Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Atradau tai, kas išlieka ilgiau už meną

Atradau tai, kas išlieka ilgiau už meną

Atradau tai, kas išlieka ilgiau už meną

Papasakojo Rakel Koivisto

1950-aisiais laimėjau monumento žuvusiems Antrajame pasauliniame kare atminti projekto nacionalinį konkursą. Po metų, kai Suomijos miestelyje Tūsuloje buvo atidengtas mano iškaltas didžiulis granito paminklas, iškilmingoje ceremonijoje nedalyvavau. Norėčiau paaiškinti kodėl.

GIMIAU 1917-aisiais. Mūsų šeima, kurioje iš aštuonių vaikų buvau jauniausia, gyveno kaime, Suomijos pietuose. Nors buvome neturtingi, jaučiausi laiminga ir saugi. Išmintingi ir dievobaimingi tėvai mus mokė vertinti dvasinius dalykus. Biblija, kurią įsigijo tėtis, mūsų namuose buvo didžiai gerbiama.

Vaikystėje iš medžio pjaustinėdavau statulėles. Giminaičių manymu, jos buvo labai gražios, todėl jie skatino mane studijuoti meną. Po kurio laiko įstojau į Taikomosios dailės universitetą Helsinkyje. Ši elitinė mokykla, Suomijos menininkų citadelė, man, kaime augusiai mergaitei, padarė didžiulį įspūdį ir aš pasinėriau į jos gyvenimą. Kai 1947-aisiais baigiau universitetą, tikėjausi galėsianti po savęs šiam pasauliui ką nors palikti.

Reikšmingi pokyčiai

Paskui mano tikslai labai pasikeitė. Kartą atėjo mano sesuo Aunė ir džiaugsmingai pareiškė: „Radau tiesą!“ Ji buvo gavusi Jehovos liudytojų išleistą knygą „Dievas išlieka tiesakalbis“. Man tai nepadarė jokio įspūdžio. Netrukus pastebėjau, kad tą pačią knygą turi viena mūsų universiteto studentė. Kai mestelėjau kažkokią kandžią repliką, mergina griežtai pasakė: „Liaukis šaipiusis! Ši knyga tau padės suprasti Bibliją.“ Knygą gavau ir perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Dabar jau nebesišaipiau, nes įsitikinau — Jehovos liudytojai žino tiesą. Be to, suvokiau, kad Jehova Dievas man siūlo tai, ko negali duoti joks menas, — amžinąjį gyvenimą.

Kai pirmąsyk susipažinau su liudytojais, jie į savo sueigas manęs nekvietė. Pamaniau, kad jos rengiamos tik jų bendruomenės nariams. Vis dėlto ėmiausi iniciatyvos ir pasiteiravau, ar galėčiau jose dalyvauti ir aš. Buvo malonu išgirsti, kad krikščionių sueigose laukiamas kiekvienas. Sueigos sustiprino mano tikėjimą ir aš nusprendžiau pasiaukoti Jehovai. Viešai tai parodžiau 1950-ųjų lapkričio 19-ąją. Tą dieną pasikrikštijome abi su seserimi. Mudviejų džiaugsmui, ilgainiui Jehovos liudytojomis tapo keturios mūsų seserys ir mylimi tėveliai.

Ko man gyvenime siekti?

Studijuodama su liudytojais Bibliją, dariau pažangą ir kaip menininkė. Baigusi mokslus, dirbau vieno skulptūros profesoriaus asistente. Tuomet, kaip jau sakiau, laimėjau monumento žuvusiems Antrajame pasauliniame kare atminti projekto nacionalinį konkursą. Išreikšdama savo pasikeitusį požiūrį į karą, monumentą pasiūliau pavadinti „Kelias, kuriuo negrįžtama“ (Izaijo 2:4; Mato 26:52). Šito daugiau nei penkių metrų aukščio paminklo atidengimo ceremonijoje nedalyvavau, nes renginys buvo patriotinis ir nesiderino su Biblija pagrįstais mano įsitikinimais.

Mano, kaip menininkės, reputacija kilo, tapau žinoma ir perspektyvių pasiūlymų netrūko. Tačiau įvertinau, kas svarbiau. Nors savo darbą mėgau, troškimas padėti kitiems pažinti Jehovą buvo stipresnis. Todėl 1953 metais pradėjau tarnauti pioniere (taip vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai skelbėjai).

Kai kurie žmonės sakydavo, jog švaistau savo talentą. Bet supratau viena: jei kurčiau skulptūras, kad ir kokių asmeninių laimėjimų pasiekčiau, jie būtų tik laikini. Ilgainiui subyra net granito monumentai. O tarnaudama pioniere didžiąją dalį laiko galiu skirti, kad padėčiau kitiems eiti keliu į amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3). Vis dėlto neapleidau ir meno. Kartais padarydavau kokią skulptūrėlę savo malonumui arba norėdama šiek tiek užsidirbti.

