Toledas — nuostabus senovės kultūrų mišinys

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

IBERIJOS, kitaip Pirėnų, pusiasalio viduryje, iš trijų pusių juosiama Tacho upės, stūkso granito kalva. Per ilgus amžius upė išgraužė akmeninius šlaitus, paversdama juos sunkiai įveikiamais skardžiais. Kaip tik ant šio gynybai patogaus kyšulio kadaise ir iškilo Toledas — miestas, tapęs neatsiejama Ispanijos kultūros dalimi.

Klajodami siauromis, vingiuotomis Toledo senamiesčio gatvelėmis atvykėliai tarsi patenka į viduramžius. Vartai, pilys ir tiltai alsuoja senovės dvasia — nebyliai liudija apie laikus, kai Toledas buvo vienas svarbiausių Europos miestų.

Vis dėlto Toledas turi Senojo žemyno miestams netipiškų bruožų. Net geležinkelio stotis dvelkia kažkuo rytietišku. Atidžiau apžiūrėjus Toledo pastatus bei amatininkų dirbinius tampa akivaizdu, jog čia per šimtmečius susipynė kelių skirtingų kultūrų palikimas. Ypač sparčiai tai vyko prieš maždaug 700 metų — geriausiais šio miesto laikais.

 Įvairios kultūros

Keltų bei iberų gentys šioje strateginėje vietoje miestą pastatė dar iki romėnų atėjimo. Romėnai jį pervadino į Toletum (reiškia „aukštai iškilęs“) ir padarė vienu iš savo provincinių centrų. Romos istorikas Livijus Toledą apibūdino kaip „mažą, bet vietovės gerai apsaugotą miestą“. Po Romos imperijos žlugimo Toledą savo sostine paskelbė Ispaniją užkariavę vestgotai. Būtent čia  šeštajame amžiuje karalius Rekaredas atmetė arijonizmą ir taip padėjo pagrindą Ispanijai tapti ortodoksinės katalikybės citadele, o Toledui — įtakingiausio šalies arkivyskupo rezidencija.

Religinė situacija pasikeitė, kai miestas pateko musulmonų kalifato valdžion. Siaurosios senamiesčio gatvės mena būtent šią epochą, trukusią nuo VIII iki XI amžiaus. Musulmonai valdė tolerantiškai, tad čia galėjo vienu metu vystytis krikščionių, žydų bei maurų kultūros. Galiausiai, 1085-aisiais, miestą užkariavo katalikų karalius Alfonsas VI. Vis dėlto ir naujieji valdovai šios kultūrinės pusiausvyros neardė dar kelis šimtmečius.

Per tą laikotarpį Tolede nuveikta daug įspūdingų darbų. Katalikų valdovai pavertė miestą sostine, žydai plėtojo amatus ir prekybą, o musulmonų meistrai pasižymėjo architektūroje. Visų trijų religijų mokslininkai bendradarbiavo Toledo vertėjų mokykloje. XII ir XIII amžiuje jie išvertė daug senovės veikalų į lotynų bei ispanų kalbas. Šių vertėjų dėka Europai atsivėrė arabų civilizacijos sukaupti mokslo žinių lobynai.

Religinę toleranciją lyg potvynis nusinešė XIV amžiaus pogromai, per kuriuos išžudyta tūkstančiai žydų. Maždaug tuo laiku, kai Kolumbas atrado Ameriką, Ispanijos inkvizicija įsteigė Tolede savo tribunolą, ir žydams bei musulmonams teko rinktis priverstinį atsivertimą arba tremtį.

Didingi senovės statiniai

Toledo centre dabar priskaičiuojama per šimtą paminklinės reikšmės objektų. Todėl UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) įtraukė Toledą į Pasaulio paveldo sąrašą. Ypač įspūdingi du viduramžių tiltai per Tacho upę: vienu galima patekti į miestą iš rytų, kitu — iš vakarų. Sunku nepastebėti ir masyviųjų Puerta Nueva de Bisagra vartų, saugančių įėjimą į sienomis apjuostą senamiestį.

Toledo panoramoje aukščiu aiškiai išsiskiria du statiniai. Rytinėje pusėje stūkso didžiulė ketvirtainio pavidalo pilis, vadinama alkazaru. Šimtmečiams bėgant čia buvo romėnų pretoriumas (valdytojo rezidencija), vestgotų karalių dvaras, arabų tvirtovė, Ispanijos monarchų rūmai. Dabar alkazare veikia armijos muziejus bei didelė biblioteka. Vis dėlto Toledas buvo pirmiausiai religinis centras, todėl miesto viduryje dominuoja milžiniška gotikinė katedra. (Žiūrėkite rėmelį 17 puslapyje.)

