Išgelbėtas iš visų vargų

Papasakojo Žanas Klodas Fransua

Dėl to, kad vadovavausi pagal Bibliją išlavinta sąžine, septynerius metus vargau daugiau nei tuzine kalėjimų. Nors iškenčiau nemažai, Dievas mane laimino. Apie tai ir norėčiau papasakoti.

GIMIAU 1937 metų sausio 9 dieną Alžyro mieste (Alžyras). Tada šalį valdė prancūzai. Tėvas buvo Prancūzijos armijos karininkas. Dėl tarnybos jis kartais po kelis mėnesius iš eilės praleisdavo Egipte, Irake, Libane, Sirijoje, todėl mums, penkiems vaikams, laiko beveik neskirdavo.

Mokykloje man patiko. Mokiausi gerai. Bet nedavė ramybės klausimai, kodėl mirštame ir iš kur tas blogis, jeigu Dievas geras ir visagalis. Patenkinamų atsakymų neradau. Be to, troškau žinoti, kaip atsirado gyvybė. Atrodė, vienintelis logiškas paaiškinimas — Darvino evoliucijos teorija. Todėl ilgainiui tapau ateistu.

Pagaliau atsakymus gaunu!

1954-aisiais mano draugas Žoržas, Jehovos liudytojas, davė knygelę „Evoliucija ir Naujasis pasaulis“. * Ją tiesiog ryte prarijau. Knygelėje buvo atskleistos evoliucijos teorijos silpnosios vietos, rašoma apie fosilijų tyrimus, patvirtinančius Pradžios knygos pasakojimą, kad Dievas kiekvieną augalą bei kiekvieną gyvą būtybę sukūrė „pagal jų rūšį“ (Pradžios 1:12, 25). Tačiau tebekamavo nežinia, kodėl egzistuoja blogis.

Žoržas buvo pionierius, visalaikis tarnas, ir didžiąją laiko dalį mokė žmones iš Biblijos — knygos, kurios niekada nebuvau skaitęs. Gal jis man atsakytų? Užsukau į nedidelį butą, kur Žoržas su kitais pionieriais gyveno, ir čia į daugybę klausimų gavau atsakymus iš Biblijos. Paskui pradėjau studijuoti ją reguliariai ir su malonumu. Nuo to laiko niekada nepabodo Dievo Žodyje kruopščiai ieškoti tikėjimą stiprinančių lobių (Patarlių 2:1-5).

Pradėjau lankyti krikščionių sueigas. Jos vyko Alžyro centre, vieno restorano pusrūsyje. Liudytojai mane sutiko šiltai, tad laikui bėgant ėmiau čia ateiti reguliariai. Kartą buvo pranešta apie sueigą, kuri vyks kitu adresu. Nusprendžiau dalyvauti. Tik nuėjęs sužinojau, kad liudytojai iš čia susiruošę eiti į skelbimo tarnybą po namus (Apaštalų darbų 20:20). Pasilikau. Tokia buvo mano viešos tarnybos pradžia.

Trečią kartą išėjęs į lauko tarnybą, jau kalbėjau su šeimininkais pats. Prie vienų durų mintinai pacitavau Rašto eilutę, bet niekaip negalėjau rasti, kur užrašyta. „Jaunuoli, — tarė šeimininkas, — mokyk kitus, kai jau pats sugebėsi.“ Ir uždarė duris. Nusivylęs prisėdau ant suolelio ir ėmiau sklaidyti Bibliją. Po kelių minučių citatą radau. Sugrįžau ir parodžiau tam vyrui.

Pasikrikštijau 1956-ųjų kovo 4-ąją. Po pusmečio turėjau priimti svarbų sprendimą: tarnauti reguliariuoju pionieriumi ar užimti mokytojo vietą nuošaliame kaime. Bet  mokytojaujant skelbimo tarnybai būtų likę mažiau laiko. Nutariau tapti pionieriumi.

Tai sužinojęs tėvas įtūžo. Jis prikišo man prie kaklo peilį ir įsakė kas vakarą grįžti namo. Dar pareiškė, kad nebegausiu valgyti, net jei ir sumokėčiau. Taigi ryte tekdavo išeiti alkanam, su pionieriais pavalgyti priešpiečius, o vakare, prieš grįžtant namo, pasitenkinti sumuštiniu.

