TV — „apgaulingas patarėjas“

TELEVIZIJA gali būti veiksminga mokymo priemonė. Ji supažindina su žmonėmis, kurių niekuomet nebuvome sutikę, šalimis, kurių nematėme. Žiūrėdami įvairias laidas keliaujame į atogrąžų džiungles, ašigalių amžinuosius ledynus, kopiame į kalnų viršūnes, leidžiamės į vandenynų gelmes. Prasiskverbiame tiek į nuostabų atomų, tiek žvaigždžių pasaulį. Žinių laidose pamatome, kas vyksta kitoje žemės rutulio pusėje. Daugiau sužinome apie politiką, istoriją, einamuosius įvykius, kultūrą. Regime tiek žmonių gyvenimo tragedijas, tiek džiaugsmo akimirkas. Televizija linksmina, informuoja ir net įkvepia.

Tačiau didelė dalis laidų nėra nei naudingos, nei pamokančios. Turbūt kritiškiausiai jas vertina tie, kas viešai smerkia televizijos nuolat demonstruojamą smurtą bei seksą. Štai vienas tyrimas Jungtinėse Valstijose atskleidė, jog kone dviejuose trečdaliuose televizijos laidų per valandą parodoma vidutiniškai po šešias smurto scenas. Kol paauglys sulaukia pilnametystės, jis jau būna matęs tūkstančius inscenizuotų smurto veiksmų, žmogžudysčių. Taip pat rodoma daug sekso.  Dviejuose trečdaliuose laidų apie seksą kalbama, o 35 procentai jų neapsieina be sekso scenų, kurios dažniausiai pateikiamos kaip visai nerizikingi, spontaniški santykiai tarp nesusituokusių. *

Reginiai, kuriuose vyrauja seksas bei smurtas, turi didžiulę paklausą. Amerikiečių veiksmo filmai, galiausiai parodomi per televiziją, lengvai pasiekia užsienio rinkas. Tokiems sukurti nebūtina gera vaidyba ar sudėtingas scenarijus. Jų turinys nesunkiai suprantamas. Žiūrovų dėmesį prikausto kovos, žudynės, specialieji efektai, seksas. Tačiau norint tą dėmesį išlaikyti reikia įvairumo. Nuo tų pačių vaizdų greit atbunkama ir, kas pirmiau stulbino, tampa įprasta. Kad domėjimasis neatslūgtų, filmų kūrėjai stengiasi parodyti ką nors dar labiau sukrečiančio, todėl smurto gausėja, o sekso ir sadizmo scenos darosi vis atviresnės.

Polemika dėl TV įtakos

Kaip smurto ir sekso scenos veikia žiūrovus? Kritikai meta kaltinimą, kad jos žadina agresyvumą ir silpnina atjautą tiems, kas patiria smurtą realiame gyvenime. O per TV propaguojamas seksas stumia į paleistuvavimą ir pakerta moralę.

Ar tai, ką matome per televiziją, iš tiesų turi įtakos mūsų reakcijai į tam tikrus dalykus? Tuo klausimu karštai diskutuojama ne vieną dešimtmetį: atlikta šimtai tyrimų, parašyta tūkstančiai knygų bei  straipsnių. Vienas iš svarbiausių diskusijos objektų — tai, ką sunku įrodyti: ar viena yra kito priežastis. Pavyzdžiui, ar vaikystėje per TV matytos smurto scenos turi įtakos agresyvumui vyresniame amžiuje? Įrodyti tai nėra paprasta. Tarkim, pirmąsyk išgėrėte kokių nors vaistų. Nepraėjo nė valandos ir odą išbėrė. Tuomet nesunku suprasti, kad esate jiems alergiškas. Tačiau kartais simptomai pasireiškia tik po ilgesnio laiko. Tada negalima būti tikram, kad dėl to kalti tik tie vaistai, nes alergiją sukelia daug kas.

Taip pat nelengva įrodyti, kad per televiziją matomas smurtas pastūmėja nusikalsti ar nesilaikyti visuomenėje priimtų normų. Tačiau atlikti tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad tarp šitų dalykų vis dėlto esama sąsajos. O kai kurie nusikaltėliai ir patys tvirtina, kad jų agresyvumą kurstė televizija. Kita vertus, žmogui įtaką padaro daug kas: ir kompiuteriniai žaidimai, kuriuose propaguojamas smurtas, ir netinkami šeimos bei draugų tarpusavio santykiai, ir pačios gyvenimo sąlygos.

