Kvakerių „šventasis eksperimentas“

PRIE Bostono krantų (Masačusetso valstija dabartinėje JAV) 1656-ųjų liepą išmetė inkarą laivas „Swallow“, atplaukęs iš Barbadoso Vest Indijoje. Masačusetso kolonijos gubernatoriaus pavaduotojas Ričardas Belinghamas uždraudė išlipti dviem keleivėms, Meri Fišer ir En Ostin. Be kita ko, jos turėjo šimtą knygų, skleidžiančių, kaip ėjo kalbos, „žalingas, eretiškas, šventvagiškas doktrinas“.

Knygas sudegino turgaus aikštėje. Moteris įkalino, paskui išrengtas apžiūrėjo, ar nėra požymių, rodančių, kad jos raganos. Kameros langą užkalė, ir penkias savaites abi praleido visiškoje tamsoje. Bet kuriam, drįsusiam jas pakalbinti, grėsė penkių svarų sterlingų bauda. Galiausiai Meri Fišer ir En Ostin išsiuntė atgal į Barbadosą.

Vienas tų laikų metraštininkas paklausė teismo pareigūnų: „Kodėl dvi moteriškės išgąsdino jus it sieną peržengusi grėsminga kariuomenė?“ Iš tikrųjų tos „pavojingos“ moterys buvo pirmosios kvakerių misionierės Šiaurės Amerikoje. Kas gi tie kvakeriai ir kodėl kėlė tokią baimę?

Bičiulių draugija

Kvakerių, arba Bičiulių draugiją, XVII amžiuje Anglijoje įkūrė Džordžas Foksas (1624—1691), gimęs audėjo šeimoje Lesteršyre. Neva išgirdęs paslaptingą balsą, jis nusprendė, jog gali bendrauti su Dievu tiesiogiai ir be jokio tarpininko gauti iš jo dvasinės šviesos. „Tradiciškai Bičiulių draugijos įkūrimo data laikomi 1652 metai“, — rašoma knygoje A Religious History of the American People.

Kaip bičiuliai tapo kvakeriais? Šis pavadinimas kilo iš angliško veiksmažodžio „quake“, reiškiančio „drebėti“. Viename žinyne aiškinama, kad jie, „prieš pat gaudami apreiškimą nuo Dievo, imdavo purtytis iš susijaudinimo“. Kitame teigiama, jog „drebėdavo iš baimės prieš begalinį Dievo tyrumą ir didingumą“. Kvakeriai siekė rasti religinę tiesą ir atgaivinti pirmojo šimtmečio krikščionybę.

Jie tvirtino pasitikį šventosios dvasios, Biblijos pranašų ir Kristaus  apaštalų vadovavimu. Taip pat laukė vidinio „apšvietimo“, arba „balso“, atskleidžiančio dvasines tiesas. Todėl sueigos šiai grupei buvo labai svarbios — tuomet visi tylėdavo ir kiekvienas vildavosi, kad Dievas jam ką apreikš. Gavęs žinią pranešdavo ją garsiai. *

Kvakeriai tikėjo teisingumu, nepaperkamu dorumu, paprastos gyvensenos nauda, pasisakė prieš smurtą. Be to, manė, jog visi krikščionys, tarp jų ir moterys, turėtų liudyti apie savo įsitikinimus. Kvakeriai nepripažino tradicinių religijų, atmetė jų pompastiką bei ceremonijas, tvirtino, kad jiems vadovauja vidinis balsas, o ne dvasininkija, todėl aplinkiniams kėlė įtarimą ir baimę. Daugiausia pykčio, išpuolių bei valdžios trukdymų sulaukdavo dėl to, kad uoliai skleidė savo įsitikinimus.

Anglijoje kvakerius persekiojo ir metė į kalėjimus; Naujojoje Anglijoje irgi buvo uždrausti ir net baudžiami mirtimi. Pavyzdžiui, 1659—1661 metais Bostone buvo pakarti misionieriai Meri Dajer, Viljamas Ledra, Viljamas Robinsonas ir Marmadukas Stivensonas. Kitus sukaustydavo grandinėmis, įdegindavo žymę ar nuplakdavo. Kai kuriems nupjaudavo ausis. O Viljamas Brendas gavo 117 kirčių per pliką nugarą degutuota virve. Nepaisant tokių žiaurybių, kvakerių daugėjo.

Viljamas Penas ir „šventasis eksperimentas“

1681-ųjų pradžioje Šiaurės Amerikos kvakerių gyvenime padvelkė permainų vėjai. Viljamas Penas (1644—1718), kvakeriu tapęs jaunas anglas, įkūrė naują koloniją. Ją valdė patys kvakeriai, remdamiesi savais idealais. Tai pavadinta „šventuoju eksperimentu“. Viljamas Penas buvo britų admirolo sūnus, tačiau karus griežtai smerkė. Kadangi apie tai skelbė ir rašė, ne kartą kalėjo.

Anglijos monarchas, atlygindamas skolą, Viljamo tėvui davė nemažą gabalą žemės Šiaurės Amerikoje. Karalius jaunajam Penui suteikė teisę naujoje kolonijoje tvarkytis, kaip tas nori. Admirolo Peno atminimui kolonija buvo pavadinta Pensilvanija, o tai reiškia „Peno miškas“. Čia religijos laisve galėjo džiaugtis visokių tikėjimų išpažinėjai.

