Ji pamilo Biblijos tiesą

NESENIAI buvo rastas laiškas, kurį prieš pat mirtį rašė vėžiu serganti moteris. Jos gyvybė užgeso 2004-ųjų gegužę. Matyt, staiga pablogėjus sveikatai laiškas liko nebaigtas ir neišsiųstas. Tačiau tie, kas vėliau jį skaitė, buvo sujaudinti iki ašarų ir jų tikėjimas Dievu dar labiau sustiprėjo.

Suzana (toks laiško autorės vardas) jame pasakoja apie tai, kaip 1973-iaisiais, dar būdama paauglė, Konektikuto valstijoje (JAV) telefonu susirado vieną Jehovos liudytojų bendruomenės vyresnįjį ir apskritai, ką paauglystėje jai teko patirti. Pernai, metų pabaigoje, šis jaudinantis laiškas pasiekė Suzanos motiną. Kopiją ji atsiuntė į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Niujorke.

„Tuomet man buvo 14 metų, — aiškina Suzana. — Nusprendžiau, jog tai, ką perskaičiau žurnaluose Sargybos bokštas bei Atsibuskite!, tikriausiai yra tiesa. Kadangi niekada nebuvau sutikusi nė vieno Jehovos liudytojo, telefonų knygoje suradusi jų numerius, pasirinkau tą, kurio trys pirmieji skaitmenys sutapo su mano namų telefono numerio. Į skambutį atsiliepė brolis Genrikas. * Jis gerokai nustebo, kad man niekada neteko kalbėtis su jokiu liudytoju.“

Skaudi patirtis

Suzana pasakoja, kad ją, dešimtmetę, mama išsiuntė gyventi pas savo seserį į Konektikuto valstiją. Tikėtasi, jog laikinai, bet kiek vėliau mamai, kuri viena gyveno Floridoje, mergaitė pasakė norinti likti pas tetą. Savo tuometinę būseną Suzana laiške apibūdina kaip „vadinamąjį Stokholmo sindromą, kuris pasireiškia tuo, kad skriaudžiamas asmuo savotiškai prisiriša prie savo skriaudėjo“. * Tetos namuose su ja buvo elgiamasi žiauriai.

„Teta ir jos draugas, — rašo Suzana, — mane visaip užgauliodavo. Be to, į šiuos namus mažai kas teužsukdavo. Kai mane leisdavo į mokyklą, negaudavau nei priešpiečių, nei tinkamų drabužių, nors mama atsiųsdavo nemažai pinigų. Turėjau vienintelį apatinių rūbų komplektą, o dvi keleriais metais už mane jaunesnės tetos dukros buvo aprūpintos viskuo.“ Suzana tai papasakojo norėdama paaiškinti, jog puikiai suprato, kad, tetai sužinojus apie jos domėjimąsi Biblija, tektų patirti didelių sunkumų.

 Kaip Suzana sėmėsi Biblijos žinių

„Brolis Genrikas supažindino mane su brandžia krikščione Laura, — rašo Suzana. — Dažniausiai susitikdavome savitarnos skalbykloje. Ten Laura negailėdama laiko atsakydavo į daugybę mano klausimų iš Biblijos.“ Suzana prisipažįsta, jog iki tol niekada nebuvo priėmusi jokio savarankiško sprendimo. Bet šitie pokalbiai ir Biblija pagrįstų leidinių skaitymas (vienas iš jų — knyga Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą) padėjo apsispręsti.

„Buvo penktadienio vakaras, — tęsia Suzana. — Tetai pasakiau, kad kalbėjausi su Jehovos liudytojais. Ji man neleido miegoti visą naktį ir privertė stovėti viduryje virtuvės. Tuomet tik dar tvirčiau pasiryžau tapti liudytoja.“

Nuo tada brolis Genrikas nuolat aprūpindavo Suzaną leidiniais, padedančiais geriau suprasti Bibliją. „Negaliu pamiršti 1974 metų „Jehovos liudytojų metraščio“, — rašo ji, — kuriame pasakojama, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jam siaučiant liudytojai ištvėrė persekiojimus nacistinėje Vokietijoje. [...] Paprašiau to vyresniojo įrašyti į magnetofono juostą Karalystės giesmes, kad galėčiau jų mokytis. Per metus išmokau giedoti paeiliui visas 119 giesmių iš 1966-aisiais išleisto giesmyno „Singing and Accompanying Yourselves With Music in Your Hearts“.

