Biblijos požiūris

Būti nuolankiam — silpnumas ar stiprybė?

PASAULYJE sektinu pavyzdžiu dažniausiai laikomi išdidūs ir savimi pasitikintys asmenys. Įprasta manyti, jog nuolankus ir romus žmogus yra silpnas, bailus, pataikūnas. Bet ar nuolankumas, plaukiantis iš širdies, tikrai rodo žmogų esant silpną, o išdidumas — stiprų? Ką apie tai sako Biblija?

Reikia paminėti, kad apie didžiavimąsi kai kuriais dalykais Biblijoje kalbama teigiamai. Pavyzdžiui, krikščionys turėtų didžiuotis, kad Jehova — jų Dievas ir kad jie yra jam artimi (Psalmyno 47:5 [47:4, Brb]; Jeremijo 9:23 [9:24, Brb]; 2 Tesalonikiečiams 1:3, 4). Tėvai gali didžiuotis savo vaikais, kai šie krikščioniškai elgiasi ir tvirtai laikosi teisingo garbinimo (Patarlių 27:11). Tačiau kartais didžiuotis yra bloga.

Kas yra išdidumas ir nuolankumas

Pagal vieną apibrėžimą, išdidumas — tai pernelyg didelė savigarba. Žmogus, kuriam būdinga ši savybė, jaučiasi pranašesnis už kitus galbūt dėl savo grožio, rasės, aukštos padėties, gabumų, turto (Jokūbo 4:13-16). Biblijoje nepagrįstai aukštinantys save vadinami pasipūtėliais (2 Timotiejui 3:4).

Tačiau nuolankūs žmonės, suvokdami, kad turi trūkumų ir yra menki Dievo akyse, stengiasi save vertinti sąžiningai ir objektyviai (1 Petro 5:6). Be to, matydami, kad kas nors pranoksta juos puikiomis savybėmis, ne tik nepavydi, bet tai pripažįsta ir netgi džiaugiasi (Filipiečiams 2:3; Galatams 5:26). Akivaizdu, kad tikrasis nuolankumas padeda išlaikyti gerus santykius su kitais ir jaustis saugiai bei tvirtai.

Aptarkime Jėzaus pavyzdį. Danguje jis buvo galinga dvasinė esybė, o atėjęs į žemę — tobulas, be nuodėmės žmogus (Jono 17:5; 1 Petro 2:21, 22). Gebėjimais, protu ir žiniomis nebuvo jam lygių. Tačiau Jėzus niekada to nepabrėždavo ir visuomet likdavo nuolankus (Filipiečiams 2:6). Kartą netgi nuplovė apaštalams kojas. Be to, rodė nuoširdų dėmesį vaikams (Luko 18:15, 16; Jono 13:4, 5). Pasistatęs šalia savęs mažylį jis pasakė: „Kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mato 18:2-4, Brb). Taip, Jėzaus — ir jo Tėvo — požiūriu, tikrai didis yra ne kas save aukština, bet tas, kuris nusižemina (Jokūbo 4:10).

 Nuolankumas — stiprybės požymis

Nors Jėzus — nuolankumo pavyzdys, jis tikrai nebuvo pataikūnas ar bailus silpnuolis. Jis drąsiai sakydavo tiesą žmonėms į akis ir nė kiek jų nebijojo (Mato 23:1-33; Jono 8:13, 44-47; 19:10, 11). Tuo net pelnė kai kurių savo priešininkų pagarbą (Morkaus 12:13, 17; 15:5). Jėzus niekada nesielgė despotiškai. Priešingai, žmones patraukdavo nuolankumu, gerumu ir meile, jų širdis užkariaudavo tuo, kuo niekada negalėtų užkariauti išdidus asmuo (Mato 11:28-30; Jono 13:1; 2 Korintiečiams 5:14, 15). Netgi šiais laikais milijonai žmonių paklūsta Kristui iš nuoširdžios meilės ir didžiulės pagarbos (Apreiškimo 7:9, 10).

Dievo Žodis skatina nusižeminti, nes nuolankios širdies žmonės noriai priima patarimą ir tokius malonu mokyti (Luko 10:21; Kolosiečiams 3:10, 12). Jie, kaip ir vienas iš pirmųjų krikščionių, iškalbingas Dievo tiesų skleidėjas Apolas, mielai pakeičia savo požiūrį, kai gauna tikslesnių naujų žinių (Apaštalų darbų 18:24-26). Tokie žmonės nebijo klausti, o išdidžiuosius dažniausiai sulaiko baimė pasirodyti neišmanėliais.

Atkreipkime dėmesį į vieno pirmajame amžiuje gyvenusio etiopo eunucho pavyzdį. Skaitydamas Raštą jis susimąstė, apie ką vienoje ištraukoje kalbama. „Ar ir supranti, ką skaitąs?“ — paklausė jo Kristaus mokinys Pilypas. Etiopas atsakė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Koks nuolankumas! Ypač turint omenyje, kad savo šalyje šis eunuchas greičiausiai buvo didžiai gerbiamas asmuo. Nuolankumas jam padėjo suvokti svarbias Rašto tiesas (Apaštalų darbų 8:26-38).

Etiopas elgėsi visiškai kitaip nei žydai — Rašto aiškintojai ir fariziejai — laikiusieji save to meto religiniu elitu (Mato 23:5-7). Užuot nuolankiai klausę Jėzaus bei jo mokinių, jie niekino šiuos ir ieškojo, kuo apkaltinti. Taip dėl savo išdidumo liko dvasinėje tamsoje (Jono 7:32, 47-49; Apaštalų darbų 5:29-33).

Ar esate kaip minkštas, ar kaip kietas molis?

Biblijoje Jehova prilyginamas puodžiui, o žmonės — moliui (Izaijo 64:7 [64:8, Brb]). Nuolankiam žmogui nesunku Dievo rankose tapti „minkštu moliu“, iš kurio jis gali formuoti norimą indą. O išdidusis panašus į sausą, kietą molį, kurį galima tiktai sutrupinti. Tokio „molio“ liūdnai pagarsėjęs pavyzdys — išpuikęs senovės Egipto faraonas, kuris dėl neklusnumo Jehovai prarado gyvybę (Išėjimo 5:2; 9:17; Psalmyno 136:15). Faraono galas puikiai pailiustruoja, kokia teisinga patarlė: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė — prieš žlugimą“ (Patarlių 16:18, Brb).

Tai nereiškia, kad Dievo tarnams niekada netenka kovoti su jų pačių širdyje slypinčiu išdidumu. Štai Jėzaus apaštalai ne kartą ginčijosi, kuris iš jų didžiausias (Luko 22:24-27). Vis dėlto jie įveikė šį blogį, paklaũsė Jėzaus ir ilgainiui pasikeitė.

„Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas“, — rašė Saliamonas (Patarlių 22:4). Kaip svarbu ugdytis nuolankumą! Tai daugiau nei tik gera ir patraukli savybė. Nuolankumas padeda mums pelnyti Dievo malonę ir kaip dovaną — amžinąjį gyvenimą (2 Samuelio 22:28; Jokūbo 4:10).

AR ŽINOTE?

▪ Ar visada didžiuotis netinkama? (2 Tesalonikiečiams 1:3, 4)

▪ Kaip nuolankumas padeda įgyti žinių? (Apaštalų darbų 8:26-38)

▪ Ar Dievo tarnams reikia ugdytis nuolankumą? (Luko 22:24-27)

▪ Koks nusižeminimo atlygis? (Patarlių 22:4)

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

Vaikus traukė prie Jėzaus, nes jis buvo nuolankus