Iš pradžių Viljamas Penas į Ameriką pasiuntė pusbrolį Viljamą Markamą. Šis turėjo užsitikrinti kelių europiečių, gyvenusių kolonijoje, paramą bei nupirkti žemių iš indėnų. 1682-aisiais Delavero upe į savo koloniją atplaukė ir pats Penas. Jis Šakamaksone (dabar Kensingtonas, Filadelfijos dalis)  su indėnais sudarė abiem pusėms naudingą sutartį. Paskui vos už pusantro kilometro įkūrė naują gyvenvietę ir pavadino Filadelfija („Broliška meilė“). Gyvenvietė sparčiai augo.

Penas grįžo į Angliją ir garsino naują koloniją, ragindamas žmones ten keltis. Pasakojo apie puikias tenykštes žemes ir miškus, vandeningą upę, žvėris bei jų kailiukų grožį. Penas žadėjo, kad valdžia laiduos religinę laisvę ir taiką. Atvykti galėjo visi: tiek pirkliai, tiek vargingieji, tiek idealistai, trokštantys padėti jaunai valdžiai.

Vildamiesi pabėgti nuo socialinių bei politinių Europos bėdų, į Ameriką kėlėsi kvakeriai iš Anglijos bei Šiaurės Airijos. Nuo Reino atsikraustė menonitų, taip pat žmonių iš kitokių religinių grupių. Žinoma, kvakerių bendruomenė buvo gausiausia, ir Penas džiaugėsi sėkminga pradžia. 1683 metais rašė: „Sušauktos dvi generalinės asamblėjos, [...] vienbalsiai priimta kone septyniasdešimt įstatymų.“ Vis dėlto ta euforija truko neilgai.

Eksperimentas žlunga

Viljamo Peno kolonijos chartija visiems garantavo religijos laisvę. Tačiau kai prireikdavo ryžto pareikalauti, kad būtų laikomasi įstatymų bei tvarkos, kvakerių nuostata nevartoti smurto tapo kliūtimi — ilgainiui ji vis labiau trukdė. Išsisukti Penas mėgino paskirdamas į valdžią deputatų ne iš kvakerių. Šie turėjo „prireikus sudrausminti kaimynus“. 1689-aisiais kilo karo su prancūzais grėsmė ir kvakeriams pasidarė dar sunkiau.

Maža to, plūdo minios naujakurių ir dauguma buvo kitatikiai. Jie grobė indėnų žemes. Kvakeriai tapo mažuma, todėl santykiai su vietinių gentimis šalo.

Didžiausias smūgis kvakerių politiniam autoritetui buvo suduotas 1756-aisiais, kai gubernatorius ir taryba paskelbė karą delavarams bei šoniams. Prieštaraudami kvakeriai pasitraukė iš valdžios — jų era baigėsi. Taigi Peno „šventasis eksperimentas“, trukęs 75 metus, žlugo.

Ilgainiui, kvakeriams turtėjant, jų religinis uolumas pradėjo slopti. Štai ką pasakė kvakeris Samuelis Fotergilis: „Pamilę šį pasaulį, [kvakeriai] nebesugebėjo įdiegti savo atžaloms tų principų, kuriuos pamiršo patys.“ Be to, laikui bėgant bendruomenė susiskaldė.

Viljamo Peno ir jo sekėjų troškimai buvo kuo kilniausi, tačiau laimėjimais džiaugėsi trumpai. Arba jie nesuprato, arba nepaisė Jėzaus žodžių, kad jis ir jo mokiniai „nėra iš pasaulio“ (Jono 17:16). Todėl joks sumanymas, kad ir gero siekiant pradėtas, nesulauks Dievo bei jo Sūnaus pritarimo, jeigu bus mėginama religiją sieti su politika (Jokūbo 4:4; 1 Jono 5:19). Tokio sumanymo įgyvendinti nepavyks (Psalmyno 127:1).

[Išnaša]

[Rėmelis 12 puslapyje]

„MANO KARALYSTĖ NE IŠ ŠIO PASAULIO“

Kodėl Jėzus pasakė šituos žodžius, užrašytus Jono 18:36? Tai paaiškėja supratus, kas yra Dievo Karalystė. O Dievo Karalystė, apie kurią Jėzus skelbė daugiausia, iš tikrųjų yra vadovybė danguje ir jos galva — pats Jėzus Kristus (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; Luko 4:43). Užuot veikusi per žmonių valdžias, Karalystė jas sunaikins ir vienintelė viešpataus žemei (Danieliaus 2:44; 7:13, 14). Būtent tai Jėzus minėjo pavyzdinėje maldoje: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Valdant Karalystei paklūstantys Dievui žmonės džiaugsis tuo, ko sąžiningi, gero trokštantys asmenys, tokie kaip Viljamas Penas, nesugebėtų laiduoti, — tobula sveikata ir amžinu gyvenimu taikiame rojuje (Luko 23:43; Apreiškimo 21:3, 4).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kvakerių sueiga Filadelfijoje (XIX amžius)

[Iliustracija 10 puslapyje]

Masačusetso kolonijoje kvakerę Meri Dajer veda į egzekucijos vietą

[Iliustracija 11 puslapyje]

Kvakeriai išplaukia iš Anglijos (XVII amžius)

[Iliustracija 11 puslapyje]

1682-aisiais Viljamas Penas pasirašė sutartį su indėnais

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

Abi nuotraukos: © North Wind Picture Archives

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 11 puslapyje]

Valtys: © North Wind Picture Archives; sutartis: Brown Brothers