Kamčiatka — pasakiškas Rusijos kampelis Ramiajame vandenyne

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO RUSIJOJE

PRIEŠ daugiau kaip tris šimtmečius rusų žvalgytojai, per Aziją traukdami į rytus, priėjo kalnuotą pusiasalį, Ramiajame vandenyne nutįsusį pietų link ir skiriantį Ochotsko jūrą nuo Beringo. Apie tą slėpiningą, puikią žemę, beje, kiek didesnę už Italiją, mažai kas girdėję iki šiol.

Kamčiatka yra beveik toje pačioje platumoje kaip Britų salos, bet orai čia vėsesni. Tiesa, pajūryje žiemos švelnesnės, tačiau krašto gilumoje sniego kai kur iškrinta šeši metrai, o kartais ir bemaž dvylika! Vasarą pusiasalis dažnai skendi rūke arba jį gairina vėjai. Lietūs, dosniai vilgantys vulkaninės kilmės dirvožemį, puikiai tinka augalijai. Čia gausu visokiausių uogakrūmių, žolė užauga sulig žmogum, žydi gražiausios gėlės. Viena jų — kamčiatkinė vingiorykštė.

 Kone trečdalyje pusiasalio karaliauja Ermano beržai. Jų kamienai sulinkę, šakos susisukusios nuo atšiaurių vėjų ir sunkaus sniego. Šie patvarūs, lėtai augantys medžiai ypač tvirti, o šaknys galingos, todėl jie gali augti beveik visur, netgi horizontaliai ant skardžių. Lapai išsprogsta birželį dar sniegui nenutirpus, o pagelsta rugpjūtį, primindami, kad artėja žiema.

Ugnikalniai, geizeriai, karštosios versmės

Kamčiatkoje, kuri patenka į Ramiojo vandenyno seisminio aktyvumo juostą, vadinamą „ugnies žiedu“, yra apie trisdešimt veikiančių ugnikalnių. Kliučių ugnikalnis, sakoma, turintis „tobulą, nepaprastai gražų kūgį“, iškilęs virš jūros lygio 4750 metrų — tai aukščiausias veikiantis vulkanas Eurazijoje. Nuo 1697-ųjų, kada rusų žvalgytojai pirmą sykį įžengė į Kamčiatką, pusiasalyje užregistruota per 600 išsiveržimų.

1975—1976 metais Tolbačiko ugnikalnis išspjovė net pustrečio kilometro aukščio liepsnojantį stulpą! Pelenų debesys tiesiog kibirkščiavo. Išsiveržimai nesiliovė pusantrų metų ir per tą laiką susiformavo keturi nauji kūgiai. Ežerai bei upės išnyko, o karšti pelenai iki pašaknių nudžiovino ištisus miškų masyvus. Dykynėmis virto didžiuliai plotai.

Laimei, tie kataklizmai dažniausiai vyksta toli nuo gyvenamų vietų, todėl aukų pasitaiko retai. Vis dėlto atsipalaiduoti lankytojams nederėtų, ypač Mirties slėnyje, plytinčiame Kichpinyčiaus ugnikalnio papėdėje. Stojus ramiems orams, dažniausiai per pavasario atlydį, slėnyje ima kauptis nuodingos dujos, ir šis tampa mirtinais spąstais. Sykį ten rasta dešimt negyvų lokių bei nemažai smulkesnių gyvūnų.

Milžiniškame krateryje, vadinamame Uzono kaldera, kliuksi purvo katilai bei garuoja ežeriukai, kuriuose apstu spalvingų dumblių. Netoliese — Geizerių slėnis, atrastas 1941-aisiais. Vienų geizerių fontanai trykšta kas dvi tris minutes, kitų kas  kelias dienas. Į šias stulbinančio grožio vietas, esančias už 180 kilometrų į šiaurę nuo Kamčiatkos Petropavlovsko, lankytojai nuskraidinami sraigtasparniu. Tačiau atvykstančių skaičius griežtai ribojamas, mat saugomasi nepažeisti trapios ekologinės pusiausvyros. Dabar net šeši gamtos objektai krašte įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Kamčiatkoje nemažai karštųjų versmių, kurių temperatūra 30—40 laipsnių Celsijaus. Jos teikia džiaugsmo bei atgaivą lankytojams ilgais, šaltais žiemos mėnesiais. Be to, geoterminė energija naudojama elektrai gaminti. Kaip tik šiame pusiasalyje pastatyta pirmoji Rusijoje geoterminė jėgainė.

 Lokiai, lašišos, ereliai

Po Kamčiatką klajoja apie 10000 rudųjų lokių. Vidutiniškai jie sveria 150—200 kilogramų, nors svorio priaugtų ir trigubai tiek, jeigu jų nenudobtų. Čiabuvių itelmenų tautelės folklore lokys net vadinamas „broliu“ ir didžiai gerbiamas. Bet atsiradus šautuvui brolystė baigėsi. Dabar gamtosaugininkai baiminasi dėl šio plėšrūno ateities.

