Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

„Jehova, aš taip noriu tau tarnauti“

„Jehova, aš taip noriu tau tarnauti“

„Jehova, aš taip noriu tau tarnauti“

Papasakojo Danielė Hol

Kai buvau maža mergaitė, mėgau lankytis pas savo močiutę, kuri gyveno visai greta. Ji kasdien eidavo pogulio. Jei pasitaikydavo ten užbėgti kaip tik tuo metu, susėsdavome į lovą ir ji man skaitydavo iš Biblijos. Močiutė dažnai sakydavo: „Niekada nepamiršk, kad Jehova tave myli. Ir jeigu tu jį mylėsi, jis visada tavim rūpinsis.“ Jos žodžiai įstrigo giliai į protą bei širdį.

MOČIUTĖ mirė 1977-aisiais, kai buvau ketverių. Ji, kaip ir visi tėčio giminaičiai mūsų gimtajame Mou mieste (Australija), buvo Jehovos liudytoja. Mano tėvai liudytojais netapo, bet tėtis jiems labai prijautė. Po kurio laiko mūsų šeima persikėlė į Tintenbarą, miestelį netoli Naujojo Pietų Velso pakrantės. Čia mudu su vyresniu broliu Džeimiu ir tėtis kartais nueidavome į liudytojų sueigas.

Kai man buvo aštuoneri, tėvai išsiskyrė. Tėtis grįžo į Mou, o mes su Džeimiu likome pas mamą. Ji Biblija nesidomėjo ir nenorėjo, kad eitume į liudytojų sueigas. Tai labai liūdino. Močiutės žodžiai nedavė ramybės. Žinojau, kad myliu Jehovą ir noriu jam tarnauti. Todėl meldžiausi jam ir sakiau, kad esu jo liudytoja. Panašiai jautėsi ir Džeimis.

Išbandymai mokykloje

Netrukus po to mokytojas paprašė kiekvieno mokinio pasisakyti, kokio yra tikėjimo, nes tai reikėjo įrašyti į klasės žurnalą. Kai atėjo Džeimio eilė, šis garsiai ir aiškiai ištarė: „Jehovos liudytojas.“ Mokytojas kiek suglumo ir paprašė pakartoti. Džeimiui pakartojus, dar pasakė: „Čia kažkas ne taip, bet su tavim pakalbėsim vėliau.“ Atėjo ir mano eilė. Aš taip pat garsiai ištariau: „Jehovos liudytoja.“ Pastebimai susierzinęs mokytojas pasikvietė mokyklos direktorių.

„Štai judviejų asmens duomenys; tėvai nenurodė, kad esate Jehovos liudytojai“, — griežtai pareiškė direktorius. „Bet mes laikomės šito tikėjimo“, — atsakėme pagarbiai. Nei jis, nei mokytojas prie to klausimo daugiau niekada negrįžo.

Mokykloje savo ribotomis žiniomis iš Biblijos bandžiau dalytis su bendraklasiais. Nešiodavausi Mano biblinių pasakojimų knygą * ir kartais kiek paskaitydavau vienai Dievą tikinčiai mergaitei. Bet dėl to, kad stengiausi laikytis krikščioniškų principų, bendraklasiai ne itin mane mėgo, tad kartais jausdavaus be galo vieniša.

Jehovai melsdavausi taip dažnai ir taip karštai, kad jis tapo mano artimiausiu draugu. Kasdien, grįžusi iš mokyklos, sėsdavau ant lovos ir iki mažiausių smulkmenų jam išpasakodavau visa, kas tą dieną įvyko. Dažnai verkdavau. Apsipylusi ašaromis maldaudavau: „Jehova, aš taip noriu tau tarnauti su tavo tauta.“ Pasimeldusi visada jausdavausi daug geriau.

Laiškas sustiprino

Kai buvau dešimties, Džeimis grįžo į Mou pas tėtį. Dvasiškai pasijutau dar vienišesnė. Kartą, užėjusi pas kaimynus, pamačiau kelis Jehovos liudytojų išleistus žurnalus. Apimta jaudulio įsiminiau vietinio filialo adresą ir parskubėjau namo užsirašyti. Paskui tuo adresu išsiunčiau nuoširdų laišką, kuriame paaiškinau savo aplinkybes ir paprašiau dvasinės pagalbos. Gavusi specialiai man skirtą jaudinantį dviejų puslapių atsakymą nepajėgiau sulaikyti ašarų. Man tai buvo įrodymas, kad Jehovai esu brangi!

Laiške broliai skatino imti tikėjimo pavyzdį iš mažos izraelitės, kuri bibliniais laikais tapo Sirijos kariuomenės vado Naamano tarnaite. Nors mergaitė buvo belaisvė ir gyveno toli nuo namų, ji išlaikė artimą ryšį su savo Dievu Jehova. O drąsiai kalbėdama apie tikėjimą, parodė tikrai esanti jo liudytoja (2 Karalių 5:1-4).

