Biblijos požiūris

Ar krikščionybė nuvylė?

KRIKŠČIONIMIS save laiko maždaug trečdalis žemės gyventojų. Tačiau pasaulis, regis, dar niekada nebuvo toks politiškai susiskaldęs ir smurtaujantis. Ar tai rodo, kad Jėzaus, krikščionybės įkūrėjo, mokymai kažkuo ydingi? O gal tiesiog dauguma tuos Kristaus mokymus netinkamai traktuoja?

Šiame straipsnyje aptarsime, ko iš tikrųjų Kristus mokė ir kokį pavyzdį paliko savo sekėjams. Taip pat pakalbėsime apie tuos tariamųjų krikščionių įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja tikrajai krikščionybės sampratai.

Krikščionybė buvo iškreipta

Praėjus keliems šimtmečiams po Kristaus mirties, Romos imperijoje pagrindinės religijos statusas buvo suteiktas religijai, kuri dėjosi esanti krikščioniška. Tariamieji krikščionys dabar nebesijautė esą atstumtieji ir netrukus jau sukosi romėnų visuomenės politinių ir socialinių įvykių centre. Dvasininkai tuoj sureagavo į šiuos pokyčius. Štai Augustinas pradėjo mokyti, jog lauktoji Dievo Karalystė jau atėjo. Religiniai vadovai aiškino, kad jiems atsiradusios naujos galimybės daryti įtaką politikai bei religijai atvėrė kelią žemėje įsiviešpatauti Dievo valiai. Taip buvo ypač sureikšmintas žmogaus vaidmuo tvarkant žemės reikalus.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, ne vienas patikėjo, kad krikščionys turi atlikti tam tikrą misiją šalies politiniame gyvenime. Todėl daugelis ėmė manyti, jog krikščionis kai kuriuos savo įsitikinimus turi pakoreguoti taip, kad jie atitiktų visuomenės,  kurioje gyvena, valią. Pavyzdžiui, nemažai žmonių žodžiais išpažįsta Kristaus mokymus apie meilę ir taiką, bet vis dėlto palaiko karus. Dėl tos pačios priežasties kai kurios Bažnyčios kad ir ragina savo sekėjus melsti Dievo Karalystės, tuo pat metu remia despotiškus valdovus.

Šitokia iškreipta krikščionybė — ne ta religija, kuriai pradžią davė Jėzus. Veikiau tai tėra pačių žmonių sukurta „krikščionybė“, kurią ir šiandien išpažįsta dauguma tariamųjų krikščionių. Būtent ji ir nuvylė. Tai akivaizdu, juk dauguma žmonių, laikančių save krikščionimis, nepaiso Biblijos principų.

Ko iš tikrųjų mokė Jėzus?

Galbūt kai ką stebina Jėzaus žodžiai, kad jo sekėjai „nėra iš pasaulio, kaip ir [jis buvo] ne iš pasaulio“ (Jono 17:15, 16). Kodėl Kristus skatino savo mokinius turėti tokią nuostatą? Į šį klausimą atsakė mylimas jo mokinys, apaštalas Jonas. Jis rašė: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19).

Taigi Kristaus mokymai nukreipia žmonių viltis ne į jų pačių organizacijas, bet į Dievo Karalystę — dangiškąją valdžią, kuri čia, žemėje, įgyvendins teisingumą (Mato 6:10). Jėzus ir pats nerodė nė menkiausio noro kištis į ano meto politinį gyvenimą. Jis ryžtingai atmetė galimybę užimti valdžios postą (Jono 6:15). Be to, nesutiko konfliktus spręsti smurtu (Mato 26:50-53; Jono 18:36). Jėzus nepaliko jokios konstitucijos arba civilinio kodekso. Jis nepalaikė nė vienos pusės savo laikmečio politiniuose neramumuose, pavyzdžiui, netapo vergų teisių gynėju, neprisidėjo prie žydų tautos pasipriešinimo Romos valdžiai.

Tačiau tai nereiškia, kad Jėzui žmonės ir jų bėdos nerūpėjo. Jis daug mokė apie žmogaus pareigą artimui. Ragino sąžiningai mokėti mokesčius, pabrėžė, jog būtina paklusti teisėtai valdžiai (Mato 22:17-21). Jėzus aiškino, kaip rūpintis vargstančiais, rodyti pagarbą kitiems, būti jautriems, atlaidiems, gailestingiems (Mato 5—7 skyriai). Gerai žinoma ir tai, kad svarbiausia Kristaus mokymuose yra meilė Dievui bei artimui (Morkaus 12:30, 31).

Tikroji krikščionybė šiandien

Tad kaip turėtų elgtis tikrasis Kristaus sekėjas? Taip, kaip elgėsi Jėzus. Ištikimai paklusti šalies įstatymams, bet visai nesikišti į politiką (Jono 12:47, 48). Net ir smarkiausiai verčiamas neiti į kompromisą dėl krikščioniškų principų (1 Petro 2:21-23). Tačiau nebūti ir tik pasyvus stebėtojas. Tikrasis krikščionis, kaip ir Jėzus, turėtų rūpintis aplinkinių gerove (Morkaus 6:34). Be to, aukotis dėl kitų laimės — padėti jiems suprasti ir taikyti Kristaus mokymus (Jono 13:17).

Todėl santykiuose su aplinkiniais Jehovos liudytojai kaip tik ir stengiasi sekti Kristumi. Nors yra taikūs ir klusnūs įstatymams piliečiai, jie neina išvien su pasauliu. Kaip ir Jėzus, nesigriebia smurto ir nedalyvauja gausiuose šių dienų politiniuose kivirčuose. Jų didžiausia viltis — Dievo Karalystė, kuri išspręs visas dabartines pasaulio problemas. Tikroji krikščionybė padeda būti laimingesniems ir gerai sutarti tarpusavyje (Jono 13:34, 35). Ji tikrai nenuvylė.

AR ŽINOTE?

▪ Ar krikščionys turėtų veltis į politiką? (Jono 6:15)

▪ Ar Kristus patarė ginčus spręsti smurtu? (Mato 26:50-53)

▪ Koks tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas? (Jono 13:34, 35)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

EL COMERCIO, Quito, Ecuador