Šiaip lokiai bailūs, tad juos retai kada pamatysi. Tačiau birželį, lašišoms pradėjus neršti, daugybė jų susirenka prie upių puotauti. Vienas iš karto gali sušveisti net du tuzinus šios žuvies! Iš kur toks žvėriškas apetitas? Vasarą lokiai kaupia riebalus, kad nesimaitindami pergyventų šaltą žiemą, kurią pramiega jaukiame guolyje tausodami jėgas.

Kitas lašišų mėgėjas — baltapetis erelis. Tai didingas paukštis, kurio sparnų tarpugalis kone pustrečio metro. Beveik visas juodas, o priekinės sparnų plunksnos bei pleišto formos uodega balta. Dabar jų išlikę apie 5000, tačiau vis mažėja. Šie gražuoliai aptinkami tik Kamčiatkoje, retkarčiais užklysta į Aleutų bei Pribylovo salas, priklausančias JAV Aliaskos valstijai. Perėti kasmet grįžta į tuos pačius lizdus, vis juos pataisydami, padidindami. Taip vienas lizdas „išaugo“ iki trijų metrų skersmens ir tapo toks sunkus, jog lūžo jį laikęs beržas.

Kamčiatkos žmonės

Didžioji Kamčiatkos gyventojų dalis — rusai, bet yra ir keli tūkstančiai čiabuvių, daugiausia koriakų, įsikūrusių šiaurėje. Kitos tautelės — čiukčiai ir itelmenai, kiekviena su sava kalba. Dauguma gyventojų susitelkę Kamčiatkos Petropavlovske, pusiasalio administraciniame centre. Šiaip Kamčiatka apgyventa retai. Didumą pajūryje bei palei upes išsibarsčiusių kaimelių pasiekti įmanoma tik vandeniu arba oru.

Krašto ekonomikai labai svarbi žvejybos pramonė bei krabų gaudymas. Ypač visų mėgstamas kamčiatkinis krabas. Šis vėžiagyvis (atstumas tarp išskėstų jo žnyplių siekia 1,7 metro) papuošia ir paįvairina prekystalius.

Jehovos liudytojai į Kamčiatką atvyko 1989 metais. Juos irgi domino žvejyba, tik kiek kitokia. Šie „žmonių žvejai“ vietiniams atnešė karalystės Evangeliją, gerąją naujieną apie Karalystę (Mato 4:19; 24:14). Kai kurie tą naujieną priėmė ir dabar padeda kitiems pažinti bei garbinti Kūrėją, Jehovą Dievą, o ne jo kūrinius. Vis daugiau krašto žmonių atsikrato čia paplitusios piktųjų dvasių baimės (Jokūbo 4:7). Be to, sužino, jog ateityje iš blogio bei piktadarių išvaduota žemė „bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Izaijo 11:9).

[Rėmelis/iliustracijos 18 puslapyje]

ĮSPŪDINGOJI KALDERA

Uzono kaldera, susidariusi ugnikalnio kraterio vietoje, yra maždaug dešimties kilometrų skersmens. Už jos stačių sienų pamatysi „visa, kuo garsi Kamčiatka“, — rašoma viename žinyne. Kalderoje trykšta karštos bei šaltos versmės, burbuliuoja purvo katilai ir veržiasi purvo vulkanai, tyvuliuoja skaidrūs it krištolas ežeriukai, kuriuose apstu žuvų ir plaukioja gulbės. Čia vešėte veši augalija.

Knygoje Miracles of Kamchatka Land spėjama, kad „greičiausiai Žemėje nėra kito tokio kampelio“, kur ruduo toks begaliniai gražus ir toks trumpas. Raudonos tundros fone auksu žiba skaisčiai geltoni beržai. Šen bei ten iš kunkuliuojančios žemės virsta balto garo stulpai, gerai matomi žydrame danguje. Anksti rytmetį miškas ima skambėti — tai žemyn dzingsėdami krenta aplediję lapeliai, skelbdami atskubančią žiemą.

[Rėmelis 19 puslapyje]

UŽNUODYTAS EŽERAS!

1996 metais išsiveržė ugnikalnis, snaudęs po Karymo ežeru. Manyta, kad jis visiškai užgesęs. Dešimties metrų bangos nušlavė aplinkinius miškus. Per kelias minutes vanduo tapo toks rūgštus, jog pasidarė nebetinkamas jokiai gyvybei. Vis dėlto, pasak tyrinėtojo Endru Logano, aplink ežerą nerasta nė vieno nugaišusio gyvūno, nors pakrantę nusiaubė bangos ir nugulė vulkano išmesti pelenai. „Buvo žinoma, kad Karymo ežere veisiasi keli milijonai žuvų, daugiausia lašišų ir upėtakių, — teigė tyrinėtojas. — Išsiveržus ugnikalniui gyvybės ežere nebeliko.“ Tačiau nemažai žuvų galėjo išgyventi. Mokslininkai mano, kad jos pajuto artėjantį pavojų, matyt, pakitus vandens cheminei sudėčiai, ir nuplaukė į Karymo upę.

[Žemėlapis 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RUSIJA

KAMČIATKA