Išvengiu mirtinų pavojų

Tuo metu Alžyras kovojo prieš Prancūziją dėl nepriklausomybės. Alžyro miestą nualino bombardavimai ir represijos. Vieną mėnesį įvyko per šimtą sprogimų. Bombos sproginėjo autobusuose, baruose, stadionuose. Skelbti buvo sunku. Žmonės bijodavo atidaryti duris. Dažnai valdžia įvesdavo komendanto valandą, visur tikrindavo asmens dokumentus, darydavo kratas.

Sekmadienį, 1956-ųjų rugsėjo 30-ąją, su keliais pionieriais tvarkėme sueigos vietą. Virš mūsų, restorane, sprogo bomba. Daugybė žuvo ir buvo sužeista. Laimei, pusrūsyje niekas nenukentėjome. Gruodį su viena sesute skelbėme judrioje gatvėje. Staiga pralėkė mašina, pro kurios atdarus langus į minią pasipylė kulkos. Puolėme tarpdurin. Parbloškiau sesę ant žemės ir kritau pats. Atšokusios rikošetu kulkos lėkė viršum galvų. Po šito įvykio liudydami būdavome daug atsargesni.

Atsisakau imtis ginklo

1957 metų kovo 1 dieną buvau pašauktas į armiją. Kadangi mano, krikščionio, sąžinė neleido imti į rankas ginklo, meldžiau stiprybės, kad sugebėčiau tai paaiškinti valdžioms. Be to, prašiau, kad pavyktų išvengti susidūrimo su tėvu. Dideliam mano palengvėjimui, gavau nurodymą prisistatyti į Lilio miestą Prancūzijoje, toli nuo namų.

Po šešių dienų prisistačiau į Lilio tvirtovę, statytą XVII amžiuje valdant karaliui Liudvikui XIV. Remdamasis Šventuoju Raštu, karininkams paaiškinau, kodėl laikausi neutralumo. Atsidūriau kalėjime. Vieną rytą sargybiniai ištempė mane iš kameros ir apieškoję rado nedidelę Bibliją. Tuomet paliepė gultis veidu į sniegą, Bibliją numetė šalia, pakaušin įrėmė šautuvo buožę ir taip pralaikė kokį pusvalandį. Paskui, dideliam džiaugsmui, Bibliją leido pasilikti. Ji ligi šiol tebėra mano lentynoje. Tačiau dėl to, ką iškenčiau tądien, ilgus metus kamavo skrandžio spazmai.

Po kelių dienų pareigūnas perskaitė kai kurias mintis iš laiško, kurį jam atsiuntė mano tėvas: „Priverskite jį nusileisti. Jei nepaklus, palaužkite dvasią.“ Į kompromisą nėjau, todėl įmetė į belangę. Miegojau ant medinio gulto apsiklojęs menkute antklode. Tualeto nebuvo, tad lengvintis teko kameros kampe. Negalėjau nei nusiprausti, nei išsivalyti dantų ar išsiplauti lėkštės. Po dviejų savaičių mane išsiuntė į Freno kalėjimą Paryžiuje.

Per kitus šešerius metus kalėti buvau nuteistas bent keturis kartus. Perėjau keturiolika kalėjimų. Vieną žiemą praleidau Fontevro — kalėjimu paverstame XII amžiaus vienuolyne, Luaros slėnyje. Tik atgabenę konfiskavo visa, ką turėjau. Kadangi nepalioviau prašęs grąžinti Bibliją, sargybiniai mėnesiui uždarė vienutėn. Ten atkeršyti grįžo dar vienas mano priešas — šaltis. Pradėjau atsikosėti kraujais.

Tada perkėlė į kiek padoresnį Šato de Tiurkano kalėjimą netoli Somuero. Čia kalinius siųsdavo į dimisijos karininkų namus visokiausiems darbams. Tarp kalinių buvo Achmedas ben Bela, būsimasis Alžyro Respublikos prezidentas. Keletą mėnesių jam liudijau tiesą. „Tu — alžyrietis, — kartą pasakė, — ir esi čia todėl, kad atsisakei pakelti ginklą prieš savo tėvynainius.“ Jis gerbė mane už principinę nuostatą.

