Kaip einasi bažnyčioms?

VISŲ Lotynų Amerikos gyventojų — nuo meksikiečių šiaurėje iki čiliečių pietuose — kultūra turi daug bendra. Senimas dar mena laikus, kai čia viešpatavo viena religija — katalikybė. Ją XVI amžiuje ginklu įvedė ispanų konkistadorai. O Braziliją užvaldė katalikiškoji Portugalija. Keturis šimtmečius Katalikų bažnyčia rėmė valdančiąsias jėgas, o šios mainais laidavo ekonominę paramą bei valstybinės religijos statusą.

Tačiau XX amžiaus septintajame dešimtmetyje kai kurie kunigai pamatė, jog palaikydami valdantį elitą netenka plačiosios visuomenės paramos. Todėl ėmėsi kovoti už varguolių teises, ypač skleisdami vadinamąją išlaisvinimo teologiją. Šis Lotynų Amerikoje užgimęs judėjimas buvo protestas prieš skurdą, slegiantį daugybę katalikų.

Nors dvasininkai ir įsitraukė į visuomeninius politinius judėjimus, žmonių suturėti jiems nepavyko: milijonai paliko katalikybę ir susidomėjo kitomis religijomis. Atsirado bei suklestėjo tikybos, kuriose per pamaldas buvo plojama bei karštai giedama arba vyravo roko koncertą primenanti atmosfera. Dankanas Grinas knygoje Faces of Latin America sako: „Evangelikalizmo judėjimo Lotynų Amerikoje rezultatas — begalė atskirų bažnyčių. Neretai jos yra kokio vieno ganytojo rankose. Bendruomenei išaugus, bažnyčia paprastai skyla.“

Europiečiai gręžiasi nuo bažnyčių

Daugiau kaip 1600 metų didumoje Europos viešpatavo valdžios, kurios tvirtino esančios krikščioniškos. Ar įžengus į XXI amžių religija Europoje klesti? Štai ką 2002-aisiais apie Didžiąją Britaniją rašė sociologas Stivas Brusas knygoje God is Dead—Secularization in the West: „XIX amžiuje beveik visos santuokos buvo bažnytinės.“ Tačiau 1971 metais Anglijos bažnyčiose įregistruota tik 60 procentų santuokų, o 2000-aisiais — vos 31 procentas.

 Apie tokią tendenciją savo nuomonę išreiškė Londono laikraščio Daily Telegraph religijos apžvalgininkas: „Lankytojų nuolat mažėja visose pagrindinių denominacijų bažnyčiose, pradedant Anglikonų bei Romos katalikų ir baigiant Metodistų bei Jungtine Reformuotąja.“ Komentuodamas vieną pranešimą jis pasakė: „2040 metais Didžiosios Britanijos bažnyčios greičiausiai beveik ištuštės, nes sekmadienio pamaldose dalyvaus vos du procentai gyventojų.“ Panašių tvirtinimų pasigirsta ir apie religiją Nyderlanduose.

„Atrodo, kad per pastaruosius dešimtmečius mūsų šalies gyventojai pasidarė dar pasaulietiškesni, — sakoma viename Olandijos socialinio ir kultūrinio planavimo tarnybos pranešime. — Manoma, jog 2020 metais jokiai religijai nepriklausys 72% gyventojų.“ Viename Vokietijos elektroniniame laikraštyje teigiama: „Paguodos, kurią anksčiau teikė dvasininkai, darbas ir šeima, vokiečiai vis dažniau ieško magijoje bei okultizme. [...] Bažnyčios visoje šalyje užsidaro, nes nesulaukia žmonių.“

O tie europiečiai, kurie į pamaldas vis dar eina, dažniausiai tai daro ne dėl to, kad nori sužinoti Dievo reikalavimus. Viename pranešime iš Italijos rašoma: „Italai priderina religiją prie savo gyvensenos.“ Vietinis sociologas pasakė: „Įsiklausome tik į mums patinkančius popiežiaus žodžius.“ Tą patį galima pasakyti ir apie Ispanijos katalikus. Čia religingumą užgožė vartotojiškumas ir siekis kuo greičiau susikurti materialinę gerovę.

Tokios tendencijos visiškai priešingos tam, ko mokė bei kaip gyveno Kristus ir jo sekėjai. Jėzus nesiūlė žmonėms tikėjimo, kur kiekvienas gali pasirinkti, kas  jam patinka. Jis sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių [„kančių stulpą“, NW] ir teseka manimi.“ Jėzus mokė, kad krikščionio kelias pareikalaus pasiaukojimo ir pastangų (Luko 9:23).