Toliau buvo parašyta: „Kadangi esi dar jaunutė, tarnauti Jehovai galėtum būdama klusni tėvams ir stropi mokykloje. Be to, reikia artintis prie Jehovos malda ir studijuoti jo Žodį.“ Laiškas baigėsi taip: „Daniele, prisimink: kad ir kur gyventume, Jehova visada arti mūsų. Mes žinome, tu šituo tiki“ (Romiečiams 8:35-39). Tą laišką, dabar jau visai nušiurusį, tebesinešioju savo Biblijoje. Per tiek metų jį perskaičiau daugybę kartų, bet, kad ir kiek skaityčiau, niekada nepajėgiu sulaikyti ašarų.

Netrukus gavau kitą laišką, iš kurio sužinojau, jog tėtis pasirūpino, kad paštu gaučiau žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Kaip apsidžiaugiau! Dabar dvasinio maisto turėjau nuolatos. Kiekvieną numerį perskaitydavau nuo pradžios iki galo. Pačius pirmuosius tebesaugau ligi šiol. Maždaug tuo pačiu metu mane pradėjo lankyti vienas vietinės krikščionių bendruomenės vyresnysis. Jo apsilankymai, nors ir trumpi, labai padrąsino.

Permainos ir dvasinė pažanga

Nors dvasiškai dabar gyvenau daug geriau, tebetroškau garbinti Jehovą drauge su jo bendruomene. Todėl, kai sukako trylika, paprašiau mamos, kad leistų persikelti pas tėtį. Mamą labai mylėjau, kaip ir ji mane, bet buvau pasiryžusi tarnauti Dievui. Ji mano norui neprieštaravo. Grįžau į Mou ir pradėjau studijuoti Bibliją su vietos liudytojais. Tėčiui leidus, mudu su Džeimiu pradėjome lankyti visas sueigas. Liudytojai labai stengėsi mums padėti. Abu sparčiai darėme dvasinę pažangą ir tik kelių mėnesių skirtumu pasikrikštijome. Tai buvo atsakas į mano vaikystės maldą. Dabar Jehovai tarnavau kartu su jo tauta!

Tuo metu labai susidraugavau su tetėnu ir teta, Filipu ir Lorein Teilorais. Jie irgi tarnavo Mou Jehovos liudytojų bendruomenėje. Buvau jiems tarsi dukra. Kai jiedu kėlėsi į Bugenvilio salą (Papua Naujoji Gvinėja), kur reikėjo skelbėjų, pasiūlė ir man vykti drauge. Tuojau pat sutikau. Buvau tik penkiolikos, bet tėtis ir mama išleido.

Gyvendama Bugenvilyje mokslus tęsiau neakivaizdžiai. Didžiąją dalį laiko, kuris likdavo nuo mokyklinių užduočių, skelbdavau gerąją naujieną. Kaip buvo nuostabu darbuotis su misionieriais ir pionieriais! Vietos gyventojai buvo tokie nuolankūs, kokių retai kada sutiksi. Daugelis labai norėjo studijuoti Bibliją.

Tačiau tais pačiais metais prasidėjo politiniai neramumai ir ten likti man darėsi pernelyg pavojinga. Salą su jos nuostabiais žmonėmis palikau skaudama širdimi. Kai nedidelis lėktuvas, kuriuo išskridau, pakilo į orą, tetėnas Filipas stovėjo ant pakilimo tako ir atsisveikindamas mojavo ranka. Mano širdį draskė rauda. Tyliai meldžiau Jehovą, kad kada nors leistų tarnauti misioniere užsienyje.

Gaunu atsaką ir į kitas maldas

Grįžusi į Australiją baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau stažuotis teisinių paslaugų kontoroje. Tuo metu tėtis vedė antrą kartą ir dabar rūpinosi didele pamotės šeima. Džeimis gyveno su mama. Aš kurį laiką glausdavausi tai pas mamą, tai pas tėtį. Buvo nelengva. Reikėjo supaprastinti gyvenimą ir sutelkti dėmesį į dvasinius tikslus. 1994-aisiais Mou pradėjau tarnauti reguliariąja pioniere.

Vėl pasijutau laiminga. Turėjau draugų — dvasingų jaunuolių iš mūsų bendruomenės, kurie mane labai palaikė. 1996-aisiais už vieno iš jų ir ištekėjau. Mano vyras Vilis yra tylus, geras, kuklus žmogus — tikra Jehovos dovana.