Kas suteikė jėgų ištverti tolesnius mėginimus

Mano sveikata pašlijo. Gydytojai nustatė tuberkuliozę ir išsiuntė gydytis į sanatoriją Prancūzijos  pietuose. Kelis mėnesius pragulėjau lovoje. Siūlė operuotis — šalinti pažeistą plautį. Sutikau su sąlyga, kad bus ‘susilaikyta nuo kraujo’ (Apaštalų darbų 15:29). Tai gydytoją supykdė ir jis operuoti atsisakė. Ėjo šešti įkalinimo metai.

Sanatoriją teko palikti viduržiemį. Drabužių turėjau tik tiek, ką buvau apsirengęs. Bet kaip Jehova siuntė Onesiforą pagelbėti apaštalui Pauliui, taip dabar man atsiuntė gelbėtoją — brolį Adolfą Garatonį, kuris suteikė pastogę ir ‘tapo mano paguoda’ (Kolosiečiams 4:11; 2 Timotiejui 1:16-18). Jo ir vieno pietų Prancūzijos gydytojo dėka sveikata pradėjo taisytis.

Tuo laiku turėjau apmokėti kelias nemažas sąskaitas. Nežinojau, ką daryti. Vieną dieną mane aplankė nepažįstama moteris. „Esu teisininkė, — prisistatė, — Alžyro prezidentas, ponas ben Bela, atsiuntė kai ką jums perduoti.“ Ir įteikė voką su pinigais, kurių buvo daugiau, nei reikėjo toms sąskaitoms. Iš visos širdies dėkojau Jehovai, ‘maldų klausytojui’ (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]).

Nuostabi tarnyba su puikia partnere

Išėjęs iš kalėjimo tęsiau visalaikę tarnybą. Meleno bendruomenėje, netoli Paryžiaus, susipažinau su trisdešimt penkerių našle Andrė Morel. Jos vyras, irgi liudytojas, žuvo autoavarijoje. 1964-ųjų rugsėjo 26-ąją susituokėme. O nuo kitų metų rugpjūčio 1-osios mus paskyrė tarnauti specialiaisiais pionieriais. Nors Andrė buvo silpnos sveikatos, visalaikėje tarnyboje praleido 28 metus!

1967-aisiais mane paskyrė rajono prižiūrėtoju — keliaujančiuoju tarnu, kuris lanko ir drąsina Jehovos liudytojų bendruomenes. Tarnavome pietų Prancūzijoje, teritorijoje nuo Bordo iki Monako, ir metus Paryžiuje. Dėl prastos mudviejų sveikatos dirbti keliaujamąjį darbą buvo nelengva, bet su Jehovos pagalba broliams tarnavome du dešimtmečius, iki 1986-ųjų. Paskui vėl tapome specialiaisiais pionieriais.

Kaip einasi dabar

Baigiu septintą dešimtį ir per tą laiką ne kartą įsitikinau, kad Jehova savo tarnams visuomet duoda stiprybės pakelti išmėginimus. Žinoma, jėgų teikia ir jo įkvėpto Žodžio, Biblijos, studijavimas. Stengiuosi ją kasmet perskaityti nuo pradžios iki galo (Izaijo 40:28-31; Romiečiams 15:4; 2 Timotiejui 3:16).

Žmonės, kurie atsiliepia į gerąją naujieną ir pasiaukoja Jehovai, mus su Andrė labai padrąsina. Per daugelį metų liudytojais tapo septyniasdešimt mūsų studijuotojų ir dėl to be galo džiaugiamės. Apmąstydamas mudviejų gyvenimą jaučiuosi taip, tarsi būtent mums būtų skirti psalmininko žodžiai: „Vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, iš visų vargų išgelbėjo“ (Psalmyno 34:7 [34:6, Brb]).

[Išnaša]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Šato de Tiurkano kalėjime netoli Somuero

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Su žmona 1967-aisiais ir dabar