Todėl nenuostabu, kad požiūriai į visa tai skiriasi. Antai vienas Kanados psichologas rašė: „Mokslas akivaizdžiai neįrodė, nei kad matydamas smurtą žmogus tampa smurtininku, nei kad darosi nejautrus kitų kančioms.“ Tačiau Amerikos psichologų asociacijos žiniasklaidos ir ryšių su visuomene komiteto teigimu, „nėra jokios abejonės, kad tie, kas per televiziją prisižiūri smurto scenų, būna tolerantiškesni kitų agresyvumui ir patys yra agresyvesni“.

Formuoja mąstymą

Nepamirškime: specialistai diskutuoja apie įrodymus, — pavyzdžiui, ar galima įrodyti, kad stebėdamas agresyvų elgesį žmogus pats persiima agresyvumo. Tačiau tik nedaugelis teigtų, kad televizija mąstysenai ir elgsenai įtakos visiškai nedaro. Vienintelė nuotrauka kartais sukelia pyktį, išspaudžia ašarą ar pradžiugina. Taip pat stipriai emocijas sužadina muzika. Net spausdintas žodis verčia mąstyti, jausti ir veikti. Tai kokia tuomet filme meistriškai susipynusių veiksmo, muzikos ir žodžių galia! Nenuostabu, kad televizija mus taip masina. Be to, yra lengvai prieinama. Vienoje knygoje tvirtinama: „Nuo tada, kai žmogus pirmąsyk išmoko reikšti mintis raštu, [...] tokios įtakos [kaip televizija] visuomenei neturėjo jokia nauja minčių perdavimo technologija.“

Milijardai kasmet išleidžiami reklamai, nes aišku, kad žiūrovus veikia, ką jie mato ir girdi. Verslininkai moka didžiulius pinigus ne todėl, kad mano, jog reklama duos pelno, bet todėl, kad tikrai žino, jog ji duoda pelną. Reklama įtikina pirkti, kas siūloma. Pavyzdžiui, 2004-aisiais už savo produkcijos reklamavimą visame pasaulyje kompanija „Coca-Cola“ sumokėjo spaudai, radijui bei televizijai 2,2 milijardo dolerių. Ar tokie pinigai paleisti vėjais? Tais metais ši kompanija gavo beveik 22 milijardus dolerių pelno. Specialistai supranta, jog per vieną kartą žmonių nepaveiksi, todėl produkciją arba paslaugas perša metų metais ir taip įteigia, ką tik nori.

Jeigu mūsų požiūrį ir elgseną taip veikia reklama, trunkanti vos 30 sekundžių, galime įsivaizduoti, kokią įtaką padaro tai, ką per televizorių žiūrime valandų valandas. „Po laisvalaikio pramogų priedanga, — rašoma knygoje Television—An International History, — šitas tarpininkas veikia kaip apgaulingas patarėjas.“ O knygoje A Pictorial History of Television teigiama, jog „televizija keičia mūsų mąstymą“. Todėl turėtume savęs paklausti: „Ar tai, ką žiūriu, veikia mano mąstyseną taip, kaip norėčiau?“

Šis klausimas ypač aktualus tiems, kas tarnauja Dievui. Daugumos televizijos laidų turinys priešingas kilniems principams ir moralės normoms, kurių moko Biblija. Gyvenseną, kurią smerkia Šventasis Raštas, televizija pateikia kaip priimtiną, normalią ir net labai šiuolaikišką. O krikščioniškas vertybes ir tuos, kas jų laikosi, dažnai ignoruoja arba išjuokia. Vienos knygos autorius sielojosi:  „Negana, kad iškrypėlišką elgesį stengiamasi pateikti kaip normą, — dar siekiama ir sudaryti įvaizdį, kad dori žmonės atsilikę nuo gyvenimo.“ Kaip dažnai tas „apgaulingas patarėjas“ kužda, jog ‘pikta yra gera, o gera — pikta’ (Izaijo 5:20).

