Kokie žmonės gyvena Rytų Timore

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

RYTŲ TIMORAS yra nedidukė šalis Timoro salos rytinėje dalyje. Malajiečių kalbos žodis, iš kurio kilęs Timoro pavadinimas, reiškia „rytai“. Pavadinimas išties tinkamas, nes ši sala Indonezijos archipelage yra labiausiai nutolusi į rytus.

Rytų Timoro plotas — maždaug 14800 kvadratinių kilometrų, vadinasi, daugiau nei keturiskart mažesnis už Lietuvos. Sala, nors ir nedidelė, yra tarsi ekologinė riba, skirianti Aziją ir Australiją. Atogrąžų miškai žaliuoja visai šalia sausos savanos su eukaliptų brūzgynais. Gyvūnija irgi mišri. Čia galima išvysti tiek Australijos sterblinių ir paukščių, tiek Azijos beždžionių ir atogrąžų krokodilų, gyvenančių sūriuose vandenyse. O kokie yra Rytų Timoro žmonės? Ar norėtumėte su jais susipažinti?

Mena kolonijinę praeitį

Portugalų jūrininkai pirmą kartą į Rytų Timorą galėjo atplaukti apie 1514 metus. Kalvų šlaitai tada čia buvo gausiai apaugę santalmedžių miškais. Santalų mediena duodavo didelį pelną ir jau vien tai portugalams buvo paskata įkurti prekybos postą. Kraštas patraukė ir Katalikų bažnyčios dėmesį — ji panoro siųsti savo misionierius atversti čionykščių gyventojų. Taigi šių dviejų tikslų vedami 1556-aisiais portugalai pradėjo kolonizuoti salą.

Vis dėlto Rytų Timoras liko gan izoliuota ir apleista kolonija. Kai 1656-aisiais vakarinę salos dalį užėmė olandai, portugalai pasitraukė į rytinę. Galiausiai 1975-aisiais, po daugiau nei 400 metų, portugalai visiškai atsisakė Rytų Timoro kontrolės.

Tais pačiais metais čia kilo pilietinis karas. Per 24 metus nuo tada kovose žuvo apie 200000 rytų timoriečių — maždaug trečdalis krašto gyventojų. 1999-aisiais įsiplieskė naujas konfliktas, buvo nuniokota 85 procentai gyvenamųjų namų, daug kur sugriauta infrastruktūra. Šimtai tūkstančių žmonių pabėgo į kalnus. Galiausiai įsikišo Jungtinės Tautos, kad sustabdytų tą smurto bangą ir stabilizuotų padėtį.

Timoriečiai iki šiol sunkiai triūsia, kad jų gyvenimas grįžtų į normalias vėžes. 2002-ųjų gegužę Rytų Timoro Demokratinė Respublika buvo oficialiai pripažinta nauja pasaulio valstybe.

Kultūrų kryžkelė

Per šimtmečius dėl prekybos ryšių, azijiečių ir australazijiečių migracijos bei europiečių kolonizacijos Rytų Timore susidarė savotiška įvairių kultūrų ir kalbų samplaika. Verslo ir politikos kalba iki šiol čia yra portugalų, bet oficialioji šalies kalba yra tetumų, ir ja šneka 80 procentų gyventojų. Nemažai tetumų kalbos žodžių perimti iš portugalų. Kadangi šalyje yra daug įvairių etninių grupių, čia kalbama mažiausiai dar 22 kitomis kalbomis.

Kaimo vietovėse didelį autoritetą tebėra išlaikę vietiniai karaliai. Jie vadovauja ceremonijoms, tvarko žemės dalijimo ir kitus įprastinius reikalus, o balsuojant išrinktas vadas atlieka civilinio administravimo darbą.

