Boružė — daržininkų bičiulė

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

VABALAI patinka ne visiems, tačiau boružės — daug kam. Vaikai jomis žavisi, o daržininkai bei ūkininkai pasitinka išskėstomis rankomis. Kodėl?

Už ką vertinamos

Šie vabalėliai, kurių dauguma rūšių naudingos, itin mėgsta amarus (nuotrauka kairėje) — smulkučius minkštakūnius vabzdžius, mintančius daržovių bei kitų kultūrinių augalų sultimis. Kai kurios suaugusios boružės per visą savo gyvenimą gali sudoroti keletą tūkstančių amarų. Nestokoja apetito ir jų lervos. Be to, šitie vabalėliai naikina ir daugybę kitokių vabzdžių kenkėjų, o kai kurie net „miltinius“ grybelius. Taigi nenuostabu, kad daržininkams ir ūkininkams boružė — laukiamas svečias.

XIX amžiaus pabaigoje iš Australijos į Kaliforniją (JAV) atsitiktinai pateko australiškasis skydamaris. Šitie kenkėjai dauginosi taip sparčiai, kad kilo grėsmė citrusinių vaismedžių sodams ir netgi visai citrusinių vaisių pramonei tame regione. Žinodamas, jog Australijoje skydamaris pasėliams žalos nepridaro, vienas entomologas nuvyko išsiaiškinti, kas šių vabzdžių gimtajame areale yra jų priešas. Pasirodė, jog tai — australiškoji boružė. Mokslininkas į Kaliforniją parsivežė apie 500 šių vabalėlių. Per metus skydamarių nebeliko ir citrusinių sodai buvo išgelbėti.

Boružės gyvenimo ciklas

Šių išvaizdžių vabaliukų viršutinė kūnelio dalis yra apvalaus arba ovalaus kupolo formos, apatinė — plokščia. Nors boružės labai rajos, dauguma užauga ne ilgesnės kaip centimetras. Kieti žvilgantys antsparniai, dar vadinami elitromis, apsaugo po jais esančius gležnus skrendamuosius sparnus ir teikia vabalėliui grožio. Skrendant antsparniai atsiveria ir plasnoti netrukdo. Nors paprastai boružės vaizduojamos raudonos su juodais taškeliais, iš tikrųjų tarp maždaug 5000 jų rūšių galima pamatyti įvairiausių spalvų ir raštų derinių. Vienos oranžinės arba geltonos su juodais taškeliais. Kitos juodos su raudonais taškeliais. Dar kitos — visai be taškelių. Yra ir languotų arba dryžuotų.

Dauguma boružių gyvena vienerius metus. Suaugėlės žiemoja įlindusios į kokią nors sausą ir saugią vietelę. Dienoms einant šiltyn, pabunda ir skrenda ieškoti amarų apniktų augalų. Susiporavusi patelė kur nors netoli gausios amarų kolonijos susiranda tinkamą lapą ir apatinėje pusėje sudeda krūvelę smulkučių geltonų kiaušinėlių (nuotrauka dešinėje). Iš kiekvieno išsirita po šešiakoję lervą, labiau primenančią ne būsimą boružę, o nuožmų mažytį aligatorių (nuotrauka kairėje). Lerva nuolat ryja amarus, todėl savo apvalkalėlį išauga labai greit ir iš jo tenka nertis net kelis kartus. Galiausiai ji prisitvirtina prie  lapo ir tampa lėliuke. Šioje stadijoje lervos organai nyksta bei persitvarko ir galiausiai lėliukė pavirsta suaugėle. Kol kūnelis standėja, minkšta ir blyški ji tūno ant lapo. Per parą išryškėja savitas raštas.

Spalvingojo vabalėlio priešai išmoksta jos vengti. Mat, iškilus grėsmei, vabalėlis ginasi iš savo sąnarių purkšdamas geltoną dvokiantį bjauraus skonio skystį. Plėšrūnai, pavyzdžiui, paukščiai arba vorai, niekada nepamiršta savo pirmo nemalonaus susidūrimo su boruže, o jos ryški spalva nuolat tai primena.

Nedraugiškosios boružės

Vienos rūšies boružės, kurios iš pradžių buvo pasitelktos kenkėjams naikinti, ilgainiui pačios tapo kenkėjomis. Tai daugiaspalvė azijinė boružė (Harmonia axyridis), kuri savo gimtajame areale, Azijos šiaurės rytuose, kuo puikiausiai sugyvena su kitų rūšių gentainėmis. Dėl nepaprasto apetito, su kokiu šlamščia amarus bei kitus augalų kenkėjus, neseniai jos buvo atvežtos į Šiaurės Ameriką bei Europą. Deja, netrukus kilo pavojus vietinėms boružėms, nes joms nebeliko maisto. Negana to, šitie nuolat alkani atvežtiniai vabalai, kuriais pačiais čia joks gyvis neminta, suriję visus mėgstamus augalų kenkėjus, dar pradėjo naikinti ir vietines boružes bei kitus naudingus vabzdžius. Entomologai baiminasi, kad ateityje kai kurių rūšių boružės gali išnykti. O tos svetimšalės dar, be kita ko, godžiai ryja prinokusius vaisius ir slėpdamosi nuo žiemos šalčių rudenį tiesiog užplūsta namus.

Kelių kitų rūšių boružės, užuot naikinusios parazitus, minta vertingais maistiniais augalais. Laimei, tokių nedaug, o diduma boružių — tikros daržininkų bičiulės.

Kaip su jomis susibičiuliauti?

Kaip prisivilioti boružių į daržą? Žiedadulkėmis ir nektaru jas masina žydintys augalai. Patrauktų ir lopinėlis piktžolių bei negilus indas su vandeniu. Jei įmanoma, stenkitės nenaudoti pesticidų. Šiek tiek sudžiūvusių lapų ant augalų arba ant žemės bus jauki vietelė žiemos miegui. Darže netraiškykite jokių vabalų ar jų kiaušinėlių, nes taip galite sunaikinti būsimą boružių generaciją.

Turėkite omenyje: vos keletas šių mielų vabalėlių padės gerokai apmažinti daržo kenkėjų nenaudojant jokių pesticidų. Jei boružėmis rūpinatės, jos už tai atsilygins. Tai tik dar vienas pavyzdys, įrodantis, koks išmintingas mūsų Kūrėjas. Psalmininkas tai išsakė tokiais žodžiais: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė“ (Psalmyno 104:24).

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Viršuje: © Waldhäusl/Schauhuber/Naturfoto-Online; abi nuotraukos kairėje: Scott Bauer/Agricultural Research Service, USDA; viduryje: Clemson University - USDA Cooperative Extension Slide Series, www.insectimages.org; kiaušinėliai: Bradley Higbee, Paramount Farming, www.insectimages.org

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

Kairėje: Jerry A. Payne, USDA Agricultural Research Service, www.insectimages.org; antra iš kairės: Whitney Cranshaw, Colorado State University, www.insectimages.org; trečia iš kairės: Louis Tedders, USDA Agricultural Research Service, www.insectimages.org; ketvirta iš kairės: Russ Ottens, The University of Georgia, www.insectimages.org; boružės ant lapo: Scott Bauer/Agricultural Research Service, USDA