Gyvenimas Mirties slėnyje

NETOLI Sakramento (Kalifornijos valstija, JAV) 1848-aisiais buvo atrasta aukso. Vildamiesi greit praturtėti, kraštą jau kitąmet užplūdo apie aštuoniasdešimt tūkstančių laimės ieškotojų. 1849-ųjų gruodžio 25-ąją dalis vilkstinės, kurią sudarė gal šimtas vežimų, traukusių iš Solt Leik Sičio į vakarus, pasiekė vietovę, dabar vadinamą Mirties slėniu. Žmonės buvo tikri, kad šita sausringa Kalifornijos ir Nevados pasienio žemuma — trumpiausias kelias į tikslą.

Tuo metų laiku čia vėsu, tačiau kelionė vis tiek buvo labai sunki. Keliauninkai pasidalijo į grupeles ir išsisklaidė kas sau. Vienam tokiam būreliui, kuriame buvo moterų ir vaikų, surasti kelio per kalnus nepavyko. Išvargę ir mažai beturėdami maisto žmonės apsistojo prie versmės netoli upelio, dabar žinomo Ferneso vardu, paskiau traukė prie įdubos, vėliau pavadintos Beneto šuliniu. Iš čia du dvidešimtmečiai, Viljamas Manlis ir Džonas Rodžersas, išėjo ieškoti pagalbos. Kiti liko laukti.

Tie jaunuoliai vylėsi per keletą dienų nusigauti iki Los Andželo ir nė nenumanė, kad jis pietvakariuose, už kokių 300 kilometrų. Maždaug po dviejų savaičių vaikinai priėjo San Fernando slėnį, į šiaurę nuo miesto. Apsirūpinę maistu tuojau pasuko atgal.

Kai po 25 dienų vėl pasiekė stovyklavietę, čia, atrodė, nebėra jokių gyvybės ženklų. Manlis iššovė. Iš po vežimo išlindo žmogus. Vėliau Manlis rašė: „Iškėlęs rankas tas vyras ėmė šaukti: „Jie grįžo, jie grįžo!“ Pasirodė ir kiti — tokie susijaudinę, kad nepajėgė pratarti nė žodžio. Manlio ir Rodžerso dėka išgyveno visi, išskyrus vieną, kuris paliko stovyklą ir bandė rasti kelią pats. Pasakojama, jog tam kolonistų būriui išeinant iš slėnio kažkuri moteris atsigręžė ir ištarė: „Sudie, Mirties slėni!“ Toks vietovės vardas liko iki šiol.

Krašto kontrastai

Mirties slėnio ilgis 225 kilometrai, plotis — nuo 8 iki 24, ir tai sausiausia, žemiausia bei karščiausia vieta Šiaurės Amerikoje. Prie Ferneso upelio užregistruota aukščiausia oro temperatūra siekė 57 laipsnius Celsijaus, o žemės — 94, vos šešiais laipsniais žemesnė už vandens virimo temperatūrą! *

Per metus lietaus čia iškrenta mažiau nei 5 centimetrai, kai kuriais metais iš viso nelyja. O viena vieta netoli Badvoterio (druskingo vandens įduba) yra žemiausiai jūros lygio visame Vakarų pusrutulyje. Vos už 140 kilometrų stūkso aukščiausias Jungtinėse Valstijose (neskaitant Aliaskos) 4418 metrų Vitnio kalnas.

Žvalgytojai 1850-aisiais Mirties slėnyje ties Solt Springu aptiko šiek tiek aukso, sidabro, vario ir švino. Netrukus sparčiai ėmė kilti miesteliai egzotiškais vardais: Bulfrogas (angliškai — varlė kvarklė), Grinvoteris (žaliasis vanduo), Raelitas (lava virtusi vulkaninė uoliena), Skidas (nuo vieno žargoniško posakio).  Bet naudingosioms iškasenoms išsekus, jie tapo miestais vaiduokliais. 1880-aisiais Mirties slėnyje atrado borakso — kristalinio junginio, naudojamo muilui bei kitiems produktams gaminti. Tada prasidėjo pats sėkmingiausias gamtos išteklių eksploatavimo laikotarpis slėnio istorijoje. Iki 1888 metų boraksą į Mohavio miestą gabendavo aštuoniolikos mulų ir dviejų arklių kinkiniais. Du sukabintus penkių metrų ilgio vežimus, pilnus borakso, gyvuliai traukdavo varginantį 270 kilometrų kelią. Tik nuo birželio iki rugsėjo darbai sustodavo, nes užeidavo karščiai, kurių nebepakeldavo nei žmogus, nei gyvulys.

1933-iaisiais Mirties slėnis buvo pripažintas valstybės saugomu paminklu. Jo ribos pamažu išsiplėtė iki 1,3 milijono hektarų. 1994 metais visa ši teritorija paskelbta nacionaliniu parku. Tai vienas didžiausių parkų Jungtinėse Valstijose.