 Timoriečių religiniai įsitikinimai irgi mišrūs: kai kurie perimti iš europiečių atvežtos katalikybės, bet tebėra gajos ir animizmo tradicijos. Kone kiekviename žingsnyje čia pamatysi protėvių garbinimo, raganavimo, okultizmo apraiškų. Žmonės, kurie vaikšto į bažnyčią, dažnai kreipiasi pagalbos ir į vietinį matan do’ok, tai yra žiniuonį, kad šis išburtų ateitį, pagydytų ar atbaidytų piktąsias dvasias.

Smalsūs ir svetingi žmonės

Rytų Timoro žmonės iš prigimties linksmi, smalsūs, svetingi. „Mes jaučiame didelį poreikį mokytis, nuolat būti tarp žmonių, kalbėtis, mielai bendraujame net su visai nepažįstamais“, — sako šalies prezidentas Kei Rala Šanana Gušmanas.

Jei svečiai yra pakviesti papietauti timoriečių šeimoje, jie tikriausiai valgys kartu su šeimos galva. Žmona ir vaikai per pietus patarnaus, o patys valgys vėliau, vakare. Mandagus svečias iš pradžių įsidės nedaug maisto ir paskui paprašys antros porcijos — taip pagerbs virėją.

Timoriečių meniu paprastai sudaro ryžiai, kukurūzai, manijokai su įvairiomis daržovėmis ir žalumynais. Vienas iš nacionalinių patiekalų — saboko — ruošiamas iš sardinių, tamarindų (ankštinių augalų) vaisių padažo ir prieskonių; šis įdaras susukamas į palmės lapą. Mėsa čia labai brangi.

Daug vaikų ir daug džiaugsmo

Rytų Timoras — jaunų žmonių šalis. Daugelyje šeimų auga po 10—12 vaikų, ir jie sudaro beveik pusę gyventojų.

Į mokyklą vaikai eina dažniausiai susikibę rankomis — mergaitės su mergaitėmis, berniukai su berniukais — juokaudami ir dainuodami. Mokykloje semiasi ne tik mokslo žinių, bet ir mokosi deramos gyvensenos, elgesio.

Timoriečių vaikas niekad nežais tykiai sau vienas. Į žaidimą įtraukiami visi aplinkiniai! Ypač mėgstama žaisti dudu karreta, arba varyti „automobilį“. Mašiną atstoja dviračio ratas. Bėgdami ir klegėdami vaikai ridena ratą gatvėmis, varydami jį lazda.

Tačiau vaikystė čia nėra vien linksmybės. Pavyzdžiui, neretai vaikams sunkiomis plieninėmis girnomis tenka malti kukurūzus. Bet ir dirbdami jie šypsosi. Rodos, jiems nė motais, kad gyvena vienoje iš dešimties skurdžiausių pasaulio valstybių.

Valstybės gimimo kančios

Dėl didžiulio skurdo timoriečiai pragyvena labai sunkiai. Keturiasdešimt procentų šalies gyventojų verčiasi su mažiau nei pusantro  dolerio per dieną, o to vargiai pakanka maistui ir būtiniausiems dalykams. Infrastruktūra labai prasta. Viename vyriausybės pranešime rašyta: „Mūsų šalyje trys iš keturių asmenų gyvena be elektros, trys iš penkių — blogomis sanitarinėmis sąlygomis, kas antras neturi švaraus geriamojo vandens.“

Visa tai, aišku, labai atsiliepia sveikatai. Dėl pusbadžiavimo, maliarijos, tuberkuliozės ir kitų ligų gyvenimo trukmės vidurkis čia neviršija 50 metų. Iki sulaukia penkerių, miršta kas dešimtas vaikas. 2004-aisiais šalyje, turinčioje apie 800000 gyventojų, dirbo mažiau nei penkiasdešimt gydytojų.