Religijos reklama Šiaurės Amerikoje

Nors kanadiečiai, apžvalgininkų teigimu, religiją vertina skeptiškai, Jungtinėse Valstijose į tikybą žiūrima gana rimtai. Keliems didžiausiems nuomonių tyrimo centrams surengus apklausą, kone 40 procentų apklaustųjų tvirtino į bažnyčią einą kas savaitę, nors suskaičiavus pamaldų dalyvius tas skaičius sumažėjo perpus. Daugiau kaip 60 procentų sakė tikintys, jog Biblija yra Dievo Žodis. Vis dėlto žmonių susižavėjimas kokia nors bažnyčia neretai būna trumpalaikis. Daugelis amerikiečių lengvai keičia tikybą. Jeigu ganytojas praranda populiarumą ar gebėjimą patraukti žmones, jis gali greit netekti bendruomenės, o kartu ir nemenkų pajamų.

Todėl kai kurių bažnyčių vadovai imasi tyrinėti verslo metodus, kaip „pateikti“ savo religines paslaugas. Bendruomenės samdo konsultacines firmas ir moka tūkstančius dolerių. „Įdėtos lėšos grįžo su kaupu“, — pasidžiaugė vienas kunigas, kaip teigiama pranešime apie tokias firmas. Tūkstančių lankytojų sulaukiančios bažnyčios taip gerai laikosi finansiškai, jog patraukia ekonominių leidinių, pavyzdžiui, The Wall Street Journal ir The Economist, dėmesį. Viename jų buvo rašoma, kad tokios bažnyčios paprastai siūlo „vienu metu pasirūpinti ir kūnu, ir siela“. Bažnyčios kompleksą gali sudaryti restoranai, kavinės, grožio salonai, saunos, sporto klubai. Žmonės masinami spektakliais, garsenybėmis, šiuolaikine muzika. O ko moko ganytojai?

Nieko nuostabaus, jog dažniausiai skelbiama „materialinės gerovės evangelija“. Tikintiesiems žadami turtai ir sveikata, jei dosniai aukos. O kalbėdami apie moralę dvasininkai paprastai sako, jog Dievas viskam pakantus. Vienas sociologas aiškina: „Amerikos bažnyčios tik ramina ir nieko nedraudžia.“ Populiarios religijos dažniau pataria, kaip prasimušti į gyvenimą. Šiaip jau žmonės smagiau jaučiasi jokiai denominacijai nepriklausančiose bažnyčiose, kuriose beveik niekada neminimos, daugelio nuomone, skaldančios doktrinos. Tačiau apie politiką ten kalbama be užuolankų. Neseniai kai kurie dvasininkai dėl to užsitraukė gėdą.

Ar iš tiesų Šiaurės Amerikoje religija atgimsta? Žurnalas Newsweek 2005 metais rašė apie populiarias pamaldas, kur šaukiama, alpstama, trypiama, taip pat apie kitas tikybų apeigas, tačiau paaiškino: „Tai, kas vyksta  bažnyčiose, tikrai nėra religingumo atgimimas.“ Kaip aiškėja iš apklausų, sparčiausiai auga jokiai religijai nepriklausančių žmonių grupė. Vienos religinės bendruomenės didėja tik todėl, kad mažėja kitos. Akivaizdu, jog žmonės masiškai palieka tradicines religijas su jų apeigomis, vargonų muzika bei sutanotais dvasininkais.

Kaip matome, bažnyčios skaldosi Lotynų Amerikoje, tuštėja Europoje, o Jungtinėse Valstijose žmonių palankumą laimėti stengiasi siūlydamos pramogas bei pasilinksminimus. Žinoma, yra nemaža išimčių, tačiau susidaro įspūdis, jog bažnyčios visais būdais stengiasi kelti blėstantį populiarumą. Ar tai rodo, kad krikščionybės ateitis liūdna?

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

„RELIGIJA PRIMENA PREKYBOS CENTRĄ“

Prancūzijos Katalikų bažnyčiai pavaldžios Nacionalinės profesinio mokymo tarnybos direktorius yra pasakęs: „Dabar religija primena prekybos centrą. Žmonės pabūna vienoje ir, jei nepatinka, eina į kitą.“ Europos religijas tyrinėjanti profesorė Greis Deivi iš Ekseterio universiteto Didžiojoje Britanijoje pareiškė: „Žmonės tiesiog „susiplaka kokteilį“ iš įvairių tikybų. Kokią religiją, kaip, beje, ir daugelį kitokių dalykų, asmuo pasirinks, šiais laikais diktuoja gyvensena bei pomėgiai.“

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Apipaišyta bažnyčios siena (Neapolis, Italija)

[Šaltinio nuoroda]

©Doug Scott/age fotostock

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Meksikoje daug kas nusisuko nuo katalikybės