Jie liko gyvi per teroro išpuolį Mumbajuje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO INDIJOJE

MUMBAJUS, anksčiau vadintas Bombėjumi, — sparčiai augantis didmiestis. Dabar jame yra per 18 milijonų gyventojų. Kasdien šeši septyni milijonai žmonių priemiestiniais greitaisiais traukiniais, kurie kursuoja gana dažnai, vyksta į darbą, mokyklas, koledžus, prekybos centrus, lankytinas vietas. Piko valandomis į kiekvieną devynių vagonų traukinį, kur paprastai yra 1710 vietų, susikemša kokie 5000 keleivių. Taip buvo ir 2006 metų liepos 11-ąją, kai per patį piką Mumbajaus vakarų geležinkelio linijoje teroristai surengė išpuolį. Keliuose traukiniuose per mažiau nei 15 minučių sprogo septynios bombos. Daugiau kaip 200 žmonių žuvo, 800 buvo sužeisti.

Tuo maršrutu taip pat nuolat važinėja nemažai Jehovos liudytojų iš dvidešimt dviejų Mumbajaus bei jo priemiesčių bendruomenių. Jų buvo ir traukiniuose, į kuriuos pasikėsino teroristai. Laimei, nė vienas liudytojas neprarado gyvybės, bet keletas buvo sužeisti. Anita tąsyk po darbo važiavo namo. Kad iš sausakimšo vagono būtų lengviau išlipti, moteris stovėjo netoli pirmosios klasės kupė durų. Traukiniui įsibėgėjus, netikėtai nugriaudėjo kurtinantis sprogimas ir kupė, kur ji buvo, prisipildė juodų dūmų. Kai Anita iškišo galvą pro duris ir pažvelgė dešinėn, pamatė, jog gretimos kupė metalinė siena karo atsiknojusi nuo vagono 45 laipsnių kampu. Vaizdas moterį pribloškė: ant geležinkelio bėgių pro atsivėrusį plyšį krito lavonai ir kūno dalys. Atrodė, jog tai truko visą amžinybę, bet iš tikrųjų vos po keliolikos sekundžių traukinys sustojo. Anita su kitais keleiviais iššoko iš vagono ir pasileido bėgti. Paskui paskambino mobiliuoju telefonu savo vyrui  Džonui. Laimei, dar pavyko susisiekti. Per kelias minutes visos miesto telefono linijos buvo užimtos, nes pilte pasipylė sunerimusių žmonių skambučiai. Iki pokalbio su vyru Anita jautėsi palyginti ramiai. Paskui puolė į ašaras, ir, paaiškinusi, kas atsitiko, paprašė ją pasiimti. Belaukiant, kol vyras atvyks, pradėjo smarkiai lyti. Lietus nuplovė daugybę įkalčių, kurie būtų galėję padėti įvykio tyrėjams.

Klaudijus, kitas Jehovos liudytojas, iš biuro išėjo anksčiau nei įprastai. 17 val. 18 min. Čečgeite, paskutinėje Vakarų geležinkelio linijos stotelėje, įlipo į traukinį ir įėjo į pirmosios klasės kupė. Iki Bjendės stoties, kurioje jam reikėjo išlipti, buvo valanda kelio. Žvalgydamasis, kur atsisėsti, Klaudijus pamatė Džozefą, Jehovos liudytoją iš gretimos bendruomenės. Besišnekučiuojant laikas bėgo greitai. Paskui, pavargęs po dienos darbų, Džozefas užsnūdo. Kadangi traukinys buvo perpildytas, kad laiku prasibrautų iki durų, Klaudijus pakilo iš vietos likus važiuoti vieną tarpustotę. Dar jam nespėjus nueiti, Džozefas nubudo ir norėdamas atsisveikinti persisvėrė per sėdynės atkaltę. Laikydamasis už tos pačios sėdynės turėklo, Klaudijus pasilenkė persimesti dar vienu kitu žodžiu. Galbūt tai ir išgelbėjo jam gyvybę. Staiga pasigirdo baisus trenksmas. Kupė smarkiai sudrebėjo, prisipildė dūmų ir paskendo visiškoje tamsoje. Klaudijus buvo nublokštas ant grindų tarp sėdynių eilių ir, atrodė, prarado klausą, nes ausyse tik spengė. Kur jo prieš tai stovėta, žiojėjo plyšys, o šalia stovėję bendrakeleiviai arba buvo iškritę ant bėgių, arba jų lavonai gulėjo ant grindų. Per penktą iš septynių sprogimų, sudrebinusių geležinkelį tą lemtingą antradienį, Klaudijus liko gyvas.

Visi Klaudijaus drabužiai buvo kruvini, todėl jį nuvežė į ligoninę. Tačiau daugiausia tai buvo kraujas bendrakeleivių, kuriems viskas baigėsi kur kas liūdniau. Klaudijus atsipirko nedidelėmis traumomis: trūko ausies būgnelis, apdegė ranka, nusvilo plaukai. Ligoninėje jis sutiko Džozefą su žmona Andžela, kuri važiavo moterų kupė ir nenukentėjo. Džozefui buvo pamušta dešinė akis, pakenkta jo klausai. Visi trys liudytojai dėkojo Jehovai, kad liko gyvi. Klaudijus sakė, jog kai atsipeikėjo, pirmiausia galvoje šmėstelėjo mintis: „Kokia beprasmybė šioje santvarkoje vaikytis pinigų ir materialinės naudos, kai gyvybė gali užgesti akimirksniu!“ Jis džiaugėsi, kad turi tai, kas brangiausia, — artimus ryšius su Jehova. Juk jie gyvenime ir yra svarbiausi!

Per trumpą laiką Mumbajus pergyveno didžiulį potvynį, riaušes, paskui bombų sprogimus. Tačiau per 1700 čia gyvenančių Jehovos liudytojų išlaikė uolią dvasią. Jie reguliariai dalijasi su savo kaimynais nuostabia viltimi sulaukti naujo pasaulio, kur nebebus jokio smurto (Apreiškimo 21:1-4).

[Anotacija 23 puslapyje]

Kur jo prieš tai stovėta, žiojėjo plyšys

[Iliustracija 23 puslapyje]

Anita

[Iliustracija 23 puslapyje]

Klaudijus

[Iliustracija 23 puslapyje]

Džozefas ir Andžela

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 22 puslapyje]

Sebastian D’Souza/AFP/Getty Images