Siek dvasinių turtų

NORINT materialiai turtėti, reikia įdėti nemažai pastangų ir aukotis. Panašiai yra su dvasiniu turtu. Kaip tik tai Jėzus pabrėžė sakydamas „kraukitės lobį danguje“ (Mato 6:20). Dvasiniai turtai patys savaime nesikaupia. Tarkim, žmogus turi atsidaręs banke sąskaitą. Bet tai dar nereiškia, kad jis turtuolis. Analogiškai galima sakyti, kad jeigu asmuo išpažįsta kokią nors religiją, nebūtinai jis dvasiškai turtingas. Norint puoselėti glaudų ryšį su Dievu, ugdytis dvasingumą ir turtėti dvasinėmis dorybėmis, reikia tam pasiryžti, skirti laiko, įdėti daug pastangų, aukotis (Patarlių 2:1-6).

Ar galima turėti ir viena, ir kita?

Argi neįmanoma būti ir dvasiškai turtingam, ir materialiai visko pertekusiam? Turbūt įmanoma, tačiau sėkmingai siekti galima tik vieno iš šių dviejų dalykų. Jėzus sakė: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mato 6:24b). Kodėl ne? Todėl, kad dvasinis turtėjimas ir materialinių turtų kaupimas tarpusavyje nesiderina. Vienas kertasi su kitu. Ne veltui Jėzus, prieš paliepdamas savo mokiniams krautis dvasinį lobį, kalbėjo: „Nesikraukite [pažodžiui — „liaukitės krovęsi“] lobių žemėje“ (Mato 6:19).

O kas tada, jei žmogus nepaiso Jėzaus paraginimo ir stengiasi kaupti tiek dvasinius, tiek ir materialinius turtus? Jėzus sakė: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers“ (Mato 6:24a). Jeigu siekiama ir vieno, ir kito, dvasiniai dalykai, — nors žmogus iš pareigos jų ir neapleidžia, — gali tapti našta, tarsi kokiu bereikalingu kliuviniu. Užuot pasitikėjęs Dievu, asmuo gal netgi ims žiūrėti į pinigus ir visa, kas už juos įperkama, kaip į pirmutinę priemonę gyvenimo problemoms spręsti. Pasak Jėzaus, „kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“ (Mato 6:21, Brb).

Kiekvienas krikščionis turėtų gerai apmąstyti šiuos Biblijos perspėjimus ir nuspręsti, kam skirs daugiausia laiko, į ką sutelks dėmesį, kokiems siekiams atiduos savo širdį. Dievas, tiesa, nenustato konkrečių ribų, kiek ir ko krikščionis gali įsigyti. Vis dėlto jeigu šis nepaisys perspėjimų dėl godumo, tai nepraeis be pasekmių (1 Korintiečiams 6:9, 10). Kas nusigręžia nuo Biblijos pamokymų ir užsigeidžia praturtėti, vienaip ar kitaip nukenčia. Šitokie siekiai, kaip jau minėjome, gali atsiliepti dvasingumui, mąstysenai, pakenkti emociškai (Galatams 6:7). O kurie „pripažįsta savo dvasios neturtą“ — suvokia savo dvasinius poreikius — anot Jėzaus, yra laimingi (Mato 5:3, Jr).  Aukščiausiasis ir jo Sūnus tikrai žino, ko reikia mūsų laimei ir gerovei (Izaijo 48:17, 18).

Neteks gailėtis

Ką renkiesi: Dievą ar turtus? Aišku, reikia šiek tiek dėmesio skirti ir savo materialiniams poreikiams. Pirmajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašė: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ Paulius taip pat ragino krikščionis sudėti viltis ne į pinigus, o į Dievą ir ‘lobti gerais darbais’ (1 Timotiejui 5:8; 6:17, 18). Kas tau bus svarbiausia? Ko sieksi? Pirmutinis iš gerų darbų, apie kuriuos Paulius užsiminė, yra gerosios naujienos skelbimas ir mokinių ruošimas. Pats Jėzus pavedė savo mokiniams šį darbą dirbti (Mato 28:19, 20). Krikščionys, kurie savanoriškai supaprastina savo gyvenimą — ne tam, kad atsipalaiduotų ir pasimėgautų, o kad galėtų šiam prasmingam darbui daugiau atsidėti, — kloja „gerus pamatus ateičiai“ Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje. Jau dabar jie įsitikina, kad įgyti dvasinių turtų yra „nepalyginti geriau [...] negu aukso!“ (1 Timotiejui 6:19; Patarlių 16:16; Filipiečiams 1:10).

Štai vienas pavyzdys. Edis buvo dar vaikas, kai jo tėvai tapo Jehovos liudytojais. Paskui atsitiko taip, kad šeima prarado visą turtą. Net namus teko palikti. Edis pasakoja: „Man vis nedavė ramybės mintis, kas bus, jeigu išvis nieko nebeturėsim. Na, kaip tik į tokią padėtį dabar ir patekom. Ir žinot, kas buvo? Nieko! Vis tiek buvom pavalgę, atsigėrę ir ne nuogi. Jehova parūpino, kas būtiniausia, ir ilgainiui po truputį prasigyvenome. Iš savo patirties išmokau rimtai žiūrėti į Jėzaus pažadą, užrašytą Mato 6:33, — kad jeigu Dievo Karalystė mums svarbiausia, nereikia nuogąstauti, ar pavyks apsirūpinti materialiai.“ Dabar Edis kartu su žmona lanko ir drąsina Jehovos liudytojų bendruomenes. Šiai tarnybai jiedu skiria didžiąją dalį savo laiko. Materialiai jie nestokoja, bet svarbiausia — yra turtingi dvasiškai.

Nepalyginamai didesnė nauda

Žemiškieji lobiai tėra laikini. Į juos, pavyzdžiui, gali įsisukti vagys. O dvasinis turtas išlieka amžinai (Patarlių 23:4, 5; Mato 6:20). Tiesa, išmatuoti dvasinę pažangą nelengva. Kiek ūgtelėjai meile, kiek džiaugsmo įgavai, kaip sustiprėjai tikėjimu, — visa tai įvertinama kur kas sunkiau negu finansinė sėkmė. Bet nauda iš dvasinių turtų nepalyginamai didesnė. Jėzus apie savo mokinius, kurie dėl dvasinių dalykų paliks net namus ir laukus, taigi faktiškai atsisakys pragyvenimo šaltinio, kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo“ (Morkaus 10:29, 30).

Taigi pagalvok, kas tau gyvenime bus svarbiausia: Dievas ar turtai?

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Ar vaikaisi materialinės gerovės...

...ar kaupi dvasinius turtus?