Katedra bei kitos bažnyčios didžiuojasi garsaus šiame mieste gyvenusio dailininko paveikslais. Jį vadino El Greku, kas išvertus reiškia „graikas“. Tikrasis vardas — Domenikas Teotokopulas. Senajame žydų kvartale, kur gyveno El Grekas, dabar veikia muziejus, eksponuojantis keletą žymiojo dailininko darbų.

Kai kam Toledas įspūdingiausias iš tolo, žvelgiant nuo aukštų kalvų pietų pusėje. Tačiau geriausiai jo žavesys pasimato klajojant po senamiestį. Naujas lankytojas, net jeigu šiek tiek pasiklys, tuoj susižavės senoviniais pasažais, viduramžių namais, įmantriais balkonais ir viliojančiomis suvenyrų krautuvėlėmis.

Šiame senoviniame mieste laikas svečiui tarsi sustoja, bet galiausiai vis tiek tenka atsisveikinti. Tam ypač tinka pietinis Tacho krantas. Iš ten puikiai matyti, kaip besileidžianti saulė nutvieskia auksiniais spinduliais visą Toledą, tarsi vėl prikeldama iš užmaršties senųjų miesto paminklų šlovę.

[Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

TRYS TOLEDO KULTŪROS

Viduramžiais Toledas buvo padalintas į tris dalis, kuriose katalikai, žydai ir musulmonai gyveno pagal savus įstatymus ir papročius. Kai kuriuos buvusius jų maldos namus dabar ypač mielai apžiūrinėja turistai.

➤ X amžiaus mečetė, vėliau pervadinta Cristo de la Luz (Kristaus šviesos bažnyčia), — puikus plytų mūrijimo meno, kurį išmanė musulmonai, pavyzdys. Toje miesto dalyje, medinoje, kadaise gyveno turtingi maurai.

➤ Dvi viduramžius menančios sinagogos (dabar — katalikų bažnyčios) liudija apie Tolede klestėjusią didelę žydų bendruomenę, kuri vienu metu sudarė trečdalį miesto gyventojų. Seniausioji sinagoga buvo pervadinta Santa María la Blanca (Švč. Mergelės Marijos Baltosios bažnyčia). Jos viduje, panašiai kaip minėtoje mečetėje, daug puošnių kolonų. Kita sinagoga, El Tránsito, erdvesnė (žr. dešinėje). Joje dabar įsikūręs žydų sefardų kultūros muziejus.

➤ Didžiausia Ispanijoje gotikinė katedra pradėta statyti XIII amžiuje, tačiau užbaigta tik po maždaug dviejų šimtmečių.

 [Rėmelis/iliustracijos 18 puslapyje]

YPATINGI KALAVIJAI IR SALDUSIS MARCIPANAS

Miesto kalviai daugiau nei du tūkstančius metų kaldino kalavijus bei kardus. Toledas garsėjo puikios kokybės plienu. Vietinių ginklininkų dirbinius naudojo ir Hanibalo armijos, ir Romos legionai. Po daugelio šimtmečių Toledo musulmonų amatininkai ginklus bei šarvus ėmė puošti damaskinažo raižiniais. Tokio kalavijo kopiją matote puslapio kairėje. (Skaitykite straipsnį „Raštai auksu ant plieno“ 2005 m. sausio 22 d. Atsibuskite!) Visokiausių kalavijų ir, aišku, šarvų siūlo dauguma Toledo suvenyrų parduotuvių. Laimei, dabar juos perka ne mūšiams, o kolekcijoms ir netgi vaidybiniams filmams.

Kita Toledo tradicija — marcipano gamyba, siekianti arabų invazijos laikus. Jiems čia atsikrausčius, migdolų Ispanijoje augo pakankamai, tačiau nebuvo cukraus. Nepraėjo nė pusė šimtmečio, ir užkariautojai musulmonai pietinėje Ispanijoje ėmė auginti cukranendres. XI amžiuje marcipanas Tolede jau buvo firminis skanėstas ir tebėra toks iki pat šiolei. Dabar jis dažnai gaminamas visokių figūrėlių pavidalo, o kai kurios miesto parduotuvės vien tik juo ir prekiauja. Norint pilnai pajusti Toledo dvasią, tikrai verta paragauti šito gardumyno.

[Šaltinio nuoroda]

Agustín Sancho

[Žemėlapis 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

PORTUGALIJA

ISPANIJA

Madridas

Toledas

[Iliustracija 18 puslapyje]

San Martino tiltas