Kodėl tiek skurstančių turtingame pasaulyje?

„VARGŠŲ jūs visuomet turite šalia savęs“, — sakė Jėzus Kristus pirmajame amžiuje (Mato 26:11). Nuo Jėzaus laikų iki šiol skurdo ir tebeskursta daugybė žmonių. Tačiau kodėl jų tiek daug tokiame turtingame pasaulyje?

Kai kurie mano, jog nusigyvenama dėl savo paties neišmintingų sprendimų. Kartais šitaip ir būna. Tie, kas įjunksta į svaigalus, narkotikus arba azartinį lošimą, lengvai praranda turtą. Tačiau ne visi apgailėtinoje padėtyje atsiduria tik dėl to, kad elgiasi neprotingai.

Daugybė žmonių neteko darbo dėl permainų pramonėje. Nemažai dirbančiųjų viso gyvenimo santaupas turėjo išleisti dėl beprotiškai išaugusių gydymo kainų. O kur dar šimtai milijonų varguolių besivystančiose šalyse! Dauguma jų taip gyvena ne dėl savo kaltės. Kaip pamatysime, dažnai žmonės skursta dėl priežasčių, kurias pakeisti ne jų galioje.

Praeities pamokos

Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasaulį ištiko  gili ekonominė krizė — finansinė katastrofa, vėliau pavadinta Didžiąja depresija. Vienoje šalyje milijonai neteko darbo, šimtai tūkstančių šeimų prarado namus. Nors žmonės badavo, ūkininkai pylė pieną į griovius, o valdžios privertė juos išskersti milijonus gyvulių.

Kodėl šios gėrybės buvo taip beatodairiškai naikinamos? Pagal ekonomikos dėsnius ūkių produkciją ar kokias kitas prekes būtina parduoti pelningai. Vargšams tas maistas: pienas, mėsa, grūdai, turėjo didžiulę vertę. Tačiau kai gamintojai nebegalėjo viso to pelningai parduoti, ekonomine prasme jiems šitie produktai tapo beverčiai ir jais buvo atsikratyta.

Daugelyje miestų kilo riaušės. Vieni, neįstengdami nupirkti šeimoms maisto, plėšikavo grasindami ginklu, kiti badavo. Visa tai vyko Jungtinėse Valstijose. Tik prasidėjus Didžiajai depresijai, šalies galinga finansinė sistema pirmiausiai sužlugdė tuos, kurie gaudavo mažiausias pajamas. Užuot apsaugoję kiekvieną pilietį ir užtikrinę jam galimybę turėti maisto, pastogę, darbo, ekonominiai dėsniai veikė taip, kad pelno kūrimo procese šie poreikiai liko nuošalyje.

Ekonominės sąlygos šiandien

Po Didžiosios depresijos pasaulio ekonomika atsigavo ir dabar daugelis, regis, turtingesni bei finansiškai saugesni nei kada nors anksčiau. Tačiau, nors visko gausu, vargstantiems geresnis gyvenimas dažniausiai vis tiek neprieinamas. Pranešimai apie badą ir skurdą besivystančiose šalyse tokie įprasti, kad daugeliui jau pabodo apie tai skaityti. Tačiau kada karo pabėgėliai badauja, kada dėl politinių manipuliacijų sandėliuose genda maistas, o būtiniausių pragyvenimui dalykų kainos dėl rinkos dėsnių  pakyla tiek, kad neturtingiausieji nebeišgali jų įpirkti, aiškiai matome, ko verta pasaulio ekonominė sistema, nesugebanti pasirūpinti savo labiausiai pažeidžiamais piliečiais. Juk milijonų varguolių tiesiog nepaisoma.

Iš tiesų jokia žmonių sukurta ekonominė sistema nėra patenkinusi visos žmonijos materialinių poreikių. Maždaug prieš 3000 metų stebėdamas gyvenimą vienas įžvalgus vyras padarė tokią išvadą: „Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti“ (Mokytojo 4:1, Brb). Šiais materialinio klestėjimo laikais finansiškai žmonės taip pat gana dažnai išnaudojami.

Milijonams beveik nėra jokių šansų išsikapstyti iš skurdo. Tačiau daug kas išmoko įveikti ekonominius sunkumus. Be to, šitie žmonės puoselėja geresnio gyvenimo viltį.

[Rėmelis 5 puslapyje]

Kova dėl būvio

Knygos The Working Poor—Invisible in America autorius, žurnalistas Deividas K. Šipleris, atskleidžia, kaip Jungtinėse Valstijose gyvena tie, kas balansuoja ties skurdo riba: „Gyvenant prastame bute vaikui gali paūmėti astma. Tuomet tenka kviestis greitąją pagalbą. Ateina sąskaita, kurios nėra iš ko apmokėti. Tai pakenkia mamos kreditingumui ir perkant automobilį išsimokėtinai labai padidėja palūkanų norma. Todėl belieka įsigyti nepatikimą, panaudotą. Bet važinėdama tokia mašina moteris rizikuoja vėluoti į darbą, todėl negali tikėtis paaukštinimo ir didesnio uždarbio, o tai reiškia, kad ir toliau priversta likti prastame savo bute.“ Nors tas vaikas su mama gyvena turtingiausioje pasaulio valstybėje, jie nuolat jaučia virš galvų kybančią grėsmę.

[Rėmelis 6 puslapyje]

Ar pakanka vien gerų ketinimų?

1993-iųjų lapkritį Vašingtone, viename iš vyriausybinių pastatų, grupė valdžios atstovų sprendė svarbią problemą. Galėdami disponuoti šimtais milijonų dolerių, šie pareigūnai svarstė, kaip padėti Jungtinių Valstijų benamiams. Kol tarėsi, kitoje gatvės pusėje prie autobusų stotelės prigužėjo policininkų, ugniagesių ir greitosios pagalbos medikų. Sanitarai pakėlė benamės lavoną. Ji mirė priešais JAV Aprūpinimo būstu ir miestų plėtros departamentą — vyriausybinę įstaigą, atsakingą už pagalbą benamiams.

Vėliau laikraščio The New York Times korespondentas paėmė interviu iš vienos šio departamento darbuotojos. Komentuodama, kiek greitosios pagalbos personalo ir automobilių prisistatė į įvykio vietą, ši moteris pasakė: „Tiesiog keista matyti, kokio dėmesio žmogus sulaukia, kai jau yra miręs, — bet nė trupučio, kol gyvas.“

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Ketvirtojo dešimtmečio Didžioji depresija; migrantė su trim savo vaikais

[Šaltinio nuoroda]

Dorothea Lange, FSA Collection, Library of Congress

 [Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Tokioje įmonėje kaip ši, kur vyrauja baisus išnaudojimas, kartais žmonės verčiami dirbti po 70 valandų per savaitę, o vidutinis mėnesio uždarbis tesiekia vidutiniškai 14 JAV dolerių

[Šaltinio nuoroda]

© Fernando Moleres/Panos Pictures