Pasirinkdami, ką žiūrėti, turime būti atsargūs, kad nepakenktume savo mąstysenai. Biblijoje sakoma: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą“ (Patarlių 13:20). Biblistas Adamas Klarkas rašo: „Bendrauti su žmogumi reiškia jį mylėti ir būti prie jo prisirišusiam, o nesekti tais, kuriuos mylime, neįmanoma. Ne veltui sakoma: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu.“ Kitaip tariant, pasakyk, kas tavo draugai, ir aš nesunkiai atspėsiu, kokia tavo moralė.“ Kaip matome, daugybė žmonių apsčiai laiko praleidžia su televizijos personažais, kurie, deja, nepasižymi protingu elgesiu, — asmenimis, kokių šiaip tikras krikščionis kviestis į namus nė nemano.

Jeigu gydytojas prirašytų jums stiprių vaistų, tikriausiai gerai apsvarstytumėte, kokią naudą bei žalą patirsite juos vartodamas. Netinkamai parinkti arba per didelė dozė net ir tinkamų vaistų gali pakenkti sveikatai. Tą patį galima pasakyti ir apie televizorių. Todėl išmintinga rimtai apgalvoti, ką žiūrime.

Šventosios dvasios įkvėptas apaštalas Paulius skatino krikščionis mąstyti apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga (Filipiečiams 4:6-8). Ar paisote šio patarimo? Jei taip, būsite laimingas.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

„Televizorius — tai išradimas, leidžiantis jūsų svetainėje linksminti jus žmonėms, kurių šiaip į savo namus nekviestumėte“ (Britų diktorius Deividas Frostas).

[Rėmelis 5 puslapyje]

ARGI APIE SEKSĄ BEI SMURTĄ NEKALBAMA IR BIBLIJOJE?

Kuo skiriasi smurto ir sekso scenos, rodomos per TV, nuo to, kas apie smurtavimą ir intymius santykius kalbama Biblijoje? Dievo Žodyje viskas papasakota ne pramogai, o mums pamokyti (Romiečiams 15:4). Čia pateikti tikri faktai. Jie padeda suprasti Dievo požiūrį į smurtą bei seksą ir pasimokyti iš kitų žmonių klaidų.

Daugelyje šalių, kur televizijoje gausu komercinių reklamų, seksas ir smurtas rodomas visai kitu tikslu — dėl pinigų. Reklamuotojai nori pritraukti kuo daugiau žiūrovų, o tokios scenos šiuos prikausto prie ekrano. Tuomet jie žiūrės ir reklamas, o paskui pirks, kas siūloma. Žinių laidų rengėjai taiko principą: „Bus kraujo, bus ir žiūrovų.“ Trumpai tariant, labiausiai patraukia ne paprastos naujienos, o sukrečiantys siužetai — katastrofos, nusikaltimai, karai.

Nors Biblijoje ir aprašomas smurtas, ji ragina gyventi santarvėje — nekerštauti, problemas spręsti taikiai. Ši knyga taip pat nuosekliai moko laikytis aukštos moralės. Tai nė kiek neprimena dvasios, perteikiamos per televiziją (Izaijo 2:2-4; 1 Korintiečiams 13:4-8; Efeziečiams 4:32).

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

TELEVIZIJA IR VAIKAI

„Remdamiesi kelių dešimtmečių tyrimų rezultatais, dauguma mokslininkų bei visuomenės sveikatos apsaugos darbuotojų priėjo prie išvados, kad žiūrėdami smurto scenas vaikai patiria didžiulę žalą“ (Henrio Dž. Kaizerio šeimos fondas).

„[Sutinkame su] Amerikos pediatrijos akademijos specialistais, kad „vaikams iki dvejų metų amžiaus [žiūrėti televizorių] negalima“. Jų smegenys vystosi labai sparčiai, todėl fiziniam bei protiniam lavėjimui ir bendravimo įgūdžiams įgyti reikia aktyvių žaidimų, taip pat tiesioginio bendravimo su žmonėmis“ (Valstybinis žiniasklaidos ir šeimos institutas).

[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Ar tai, ką žiūriu, veikia mano mąstyseną taip, kaip norėčiau?