„Juodoji gulbė“ Venecijos kanaluose

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

ŠMĖKŠČIODAMA palei šlampančias sienas, nardydama pro akmeninių tiltų arkas, sukiodamasi priešais arabeskomis puoštus langus ir gėlių žiedais nusagstytus balkonus, ji — juoda, grakšti — be garso sklendžia vandens kanalais. Iš tolo atrodo tarsi juodoji gulbė. Ir nors liemuo medinis, o kaklas ne švelniomis plunksnomis apaugęs, o metalinis, Venecijos kanalais ji plaukia lygiai taip grakščiai, kaip anas kilnus paukštis. Apie ką čia kalbame? Apie gondolą. Sakoma, jog tai pati žaviausia pasaulio valtis. Nagi, pasidomėkime jos istorija. Kodėl gondola tokia populiari ir kuo skiriasi nuo kitų laivelių?

Truputis istorijos

Kada pirmoji gondola buvo sukonstruota, sunku tiksliai pasakyti. Manoma, jog tai galėjo būti XI amžiuje. Dailininkų drobėse gondola pasirodė XV amžiaus pabaigoje. O charakteringą formą ir išvaizdą, kurios su niekuo nesupainiosi ir kuri atnešė tiek daug šlovės, įgijo tiktai XVII—XVIII amžiuje. Jau ir anksčiau gondola buvo plokščiadugnė, bet tuo laikotarpiu visas korpusas  pailgėjo, atsirado originalus geležinis pirmagalys.

Ne ką lengviau yra atsekti ir paties gondolos pavadinimo kilmę. Spėjama, kad žodis „gondola“ kilęs iš lotyniško cymbula, o tai išvertus reikštų „valtelė“, arba iš concha („kriauklė“) mažybinės formos conchula („kriauklelė“, „geldelė“).

Venecijos simbolis

Bet vienas dalykas nekelia jokių abejonių: šios valtelės istorija nuo Venecijos neatsiejama. Taip, gondola yra bene svarbiausias miesto simbolis. Pagalvokime apie Venecijos nuotraukas ir paveikslus. Argi dažniausiai juose nesipuikuoja gondola?

Ši valtis su savo miestu turi ir daugiau ką bendra. Sėdęs į gondolą ir pasileidęs kanalais, „gali Veneciją pamatyti visiškai kitokią, — aiškina turistus plukdantis gondolininkas Robertas. — Ne vien įprastus reginius matai, o atrandi pačią Venecijos širdį“. Garsusis vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė šioje valtyje pasijuto, jo paties žodžiais tariant, „Adrijos jūros šeimininku, kaip ir kiekvienas Venecijos gyventojas, vos tik savoje gondoloje įsitaisęs“. Mūsų jau minėtas Robertas sako: „Gondola plaukia palengva ir tas lėtumas puikiai dera su bendra Venecijos atmosfera. Kai švelniai sūpuojies ant minkštų pagalvių, regis, išvis nereikia niekur skubėti, laikas tarsi sustoja.“

Gondolos ypatumai

Žiūrėdamas į gondolą galbūt stebiesi, kad ji plaukia tiesiai. Juk iriamasi tik vienu irklu, įtvirtintu lizde prie dešiniojo borto. Logiškai pamąsčius, atrodytų, kad jeigu valties nuolat negręžiosi ir nesistengsi išlaikyti nosies nukreiptos pirmyn, ji suksis į vieną šoną ir tu plauksi ratais. Bet taip nėra. Kodėl? Senovinių valčių žinovas Džilbertas Penzas rašo: „Jeigu metaforiškai palygintume valties konstrukciją su liemeniu, kur kilis atstoja stuburą, o karkasas — šonkaulius, galėtume sakyti, kad gondolą stipriai kamuoja skoliozė.“ Kitaip tariant, korpusas yra asimetriškas: dešinė pusė 24 centimetrais siauresnė už kairiąją. Taigi gondolos dešinysis bortas yra giliau paniręs į vandenį negu kairysis. Šitoks nuokrypis kompensuoja vieno irklo sukeliamą trauką ir kartu atsveria gondolininką, mat irkluodamas jis stovi ne ties pačiu viduriu. Žodžiu, viskas taip suderinta, kad gondola galėtų tiesiai plaukti nesikraipydama.

Dėmesį patraukia taip pat „gulbės“ kaklas, o tikriau sakant, pirmagalys — geležinė valties dalis. Iš metalo daugiau čia nieko nėra, aišku, neskaitant laivagalio. Tas priekio elementas  „toks krintantis į akis ir originalus, kad jeigu jau vieną kartą pamatei, užmiršti negali“, — rašo Džianfrankas Munerotas. Geležinis pirmagalys iš pradžių buvo skirtas tam, kad atsvertų paskuigalyje irkluojantį gondolininką, bet dabar jis tėra puošmena. Tradiciškai aiškinama, jog į priekį išsišovusios plokštelės simbolizuoja šešis Venecijos miesto rajonus, itališkai vadinamus sestieri, o dantukas, kyšantis atbulai, vaizduoja Džiudekos salą. Apie dvigubą, tarsi raidė „s“, pirmagalio išlinkimą sakoma, kad jis primena Venecijos Didžiojo kanalo vingius.

Dar vienas gondolos ypatumas — juodos „plunksnos“. Kodėl šita valtis juoda, aiškinta įvairiai. Viena versija yra tokia, kad XVI ir XVII amžiuje gondolų įmantrybė, spalvos ir ištaiga viršijo visas ribas, ir Venecijos Senatas nuosaikumo dėlei buvo priverstas bausti pernelyg akį rėžiančių gondolų savininkus piniginėmis baudomis. Bet daugelis, užuot atsisakę puošmenų, mieliau baudas susimokėdavo. Todėl galiausiai valdžia pareikalavo visas gondolas perdažyti juodai. Kiti aiškina, kad juoda spalva yra gedulo ženklas, menantis laiką, kuomet tūkstančiai žmonių krito nuo maro, dar vadinamo juodąja mirtimi. Aiškinama ir taip, kad juodose gondolose ypač galėjo išryškėti Venecijos kilmingųjų moterų dailūs balti veidai. O iš tikrųjų viskas buvo kur kas paprasčiau. Bent jau iš pradžių gondolas nujuodindavo derva, kad nesisunktų vanduo.

Švelniai pasiirstęs po ramius vandenis juodajai gulbei ant nugaros, sugrįžti į kanalo prieplauką ir laipteliais užkopi aukštyn, kur tavo kelionė ir prasidėjo. Akimis nulydi tolstančią gondolą, o galvoje dingteli mintis: gal vieną akimirką gulbė savo ilgu kaklu atsigręš pasitaisyti susitaršiusių plunksnų?

[Iliustracija 24 puslapyje]

Gondolos korpusas asimetriškas

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Originalus pirmagalys

[Iliustracija 25 puslapyje]

Gondolininkas Robertas plukdo turistus Venecijos kanalais

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

© Medioimages