Mirties slėnis pulsuoja gyvybe

Galima pamanyti, kad Mirties slėnyje gyvybės nėra, ir suprantama kodėl. Tačiau iš tikrųjų čia veisiasi arba užklysta visokiausių gyvūnų. Nemažai jų dėl karščio aktyvūs tik naktį. Iš artimiausių kalnų retkarčiais nusileidžia didžiausias šių vietų žinduolis —  įspūdingas snieginis avinas. Gyvena ir amerikiniai barsukai, šikšnosparniai, rudosios lūšys, kojotai, amerikinės stepinės lapės, kengūriniai šokliai, pumos, ursonai, triušiai, dėmėtieji skunksai, afrikiniai asilai, driežai, gyvatės, dykumų vėžliai. Yra paukščių: laukių, vanagų, garnių, putpelių, kranklių, tilvikų, kurkinių grifų bei šimtai kitokių.

Bene ištvermingiausi slėnyje — kengūriniai šokliai. Visą gyvenimą jie gali apsieiti be lašo vandens! Kaip rašoma viename straipsnyje, „šio gyvūno organizmas gyvybiškai svarbų vandenį pasisavina iš krakmolo bei riebalų, esančių sausose sėklose“. O šoklių inkstai išskiria penkiskart didesnės koncentracijos šlapimą nei žmogaus. Šie maži urviniai graužikai dieną slepiasi nuo karščio ir maisto ieško naktimis.

Slėnyje tarpsta per tūkstantį įvairių augalų rūšių. Šošonai, daugiau kaip tūkstantmetį čia gyvenanti indėnų gentis, juos rinkdavo maistui bei įvairiems buities reikmenims gaminti. Anot jų, jeigu žinai, ko ieškai, Mirties slėnyje rasi, kuo prasimaitinti.

 Kai dykuma pražysta

Žiedais apsipylęs Mirties slėnis — retas, bet įspūdingas reginys. Gėlės sudygsta iš daugybės sėklų, kartais dešimtmečius laukiančių šilumos bei lietaus, kad prasikaltų. „Metų metais gali neišvysti nė žiedelio“, — sako nacionalinio parko botanikas Timas Krosantas.

Tačiau 2004—2005-ųjų žiemą slėnyje iškrito didžiausias kritulių kiekis iš užregistruotų, daugiau kaip triskart viršijęs įprastą. Todėl prasiskleidė per pusę šimto rūšių laukinių gėlių, tarp jų pentiniai, alyvos, orchidėjos, aguonos, raktažolės, saulėgrąžos, verbenos. Pasak vienos lankytojos, slėnyje kvepėjo tarsi gėlių parduotuvėje. Gėlės, aišku, privilioja spiečius bičių ir kitokių vabzdžių. Todėl pražydęs spalvingas Mirties slėnis tiesiog dūzgia nuo mažų sparnelių plazdėjimo.

Jei kada sumanysite aplankyti tą kontrastingą slėnį, tik pasirinkite tinkamą transportą ir įsidėkite sočiai vandens. O jeigu vyksite per patį bičių medunešį, nepamirškite fotoaparato. Kai grįšite, šeima ir draugai negalės atsistebėti, kad Mirties slėnis šitaip pulsuoja gyvybe.

[Išnaša]

[Anotacija 15 puslapyje]

Sausiausia, žemiausia ir karščiausia vieta Šiaurės Amerikoje

[Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

Žuvys — dykumoje!

Mirties slėnio upeliuose ir duburiuose gyvena keturių rūšių nuostabios Cyprinodon genties dykumų žuvytės. Šitie šešių centimetrų ilgio sidabriški padarėliai žiemą praleidžia įsikasę į dumblą, o pavasario saulei įšildžius vandenį, atkunta ir išlenda neršti. Tuomet patinėliai tampa vaivorykštinės mėlynos spalvos. Jie energingai gina savo teritoriją nuo varžovų. Bet netrukus dėl vasaros karščių vanduo nusenka ir žuvytės ima masiškai gaišti. Išlikusioms tenka gyventi labai druskingame vandenyje, kuris kartais įkaista net iki 44 laipsnių.

[Šaltinių nuorodos]

Žuvys (viršuje): © Neil Mishalov--www.mishalov.com; žuvis (apačioje): Donald W. Sada, Desert Research Institute

[Žemėlapiai 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Jungtinės Amerikos Valstijos

Kalifornija

Mirties slėnio nacionalinis parkas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Mulai: Courtesy of The Bancroft Library/University of California, Berkeley

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Asiliukai: ©Joseph C. Dovala/age fotostock; panorama (viršuje): © Neil Mishalov--www.mishalov.com; gėlės: Photo by David McNew/Getty Images