Pasirinkau geriausią kelią

Papasakojo Sonja Akunija Kevedo

Banke, kuriame dirbau, man pasiūlė aukštesnes pareigas — prestižinį darbą ir didesnį atlyginimą. Tačiau ką tik buvau gavusi kvietimą tarnauti visalaike pioniere tolimoje bendruomenėje. Dabar, apmąstydama savo nueitą kelią, neabejoju, kad tada, prieš 32 metus, pasirinkau išmintingai.

MAMA augo Romos katalikų šeimoje, bet bažnytinės doktrinos jai kėlė abejonių. Kodėl, svarstė ji, reikia garbinti žmonių rankomis sukurtas statulas ar paveikslus? Mamai buvo svarbu išsiaiškinti religines tiesas. Ieškodama atsakymų ji ėjo iš vienos bažnyčios į kitą, bet ten jų nerado.

Gyvenome Tustlos mieste, Meksikoje. Kartą mamai besėdint prie mūsų namo ir besimėgaujant brizu priėjo vienas Jehovos liudytojas. Nustebinta, kad į jos užduotus klausimus tas vyras atsako iš Biblijos, mama sutiko, kad jis apsilankytų vėl. Kai liudytojas atėjo kitą sykį, mama jo laukė drauge su adventistų dvasininku, katalikų kunigu ir nazaretiečių pastoriumi. Ji paklausė apie šabą. Išsamų, paremtą Šventuoju Raštu atsakymą gavo tiktai iš Jehovos liudytojo. Beje, kiti Biblijos nei neturėjo! Mama pasikrikštijo 1956-aisiais, po pusės metų Biblijos studijų. Man tada buvo aštuoneri.

Tėvo susirūpinimas

Kol mama studijavo Bibliją, tėtis tam neprieštaravo. Bet kai pradėjo jos tiesų mokyti mus, ketvertą vaikų, — du berniukus ir dvi mergaites, — ir lankyti krikščionių sueigas, jis sunaikino leidinius. Neabejodamas, kad esame klaidinami, tėtis, remdamasis katalikų išleista Biblija, stengėsi įrodyti, kad Dievo vardą, Jehova, į savo Biblijos vertimą apgaulingai įrašė patys liudytojai. Kai mama tą patį vardą parodė jo Biblijoje, tėtis labai nustebo ir jo požiūris į liudytojus pradėjo keistis (Psalmyno 83:18, NW).

Meksikoje penkioliktas mergaitės gimtadienis laikomas labai svarbiu. Kadangi pagal Šventąjį Raštą gimimo dienos švęsti nedera, aš savo gimtadienių nebešvenčiau. * Bet tėtis primygtinai siūlėsi padaryti man ką nors ypatinga. Aš tai apgalvojau ir pasakiau: „Noriu, kad dovana man būtum tu pats ir lydėtum mane į Jehovos liudytojų asamblėją.“ Jis sutiko ir ėmė labiau domėtis Biblija.

Vieną vakarą, praūžus stipriam uraganui, tėtis eidamas nepastebėjo nukritusių elektros laidų ir sunkiai susižalojo. Kol gydėsi ligoninėje, liudytojai pasikeisdami budėjo prie jo ištisomis paromis. Taip parodytos krikščioniškos meilės tėtis niekada neužmiršo. Vėliau jis tapo skelbėju ir pasiaukojo Jehovai. Deja, likus mėnesiui iki numatyto krikšto, 1975-ųjų rugsėjo 30-ąją, tėtis mirė. Mes labai laukiame to laiko, kai prikeltą vėl galėsime jį apkabinti! (Apaštalų darbų 24:15)

Geras namiškių pavyzdys

Mano vyresnioji sesuo Karmen labai brangino visalaikę tarnybą. Netrukus po krikšto 1967-aisiais ji tapo reguliariąja pioniere ir kas mėnesį gerąją naujieną skelbdavo apie 100 valandų. Laikui bėgant persikėlė į Toluką  centrinėje Meksikos dalyje. Aš gavau darbą banke. 1970-ųjų liepos 18-ąją pasikrikštijau.