Dabar Jungtinės Tautos, remiamos daugelio valstybių, stengiasi padėti timoriečiams atstatyti savo nuniokotą kraštą. Vilčių pagerinti prastą ekonominę padėtį teikia Timoro jūroje esantys gausūs naftos ir gamtinių dujų ištekliai. Tačiau didžiausi Rytų Timoro lobiai — ištvermingi, nuolankūs žmonės. Viena čionykštė moteris Atsibuskite! korespondentui sakė: „Mes vargšai, bet nenusiminę!“

Skelbiama geroji naujiena

Pastaruoju metu Jehovos liudytojai Rytų Timore stengiasi pranešti žmonėms labai gerą žinią (Izaijo 52:7; Romiečiams  10:14, 15). 2005-aisiais liudytojų bendruomenė, vienintelė toje šalyje, beveik 30000 valandų skelbė kitiems nuostabų Biblijos pažadą, kad netrukus žemėje bus atkurtas rojus (Psalmyno 37:10, 11; 2 Petro 3:13).

Sužinoję Biblijos tiesas kai kurie išsivadavo iš slegiančios okultizmo vergijos. Štai Džeikobas, penkių vaikų tėvas, buvo visiškai pasinėręs į spiritizmą. Jis reguliariai atnašavo gyvulius mirusiųjų dvasioms. Dėl to šeimą spaudė sunki finansinė našta. Norint paaukoti vištą, reikėdavo atiduoti beveik visą dienos uždarbį, o už ožį ar kiaulę tekdavo pakloti ne vienos savaitės algą.

Laikui bėgant Džeikobo žmona Fransiska pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Tada ji parodė vyrui Biblijos eilutes, kuriose aiškiai sakoma, kad mirusieji nieko nebežino ir negali kenkti gyviesiems (Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, Brb). Sutuoktiniai priėmė į širdį Šventojo Rašto žodžius ir nusprendė liautis aukoti dvasioms. Dėl to pasipiktinę giminaičiai jų išsižadėjo, netgi tikino, kad kerštingos dvasios greitai padarys jiems galą. Tačiau Džeikobas su Fransiska nedvejodami tarė: „Jehova mus apsaugos.“

Nieko nelaukęs Džeikobas ėmėsi studijuoti Bibliją ir lankyti krikščionių sueigas su visa šeima. Tai jį paskatino dar kai ką pakeisti savo gyvenime. Jis metė rūkyti, nors prieš tai daugelį metų kasdien surūkydavo po pakelį cigarečių. Be to, išmoko skaityti ir rašyti. Fransiska tuo tarpu atsikratė įpročio kramtyti narkotizuojančias katekinės arekos sėklas. 2005-aisiais abu sutuoktiniai tapo krikštytais Jehovos liudytojais. Dabar jie išmintingai naudoja savo lėšas — vaikų mokymui, taip pat šeimos gydymo išlaidoms.

Kaip kad išpranašavo Jėzus, geroji naujiena apie Karalystę skelbiama net „žemės pakraščiuose“, taigi ir smalsiems, svetingiems, kilniaširdžiams mažyčio Rytų Timoro žmonėms (Apaštalų darbų 1:8; Mato 24:14).

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

„Turime siūlą ir ritę“

Kadaise šioje šalyje, gimus mergaitei, sakydavo: „Turime siūlą ir ritę.“ Tai reiškia, kad šeimoje augs būsima tradicinio audeklo, jų kalba vadinamo tais, audėja. Timorietės nuo senų laikų tuo užsiima. Iš tais siuvami prašmatnūs šventiniai rūbai, apklotai, šeimos relikvijos. Pagyvenusios moterys moko jaunesniąsias auginti medvilnę, ją rinkti, suverpti, nudažyti ir iš jos išausti gražius spalvotus raštus. Jeigu audimas sudėtingas, prie vieno tais tenka plušėti metus ar net ilgiau. Kiekviename regione audžiami saviti tradiciniai raštai, todėl specialistas lengvai atskiria, iš kur vienas ar kitas tais.

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

INDONEZIJA

RYTŲ TIMORAS

AUSTRALIJA

[Iliustracija 15 puslapyje]

Tradicinis namas

[Iliustracija 16 puslapyje]

Vaikai mėgsta žaisti „dudu karreta“

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Džeikobas su šeima