Taip pat iš brolio Genriko gaudavau biblinių kalbų, dramų ir asamblėjų programų įrašus. Kasetes jis padėdavo prie vieno telefono stulpo šalia kelio Nr. 10 ir aš iš ten pasiimdavau. [...] Tačiau tokios aplinkybės pradėjo mane slėgti. Pažangą jau buvau padariusi, bet sueigų nelankydama grumtis nebeturėjau jėgų.“

Suzana rašo, jog kiti dveji metai buvo labai sunkūs. Ji nutraukė ryšius su tais dviem pažįstamais liudytojais. Bet tai, kad mokėjo giesmes, tuomet jai tapo tikra kančia. Kodėl? „Vis prisimindavau vienos giesmės žodžius: ‘Lengvas gyvenimas — tai ne Jah kariams.’ Žinojau, kad juos parašė liudytojas, Antrojo pasaulinio karo metais kalėdamas vienoje iš Vokietijos koncentracijos stovyklų, ir tai mane slėgė dar labiau. Jaučiausi esanti bailė ir maniau, kad Jehova mane paliko.“ *

Pagaliau laisva

Lūžis įvyko per mano 18-ąjį gimtadienį. Jau kelerius metus pas mus neužsukdavo joks liudytojas: teta buvo pasakiusi, kad jų matyti nepageidauja, ir vietinė Jehovos liudytojų bendruomenė mūsų adresą įtraukė į nelankytinų asmenų sąrašą. Bet tą dieną atėjo skelbėja iš kitos bendruomenės. Namie daugiau nieko nebuvo, todėl galėjau su ja pasikalbėti. Kiek prisimenu, šeštadienį namuose viena buvau likusi pirmą kartą. Tai palaikiau įrodymu, kad Jehova manęs neapleido. Todėl paskambinau broliui Genrikui ir pasakiau, kad noriu palikti tuos namus. Paprašiau patarimo, kaip tai padaryti. Po kurio laiko broliai padėjo man išsikraustyti.“

Taigi 1977-ųjų balandį Suzana persikėlė kitur. Toliau laiške ji rašo: „Pagaliau laisvai galėjau lankyti visas sueigas ir dalyvauti asamblėjose. Tapau skelbėja. Atnaujinau ryšius su mama. Ji net nenumanė, kad visus tuos metus su manim buvo elgiamasi taip baisiai, ir tai ją sukrėtė. Mama tuoj pasirūpino, kad turėčiau viską, ko reikia. Ji jau prieš kelerius metus buvo persikėlusi į Aliaską. Mama labai susidomėjo tiesa, todėl, kad būčiau su ja, 1978-aisiais išvykau į Aliaską ir aš. Netrukus ji tapo Jehovos liudytoja ir ištikimai tarnauja Dievui ligi šiol.

Man pradėjus lankyti sueigas, brolis Genrikas rinko grupę vykti į Jehovos liudytojų  pagrindinį biurą Brukline (Niujorkas). Pakvietė ir mane. Tai buvo viena iš atmintiniausių dovanų, kokią tik esu gavusi. Patirti įspūdžiai visam gyvenimui įkvėpė dėkingumą Jehovos organizacijai. Štai ir viskas, ką ketinau papasakoti. Tai padariau glaustai, nes norėjau užbaigti laiku.“

Ką čia pateikėme, tėra ištraukos iš šešių su puse puslapio laiško, kuriame net nebuvo palikta tarpų tarp eilučių. Pabaigoje Suzana rašo: „Praėjusį mėnesį ligoninėje mane ištiko labai sunkus priepuolis, — maniau, mirsiu. [...] Meldžiau Jehovos, kad suteiktų jėgų dar nors porai savaičių, nes noriu sutvarkyti kai kuriuos reikalus. [...] Gyventi ilgiau neliko vilčių, bet turiu pasakyti, kad metai, kuriuos praleidau eidama tiesos keliu, buvo tikrai nuostabūs, geriausi, kokių tik galima tikėtis.“

Toliau — nei baigiamųjų žodžių, nei parašo. Laiškas taip ir nebuvo išsiųstas, o radusieji nežinojo, kam įteikti. Bet, kaip jau minėjome, galiausiai jis atiteko Suzanos mamai.

Kas dar žinoma apie Suzaną

Pasikrikštijo Suzana 1979-ųjų balandžio 14-ąją. Tuomet jos mama sugrįžo į Floridą, o ji pasiliko Aliaskoje, nes buvo labai susigyvenusi su Nort Polio krikščionių bendruomene. Greit pradėjo visalaikę pionierės tarnybą. Kiek vėliau persikėlė į Floridą ir 1991-aisiais ištekėjo už krikščionių vyresniojo, irgi visalaikio tarno. Užgesus Suzanos gyvybei, neilgai trukus mirė ir jis.

Krikščionių bendruomenė šią sutuoktinių porą labai mylėjo. Abu buvo visalaikiai tarnai tol, kol Suzanai dėl ligos tai pasidarė nebeįmanoma. Suzana ištarnavo pioniere daugiau kaip 20 metų. Broliai pasirūpino, kad jos laidotuvių kalba iš Floridos telefono linijomis būtų perduodama Nort Polio bendruomenei.

Šis laiškas padeda dar labiau vertinti dvasines dovanas, kuriomis džiaugiasi tie, kas tarnauja Jehovai ir turi nuostabią prikėlimo viltį (Apaštalų darbų 24:15). Be to, Suzanos patirtis rodo, jog Dievas yra šalia kiekvieno, kuris prie jo artinasi! (Jokūbo 4:7, 8)

[Išnašos]

[Anotacija 23 puslapyje]

Metai, kuriuos praleidau eidama tiesos keliu, buvo tikrai nuostabūs, geriausi, kokių tik galima tikėtis

[Iliustracija 21 puslapyje]

Suzana, kai jai buvo dešimt metų

[Iliustracija 23 puslapyje]

Suzana su savo vyru, Džeimsu Seimuru