jehovos liudytojais bei kitais pražudė daugiau kaip 400000 romų. 1940 metais, kai apie Hitlerio žudymo mašiną dar mažai kas žinojo, kino aktorius Čarlis Čaplinas — pats romų kilmės — sukūrė dramą Didysis diktatorius, kurioje išjuokė Hitlerį ir nacių judėjimą. Yra ir daugiau garsių menininkų, turinčių romų kraujo: tai aktoriai Julas Brineris ir Rita Heivert (apačioje), dailininkas Pablas Pikasas (apačioje), džiazo muzikantas Džiangas Reinhartas, Makedonijos dainininkė Esma Redžepova. Be to, tarp romų yra inžinierių, gydytojų, profesorių, nacionalinių parlamentų narių.

[Šaltinių nuorodos]

AFP/Getty Images

Photo by Tony Vaccaro/Getty Images

[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]

Romai liudytojai

Tarp Jehovos liudytojų nemažai yra romų kilmės. Kai kurie liudytojų bendruomenėse tarnauja vyresniaisiais ir visalaikiais evangelizuotojais. Vietiniai valdininkai bei kiti žmonės, neromai, gerai apie juos atsiliepia. Vienas romas liudytojas iš Slovakijos pasakoja: „Kartą į mūsų buto duris pasibeldė kaimynas. „Mano santuoka byra, bet žinau, jog galite padėti“, — pareiškė. „Kodėl taip manote?“ — nustebome. „Jeigu Dievas, kurį garbinate, padeda jums, romams, susitvarkyti gyvenimą, galbūt ir mums padėtų“, — atsakė vyras. Davėme jam Jehovos liudytojų išleistą knygą, kurioje yra šeimai skirtų Biblijos patarimų.

Vėliau su tokiu pat prašymu į duris pasibeldė jo žmona. Moteris nenutuokė, kad vyras jau čia buvo. „Niekas iš namo nepajėgus mums padėti“, — sakė ji. Tą pačią knygą davėme ir jai. Kiekvienas prašė nieko nesakyti kitam sutuoktiniui. Po pusantro mėnesio su ta pora ėmėme studijuoti Bibliją. Vadovaudamiesi Biblijos tiesa įgijome kitų žmonių akyse tokią gerą reputaciją, kad jie kreipiasi į mus dvasinės pagalbos.“

[Iliustracijos]

Narbonas, Prancūzija

Granada, Ispanija

„Romai [...] gali gerai suprasti, kiek gero Dievo Karalystė duos visiems žmonėms“ (Hairas).

[Iliustracija 22 puslapyje]

Lenkija

[Šaltinio nuoroda]

© Clive Shirley/Panos Pictures

[Iliustracija 22 puslapyje]

Romai Anglijoje (1911 m.)

[Šaltinio nuoroda]

By courtesy of the University of Liverpool Library

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Slovakija

[Iliustracija 23 puslapyje]

Makedonija

[Šaltinio nuoroda]

© Mikkel Ostergaard/Panos Pictures

[Iliustracija 24 puslapyje]

Rumunija

[Iliustracija 24 puslapyje]

Makedonija

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Čekijos Respublika

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Ispanija

[Iliustracija 25 puslapyje]

Andrėja svajojo, kad šokdama sulauks šlovės ir pripažinimo

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 24 puslapyje]

Rumunija: © Karen Robinson/Panos Pictures; Makedonija: © Mikkel Ostergaard/Panos Pictures; Čekijos Respublika: © Julie Denesha/Panos Pictures