Persikeliu į kaimą

1957-aisiais, po ketverių metų pionierės tarnybos Helsinkyje, Suomijos Jehovos liudytojų filialas pakvietė mane tarnauti Jalasjarvyje, vienoje iš kaimo apygardų Pietų Ostrobotnijoje. Ten jau buvo paskirta 17 metų už mane jaunesnė Anja Keto. Nors jos nepažinojau, mielai sutikau ir apsigyvenome drauge. Toje teritorijoje mudvi buvome vienintelės liudytojos, todėl beveik visada tarnyboje darbuodavomės kartu. Netrukus tapome neišskiriamomis draugėmis.

Jalasjarvyje vėl teko grįžti prie sąlygų, kuriomis gyvenau prieš dvidešimt metų, kol dar nebuvau įsiliejusi į menininkų aplinką sostinėje. Ypač atšiaurios tame krašte buvo žiemos. Kartais per sniegą tekdavo bristi iki juosmens. Gyvenome mediniame namelyje be jokių patogumų. Vandenį semdavomės iš netoliese esančio šaltinio. Kartais vanduo viduje per naktį užšaldavo. Bet turėjome visa, kas būtina (1 Timotiejui 6:8). Tai buvo laimingos, kupinos veiklos dienos.

Džiaugsminga tarnyba

Iš pradžių mūsų pastangos neatrodė labai sėkmingos, nes vietos gyventojai prieš mus buvo nusistatę iš anksto. Kad padėtume jiems suprasti, ką čia veikiame, parodėme Jehovos liudytojų sukurtus filmus „Naujojo pasaulio bendruomenė darbuojasi“ ir „Laiminga Naujojo pasaulio bendruomenė“. Tai jiems padėjo susipažinti su mumis bei mūsų organizacija ir pamatyti, kuo apskritai mūsų veikla naudinga visame pasaulyje. Žiūrėti filmų susirinkdavo daugybė žmonių.

Kartą, kai Jehovos liudytojų keliaujantysis prižiūrėtojas Ero Mūrainenas vienos kaimo bendruomenės salėje rodė filmą „Naujojo pasaulio bendruomenė darbuojasi“, prisirinko tiek žiūrovų, kad vos susiradau vietelę tolimiausiame kampe. Atsirėmusi nugara į sieną turėjau stovėti ant vienos kojos, nes kitai ant grindų neliko vietos. Po filmo daug kas priėjo prie mūsų ir paprašė pas juos apsilankyti.

Turėjome griozdišką magnetofoną, kurį atsinešdavome, kad ūkininkai galėtų klausytis biblinių kalbų įrašų. Kartą su viena šeima sutarėme įrašo jų namuose klausyti septintą valandą vakaro ir sukvietėme visą kaimą. Manydamos, kad iki to laiko suspėsime, anksti rytą sėdome ant dviračių ir išvažiavome skelbti gerosios naujienos į kaimą, esantį maždaug už 25 kilometrų. Tačiau kai jau nusprendėme grįžti namo, kelią lietus buvo pavertęs į klampų purvyną.

Galiausiai ratai taip aplipo purvu, kad net nebesisuko, ir dviračius teko nešti. Taigi nueiti į susitikimą galėjome tik gana vėlai. Sunkiu magnetofonu nešinos pasirodėme dešimtą valandą vakaro. Net neabejojome, kad visi bus išsiskirstę. Bet, mūsų nuostabai, troba buvo pilna žmonių. Jie tebelaukė! Išklausę kalbos įrašo visi pradėjo gyvai diskutuoti. Kai galiausiai parsiradome namo, jau buvo ankstus rytas. Nors baisiai pavargusios, jautėmės be galo laimingos.

Kaimai čia toli vienas nuo kito, todėl to regiono bendratikiai mums padėjo įsigyti seną rusų gamybos automobilį. Tai gerokai palengvino skelbimo darbą. Vėliau mūsų mašiną daug kas atpažindavo. Mat savo vyskupijoje lankydamas parapijiečius vyskupas jiems prisakė neįsileisti į namus dviejų ponių, kurios važinėja mėlynu automobiliu. Žmonės tuoj pat sureagavo į perspėjimą ir norėjo sužinoti, kas tos ponios ir kodėl jos tokios pavojingos. Daugelio smalsumas padėjo mums užmegzti su jais puikius pokalbius Biblijos temomis. Kokie teisingi pasirodė Izaijo žodžiai: „Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės“ (Izaijo 54:17).

