Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Priešpiečiams — vikšrai?

Priešpiečiams — vikšrai?

Priešpiečiams — vikšrai?

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ZAMBIJOJE

PARAGAUTI kirmėlių ryžtųsi ne kiekvienas. Tačiau nemaža tokių, kuriems tokie bekauliai padarėliai — tikras gardumėlis. Štai Afrikos regionuose labai mėgstami imperatoriškųjų drugių (Imbrasia belina) vikšrai. Šis kirminas bičiuliaujasi su paprastuoju ausuoniu — medžiu, kurio vardu Afrikos čiabuvių ir vadinamas. Daugelis kaimo gyventojų su nekantrumu laukia užderant šių besiraitančių, maistingų skanėstų „derliaus“. „Jie labai svarbus baltymų šaltinis“, — sako Kalahario aplinkosaugos draugijos narys Kitas Legetas. Šitie vikšrai, be to, svarbūs sausringų ir gana nederlingų savanos miškų ekosistemai.

Afrikos pietuose ankstyvąjį lapkritį, praėjus vasaros liūtims, gamta atgyja. Milijonai lietingąjį metą pergyvenusių lėliukių virsta žavingomis plaštakėmis. Per kelias savaites iš jų mažyčių kiaušinėlių išsiritusios lervos galiausiai tampa spalvingomis apvaliomis „dešrelėmis“.

Vietovėse, kur daugiausia valgomi krakmolingi produktai, gaminami iš manijokų ir kukurūzų, vikšrai yra labai vertinami. Daugelis iš mūsų tikriausiai neįtrauktume jų į savo valgiaraštį, tačiau per 60 procentų šių gyvių kūno sudaro baltymai, taigi jie yra itin vertingi ten, kur baltymingi produktai labai brangūs arba jų trūksta. Valgomųjų vikšrų porcija maistingumu ne ką tenusileidžia mėsai ir žuviai, nes joje yra beveik trys ketvirtadaliai suaugusiam žmogui per dieną reikalingų baltymų, vitaminų ir mineralų. Tikrai maistingos „dešrelės“!

Vikšrų mėgėjai nesupranta, kodėl ūkininkai negaili pinigų chemikalams ir naikina tuos gyvius, — juk šie sušlamščia nevalgomus ar net nuodingus lapus ir patys tampa vertingu maistu. Nereikia nei brangios žemės ūkio technikos, nei mokamų veterinarų paslaugų. Vikšrų derlius surenkamas labai paprastai — rankomis.

Drugių Imbrasia belina vikšrai labai naudingi krūmynų dirvožemio trąšumui ir ekologinei pusiausvyrai palaikyti. Pavyzdžiui, afrikiniai drambliai milžiniški ir gana ėdrūs, bet suvirškina gerokai mažiau nei šios menkutės kirmėlytės. Per savo trumpą šešių savaičių gyvenimą būriai vikšrų suryja apie 10 kartų daugiau augalų ir palieka vos ne 4 kartus daugiau mėšlo negu drambliai tokio pat dydžio teritorijoje. Todėl vikšrų kūno masė stulbinamai padidėja — net 4000 kartų! Nenuostabu, kad dėl beatodairiško kirmėlių rinkimo mažėja dirvos trąšumas ir sutrinka vietovės ekologinė pusiausvyra.

Kaip šios kirmėlės renkamos? Per keletą lietingojo sezono savaičių kaimo moterys surenka pirmąjį iš dviejų metuose užderančių valgomųjų vikšrų derlių. Paskui juos išdarinėja, išverda ir sudžiovina. Kitų rūšių vikšrai renkami ir ruošiami itin kruopščiai. Jiems reikia pašalinti kūną puošiančius apsauginius plaukelius. Paruošiant būtinas ir atsargumas, nes kai kurie vikšrai minta nuodingais augalais. Apdoroti ir džiovinti vikšrai gali būti kremtami kaip traškučiai, nors dažniausiai juos valgo išmirkytus ir patroškintus arba pakepintus su pomidorais ir svogūnais.

Vien mintis valgyti vikšrus tau gali būti atgrasi. Tuomet, aišku, nenorėtum, kad kas nors pakviestų tave jais pasivaišinti. Vis dėlto daugeliui Afrikos gyventojų tai svarbus baltymų ir papildomų pajamų šaltinis.

[Iliustracija 26 puslapyje]

„Imbrasia belina“ vikšrai — vertingas baltymų šaltinis

[Iliustracija 27 puslapyje]

Per trumpą šešių savaičių gyvenimą kirmėlių kūno masė padidėja net 4000 kartų