Mūsų šeimyninei laimei, regis, nieko netrūko. Vieną dieną Vilis grįžo iš tarnybos, kur skelbė su mūsų rajono bendruomenes lankiusiu keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Paprašęs atsisėsti, paklausė: „Ar norėtum persikelti į kitą bendruomenę, kur reikia pagalbos?“ Širdyje tuoj pat sutikau, tačiau juokais pasiteiravau: „Kur: į Vanuatu, Fidžį?“ Kai Vilis pasakė, kad į Morvelį, leptelėjau: „Betgi tai čia pat!“ Abu nusijuokėme ir tučtuojau sutarėme, kad mielai tarnausime pionieriais gretimoje bendruomenėje.

Kitus trejus metus Morvelyje buvome laimingi ir mūsų triūsas davė vaisių. Paskui patyrėme dar vieną staigmeną. Iš Jehovos liudytojų Australijos filialo gavome kvietimą tarnauti specialiaisiais pionieriais. Ir dar kur! Rytų Timore, valstybėlėje Indonezijos salyno rytuose. Su ašaromis dėkojau Jehovai už atsaką į visas mano maldas. Jis leido ne tik jam tarnauti, — dabar abu su vyru galėjome darbuotis užsienio šalyje.

Tarnaujame užsienyje

Į sostinę Dilį atvykome 2003-iųjų liepą. Šalyje vienintelėje Dilio Jehovos liudytojų bendruomenėje tarnavo trylika specialiųjų pionierių iš Australijos ir saujelė vietos skelbėjų. Timore broliai ir seserys buvo labai neturtingi. Per 24 metus pilietinio karo, kuris baigėsi 1999-aisiais, dauguma prarado visa, ką turėjo, taip pat šeimos narius. Be to, ne vieno namiškiai naujajam tikėjimui smarkiai priešinosi. Tačiau, nepaisant sunkių išmėginimų bei skurdo, mūsų bendratikiai buvo turtingi dvasiškai ir laimingi (Apreiškimo 2:8, 9).

Diduma timoriečių buvo dievobaimingi ir gerbė Bibliją. Netrukus studijų turėjome tiek, kad nebepajėgėme visų aprėpti. Ilgainiui kai kurie iš mūsų pirmųjų studijuotojų pasikrikštijo ir tarnavo drauge su mumis. Jų dvasinė pažanga be galo džiugino.

2006-aisiais Dilyje vėl prasidėjo suirutė. Įtampa tarp etninių grupių peraugo į visuotinį konfliktą. Buvo apiplėšta ir sudeginta daugybė namų. Vietos liudytojai ieškojo prieglobsčio pas specialiuosius pionierius. Mūsų namas ir kiemas tapo laikina pabėgėlių stovykla. Vienu metu čia gyveno beveik šimtas žmonių. Didelė pašiūrė, kur laikydavome automobilį, atstojo virtuvę, valgomąjį ir Karalystės salę.

Nors visai netoli šaudė iš artilerijos pabūklų ir sproginėjo granatos, mūsų pionierių namai buvo taikos salelė. Visi jautėme saugančią Jehovos ranką. Kiekvieną dieną pradėdavome Biblijos citatos aptarimu. Reguliariai rengėme sueigas. Be to, besidomintiems vedėme Biblijos studijas.

Ilgainiui tapo aišku, kad liudytojams, gimusiems šalies rytuose, pasilikti Dilyje nesaugu. Todėl atsakingi broliai nusprendė įkurti naują grupę Baukau, antrame pagal dydį mieste, už kokių trijų valandų kelio į rytus nuo Dilio. Taip mudu su Viliu gavome naują paskyrimą.

Į Baukau persikėlėme 2006-ųjų liepą, praėjus beveik trejiems metams nuo tos dienos, kai atvykome į Rytų Timorą. Mūsų naujoje grupėje buvo keturi specialieji pionieriai ir šeši liudytojai timoriečiai. Nors vietiniai broliai ir seserys visa, ką turėjo, paliko Dilyje, nuo jų veidų nenyko plati šypsena. Nuoširdžiai žavėjomės tokia ištikima ir pasiaukojama dvasia!

Mudu su Viliu tebetarnaujame Baukau. Savo paskyrimu labai džiaugiamės ir laikome jį dar viena dovana nuo Jehovos. Mintimis grįždama į praeitį suprantu, kokia teisi buvo močiutė. Visus tuos metus Jehova ištikimai rūpinosi manimi. Nuolat jam dėkoju, kad suteikė garbę tarnauti drauge su jo tauta. Taip pat labai laukiu to laiko, kada galėsiu pamatyti prikeltą močiutę ir jai padėkoti už raktą, kuris man atvėrė duris į tikrai laimingą gyvenimą.

[Išnaša]

^ pstr. 9 Išleido Jehovos liudytojai.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su močiute

[Iliustracija 28, 29 puslapiuose]

Su vyru Viliu