Nuostabą kelianti instinktyvi išmintis

„Migracija, ko gero, labiausiai stebinantis gamtos reiškinys“ (COLLINS ATLAS OF BIRD MIGRATION).

VIENOS aviacijos bendrovės pilotas 1967-ųjų gruodžio 9-ąją pamatė gulbių giesmininkių pulkelį. Gal koks trisdešimt paukščių skrido Airijos link neįtikėtiname 8200 metrų aukštyje. Kodėl jie buvo pakilę taip aukštai — ten, kur oro temperatūra siekia apie minus 40 laipsnių Celsijaus? Šitaip gulbės išvengė žemiau nuolat siaučiančių pūgų, o palankus vėjas padėjo pasiekti maždaug 200 kilometrų per valandą greitį. Apskaičiuota, jog 1300 kilometrų, kurie skiria Islandiją nuo Airijos, jos įveikė per septynias valandas.

Tačiau migravimo čempionė, galima sakyti, yra poliarinė žuvėdra. Peri ji už Šiaurės poliaračio, bet kai čia ateina žiema, iškeliauja į Antarktidą. Paprastai tas jūrų paukštelis per metus sukaria keturiasdešimt penkiasdešimt tūkstančių kilometrų. Tai prilygsta kelionei aplink Žemės rutulį.

Baltieji gandrai peri Šiaurės Europoje, o žiemoja Pietų Afrikoje. Kad nuskristų ir sugrįžtų, jiems tenka įveikti 24000 kilometrų. Rudenį ir pavasarį pagal „tvarkaraštį“, kuris buvo žinomas jau bibliniais laikais, virš Izraelio pralekia tūkstančiai gandrų (Jeremijo 8:7).

Kas paukščiams davė tokį instinktą? Maždaug prieš 3500 metų Dievas paklausė teisiojo Jobo: „Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti ir išskleisti sparnus pietų link? Argi tavo įsakymu erelis sklando ir aukštai suka lizdą?“ Už nepaprastus sugebėjimus, kuriais apdovanoti paukščiai bei kitokie gyvūnai, Jobas pelnytai pašlovino Dievą (Jobo 39:26, 27; 42:2).

Tai, kas aukščiau už instinktus

Tobuliausias Dievo kūrinys — žmogus — nėra tiesiogiai valdomas instinktų. Priešingai, mes turime valios laisvę, sąžinę, gebame mylėti (Pradžios 1:27; 1 Jono 4:8). Todėl mūsų sprendimai gali būti teisingi ir dori. Kartais jie atspindi beribę meilę ir pasiaukojimą.

Žinoma, asmens požiūris bei elgsena labai priklauso nuo moralės principų ir religinių įsitikinimų, kurių jis buvo mokomas nuo kūdikystės arba apskritai nebuvo mokomas. Todėl kas teisinga ir neteisinga, priimtina ir nepriimtina, žmonės vertina skirtingai. Dėl šių skirtybių kartais kyla nesutarimai, pasireiškia netolerancija, netgi suveša neapykanta — ypač tada, kai stipri kultūrinė, tautinė ar religinė įtaka.

Bet argi pasaulis nebūtų daug geresnis, jeigu žmonija laikytųsi vienodų normų, kas dora ir teisinga, panašiai kaip paklūsta visatą valdantiems gamtos dėsniams? Tačiau ar kas geba ir turi tiek žinių, kad galėtų nustatyti visuotines normas? Jeigu taip, ar to nori, o gal jau yra jas nustatęs? Šituos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.