Ilgainiui mūsų triūsas davė vaisių. Su nedidele grupele besidominčių Biblijos tiesomis pradėjome rengti kassavaitines sueigas. Pamažu tokių žmonių daugėjo. 1962-aisiais buvo įkurta Jehovos liudytojų bendruomenė. Joje buvo 18 skelbėjų, daugiausiai moterų. Dar po dvejų metų mudviem su Anja pasiūlė persikelti tarnauti į to paties regiono Ilistaro apygardą.

Kūrybai įkvepianti aplinka

Naujoje vietoje džiaugėmės kaimo grožiu ir ramybe, bet labiausiai — žmonių svetingumu ir draugiškumu. Daugelis, tiesa, buvo labai religingi ir patriotiškai nusiteikę, tad kartais su mumis kalbėtis griežtai atsisakydavo. Bet rasdavome ir tokių, kurie Bibliją didžiai gerbė. Ne sykį, kai tik paimdavome ją į rankas, moterys atidėdavo darbus ir klausydavosi, o vyrai nusiimdavo kepures, kurios šiaip jau visada būdavo ant galvos. Kartais į Biblijos studijas susirinkdavo visi šeimyniškiai ir net kaimynai.

Tarnyboje sutiktų žmonių nuoširdumas įkvėpdavo kūrybai. Kai turėdavau laiko, imdavau molio ir ką nors lipdydavau. Kadangi mane visada žavėjo tai, kas žmonėse patrauklu ar net juokinga, savo skulptūrose paprastai vaizduodavau žmones. Dažnai tai būdavo po namus triūsiančios moterys. Viename žurnale apie mano skulptūras rašė: „Jos dvelkia šiluma ir ramybe, bet kartu yra kupinos humoro ir saikingo laisvumo. [...] Šios figūrėlės byloja apie meilę žmonėms ir didžiulį talentą.“ Vis dėlto saugojausi, kad pernelyg nepasinerčiau į meną. Tvirtai laikiausi apsisprendimo neapleisti visalaikės tarnybos Jehovai.

1973-iaisiais gavau pasiūlymą, kurio atsisakyti nė nemaniau. Manęs paprašė Jehovos liudytojų filialo Vantoje naujam priimamajam sukurti didelį keraminį pano. Tema šiam darbui buvo parinkta iš Psalmyno 96:11-13. Kaip džiaugiausi galėdama savo talentą panaudoti Jehovos garbei!

Kadangi tarnaudama pioniere kurdavau tik savo malonumui, nustebau, kai aštunto dešimtmečio pabaigoje valstybė man paskyrė menininkės pensiją. Žinoma, buvau dėkinga už šią finansinę paramą, bet pati sau pagalvojau: „Ir tai viskas, ką būčiau gavusi už savo pastangas, jei gyvenimą būčiau paaukojusi menui? Šiek tiek papildomų pinigų, kad išėjusi į pensiją nieko nestokočiau?“ Kaip tai maža palyginus su amžinojo gyvenimo dovana! (1 Timotiejui 6:12)

Grįžtu į miestą

1974-aisiais mūsų gyvenimas ir tarnyba visiškai pasikeitė. Gavome naują paskyrimą į vieną iš didesnių Suomijoje Turku miestą. Tuo metu jis sparčiai plėtėsi, daugėjo gyventojų, todėl reikėjo Karalystės skelbėjų. Iš pradžių paskyrimu ne itin džiaugėmės. Skelbti miestiečiams atrodė sunkiau, nes daugelis buvo abejingi. Bet ilgainiui pripratome ir radome nemažai tokių, kurie vertino Biblijos tiesas.

Per daugelį metų mudviem su Anja teko laimė padėti augti dvasiškai ir pasiaukoti Jehovai daugiau nei 40 žmonių. Kaip šie dvasiniai vaikai džiugina širdį! (3 Jono 4) Pastaruoju laiku mano sveikata silpsta, bet dėl to tik dar stipriau jaučiu Jehovos paramą, bendruomenės meilę ir kokia paguoda man tapo brangioji Anja (Kolosiečiams 4:11; Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Prieš 50 metų, kai susipažinome, manau, nė viena negalėjome įsivaizduoti, kad mudviejų pionieriškos tarnybos partnerystė truks visą gyvenimą.

Yra toks populiarus posakis: „Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas.“ Tačiau tai nebuvo mano devizas. Visiškai pritariu apaštalo Pauliaus žodžiams, užrašytiems 2 Korintiečiams 4:18: „Regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.“ Visa, kas man miela kaip menininkei, — „regimieji dalykai“ — tėra laikini. Jie tikrai nepalyginami su džiaugsmu, kurį patyriau tarnaudama Jehovai, ir negali suteikti amžinybės. Esu be galo laiminga, kad savo gyvenimą paaukojau neregimiems dalykams — tam, kas išlieka ilgiau už meną.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Darbuojuosi prie granitinio monumento

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su Anja (kairėje) 1957 m.

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su Anja (dešinėje) dabar