Visalaikė tarnyba Karmen teikė daug džiaugsmo. Ji kvietė mane atvykti į Toluką tarnauti drauge ir aš ėmiau galvoti apie tai. Sykį klausiausi kalbos, kaip Jėzaus sekėjai savo brangų dvasinį turtą turi naudoti Dievo šlovei (Mato 25:14-30). Susimąsčiau, kiek aš vertinu man patikėtas dvasines dovanas. Tai sužadino troškimą daryti daugiau Jehovos labui.

Pasirenku visalaikę tarnybą

1974-aisiais parašiau prašymą tarnauti pioniere kitoje teritorijoje. Netrukus man į darbą paskambino vienas krikščionių vyresnysis iš Tolukos. „Mes tavęs laukiame. Kodėl neatvyksti?“ — paklausė. Mano nuostabai, gavau paskyrimą tarnauti specialiąja pioniere tame mieste, bet laiškas, kuriuo man apie tai pranešė, matyt, kažkur paklydo. (Specialieji pionieriai pasirengę tarnauti ten, kur siunčia Jehovos organizacija.)

Bankui nedelsdama pranešiau, kad atsisakau einamų pareigų. „Minutėlę, Sonja, — pasakė mano darbdavys mosuodamas kažkokiu popierium. — Tik ką sužinojome, kad tu — viena iš septynių moterų, atrinktų dirbti valdytojo pavaduotojomis. Tokių pareigų mūsų kompanija moterims dar niekada nėra skyrusi. Argi nepriimsi pasiūlymo?“ Kaip jau minėjau anksčiau, darbas būtų buvęs prestižinis ir būčiau gavusi didesnį atlyginimą. Vis dėlto padėkojau darbdaviui ir paaiškinau, jog apsisprendžiau daugiau tarnauti Dievui. „Ką gi, sėkmės, — pasakė jis. — Bet nepamiršk, jei tik norėsi grįžti, mūsų durys tau visada atviros.“ Po poros dienų buvau Tolukoje.

Specialioji tarnyba Meksikoje

Iki to laiko Karmen specialiąja pioniere Tolukoje jau buvo tarnavusi dvejus metus. Kaip džiaugėmės vėl būdamos kartu! Bet tai truko neilgai. Po trijų mėnesių mamai atsitiko nelaimė ir jai namuose reikėjo nuolatinės priežiūros. Pasitarusios su broliais iš Jehovos liudytojų filialo, nusprendėme, kad Karmen grįš į namus rūpintis mama. Ji tai darė 17 metų ir visą tą laiką tarnavo reguliariąja pioniere. Karmen kviesdavosi Biblijos studijuotojus į namus, kad pati būtų šalia mamos ir esant reikalui galėtų jai padėti.

1976-aisiais mane paskyrė į Tekamachalką, kontrastų miestą, kurio vienoje dalyje gyvena vargšai, kitoje — turtuoliai. Pradėjau Biblijos studijas su garbaus amžiaus ponia, kuri nebuvo ištekėjusi ir gyveno su savo turtingu broliu. Kai jam pasakė, kad nori tapti Jehovos liudytoja, tas pagrasino išvarysiąs ją iš namų. Vis dėlto ta nuolanki moteris neišsigando. Kai pasikrikštijo, brolis padarė kaip grasinęs. Nors tuomet šiai sesei buvo 86-eri, ji visiškai pasitikėjo Jehova. Bendruomenė ja rūpinosi ir ji liko ištikima Dievui iki mirties.

Po Gileado mokyklos į Boliviją

Tekamachalke prabėgo penkeri nuostabūs metai. Paskui buvau pakviesta į Gileado mokyklos kursus, pirmą kartą surengtus Meksikoje. Tai buvo tokie pat kursai, kurie paprastai vykdavo Gileado mokykloje Niujorke. Mama ir Karmen įkalbinėjo priimti kvietimą, taigi išvykau į Jehovos liudytojų bendrijos filialą Meksike. Tie dešimties savaičių kursai dvasine prasme buvo vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime. Mokslus baigėme 1981-ųjų vasario 1-ąją. Mane su Enriketa Ajala (dabar Fernandes) paskyrė tarnauti į La Pasą Bolivijoje.

Kai atskridome, bendratikių, kurie turėjo mus pasitikti, nebuvo. „Kam tuščiai leisti laiką?“ — tarėme ir pradėjome skelbti gerąją naujieną oro uoste. Po trijų maloniai praleistų valandų pagaliau susitikome su broliais iš filialo. Atsiprašę jie paaiškino, kad dėl tuo metu vykusio karnavalo gatvės buvo tiesiog užkimštos.

Gerąją naujieną skelbiame virš debesų

La Pasas yra daugiau kaip 3600 metrų virš jūros lygio, taigi dažniausiai būdavome virš debesų. Čia dėl išretėjusio oro sunku kvėpuoti,  todėl tarnyboje labai greit pavargdavau. Nors prisitaikyti prie tokio aukščio prireikė visų metų, Jehova laimino mano triūsą ir dėl džiaugsmo, kurį patyriau, fiziniai sunkumai neatrodė tokie baisūs. 1984-aisiais vieną rytą akmenuotu kalno šlaitu užkopiau prie namo pačioje viršukalnėje. Netekusi kvapo pabeldžiau į duris. Pasirodė šeimininkė. Maloniai pasikalbėjome ir pasakiau, kad po kelių dienų ateisiu vėl.

— Abejoju, — tarstelėjo ji. Vis dėlto apsilankiau. Šeimininkė paprašė, kad Biblijos mokyčiau jos dukrą. „Tai tėvų pareiga, — atsakiau. — Tačiau jei norite, aš jums padėsiu.“ Ji sutiko, taip pat sutarėme Bibliją studijuoti su ja pačia. Moteris buvo beraštė, todėl pradėjome nuo knygelės „Mokykitės skaityti ir rašyti“, kurią tam tikslui yra parengę Jehovos liudytojai.

Ilgainiui ta šeima didėjo — augo aštuoni vaikai. Kai ten lankydavausi, keli iš jų susikabinę už rankų padarydavo grandinę ir padėdavo man šlaitu įkopti į kalną. Galiausiai tėvas, motina ir visi vaikai tapo Jehovos liudytojais. Trys dukros yra pionierės, o vienas iš sūnų — bendruomenės vyresnysis. Tėvas iki pat gyvenimo pabaigos (mirė 2000-aisiais) bendruomenėje buvo tarnybinis padėjėjas. Šios puikios šeimos ištikimybė Dievui džiugina širdį. Dėkoju Jehovai už tai, kad man leido jiems padėti.

Vėl su Karmen

Po mamos mirties, 1997-aisiais, Karmen vėl buvo pakviesta tarnauti specialiąja pioniere. 1998 metais ją paskyrė į Kočabambą, kur tarnavau aš. Taigi po 18 metų vėl buvome kartu. Karmen gavo misionierės statusą. Kočabamboje toks puikus klimatas, jog sakoma, kad kregždės niekada neišskrenda, taigi mums čia buvo gera. Dabar esame Sukrėje, aukštai slėnyje įsikūrusiame gražiame Bolivijos mieste, kuriame 220000 gyventojų. Anksčiau dėl daugybės katalikų bažnyčių jis buvo pramintas Mažuoju Vatikanu. Dabar čia yra penkios Jehovos liudytojų bendruomenės.

Sudėjus kartu, pionierėmis abi su Karmen tarnavome per 60 metų. Labai džiaugiamės, kad galėjome daugiau nei šimtui žmonių padėti pažinti tikrąjį Dievą ir pasikrikštyti. Tarnauti Jehovai visa siela, be jokios abejonės, yra geriausias gyvenimo kelias! (Morkaus 12:30)

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Akmenuotu kalno šlaitu kopdavau vesti studijų šiai šeimai

[Iliustracija 15 puslapyje]

Skelbimo tarnyboje su savo seserimi Karmen (dešinėje)