Ispanijos armados žygis į pražūtį

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

DAUGIAU kaip prieš keturis šimtmečius Anglijos teritoriniuose vandenyse, Lamanšo sąsiauryje, susikovė dvi flotilės: protestantai stojo į lemiamą mūšį prieš katalikus. Tai buvo vienas iš daugelio XVI amžiuje vykusių susirėmimų tarp Anglijos karalienės protestantės Elžbietos I ir katalikybę išpažįstančio Ispanijos karaliaus Pilypo II kariuomenių. „[Ano meto gyventojų] požiūriu, Anglijos ir Ispanijos flotilių kova Lamanše, — aiškinama knygoje The Defeat of the Spanish Armada, — buvo žūtbūtinės grumtynės tarp šviesos ir tamsos jėgų.“

Tuometinės Anglijos gyventojai Ispanijos armadą laikė „didžiausiu visų laikų kariniu jūrų laivynu“. Bet šitas jos žygis pasirodė apgailėtina klaida, ypač tiems tūkstančiams žmonių, kurie prarado gyvybę. Kokiu tikslu jis buvo surengtas ir kodėl armada patyrė pralaimėjimą?

Kodėl žygis buvo surengtas?

Anglų piratai daug metų plėšė Ispanijos laivus, o Anglijos karalienė Elžbieta uoliai rėmė olandų maištą prieš ispanų valdžią. Be to, Pilypas II jautė pareigą padėti Anglijos katalikams išsivaduoti nuo plintančios protestantų „erezijos“. Todėl su armada į žygį išsirengė ir kokie 180 kunigų bei religinių patarėjų. Kai įgula buvo surinkta, kiekvienas jos narys turėjo išpažinti kunigui nuodėmes ir priimti komuniją.

Šalyje vyravusią religinę atmosferą bei paties karaliaus pažiūras  geriausiai atspindėjo garsus ispanų jėzuitas Pedras de Ribadeneira pasakęs: „Mūsų Viešpats Dievas, kurio tikslus ir švenčiausią tikėjimą giname, žygiuos pirma mūsų, — o su tokiu kapitonu nėra ko bijoti.“ Tuo tarpu anglai vylėsi, kad jų įtikinama pergalė paruoš dirvą sparčiam protestantų idėjų plitimui Europoje.

Ispanijos karaliaus invazijos į Angliją planas atrodė gana paprastas. Jis įsakė armadai plaukti į Lamanšą ir susitikti su Parmos kunigaikščiu bei 30000 patyrusių jo karių, dislokuotų Flandrijos provincijoje. * Tada jungtinės pajėgos turėjo perplaukti sąsiaurį, išsilaipinti Esekso pakrantėje ir žygiuoti į Londoną. Pilypas II tikėjosi, jog Anglijos katalikai atsimes nuo savo karalienės, protestantės, ir papildys jo karių gretas.

Tačiau Pilypo II planas turėjo nemenkų trūkumų. Pasitikėdamas Dievo parama bei vadovavimu, jis deramai neįvertino dviejų svarbių dalykų: pirma, Anglijos laivyno pajėgumo, antra, kaip reikės susijungti su Parmos karinėmis pajėgomis be giliavandenio uosto.

Didžiulė, bet nepaslanki flotilė

Vadovauti armadai Pilypas II paskyrė Medinos ir Sidonijos kunigaikštį. Šis apie karo laivus nusimanė nedaug, tačiau buvo puikus organizatorius ir greit pelnė patyrusių kapitonų palankumą. Kartu su jais kunigaikštis suformavo kovos būrius bei stengėsi kuo geriau aprūpinti flotilę maisto bei vandens atsargomis. Be to, kruopščiai apgalvojo signalų sistemą, navigacijos komandas bei laivų išdėstymą, kad galėtų sėkmingai koordinuoti daugiataučių pajėgų veiksmus.

Galiausiai 1588-ųjų gegužės 29-ąją iš Lisabonos uosto išplaukė 130 laivų flotilė, kurioje buvo beveik 20000 kareivių ir 8000 jūrininkų. Tačiau priešiniai vėjai bei audros privertė ją ieškoti prieglobsčio La Korunjos uoste, šiaurvakarių Ispanijoje, paremontuoti laivus ir papildyti atsargas. Susirūpinęs, kad stinga maisto, o vyrus užklupo ligos, Medinos ir Sidonijos kunigaikštis laiške karaliui atvirai išdėstė būgštavimus dėl paties sumanymo. Bet Pilypas II pareikalavo, kad jo admirolas laikytųsi numatyto plano. Taigi sunkiai  valdoma flotilė tęsė žygį ir galiausiai po dviejų mėnesių nuo išvykimo iš Lisabonos pasiekė Lamanšą.

Mūšiai Lamanše

Kai ispanų flotilė priplaukė Plimuto pakrantę pietvakarių Anglijoje, priešininkai jau laukė. Abi šalys turėjo maždaug po vienodai laivų, bet jų konstrukcija skyrėsi. Ispanų laivai buvo gerokai iškilę iš vandens, o deniuose stovėjo daugybė trumpo nuotolio patrankų. Laivai su aukštais antstatais priekyje ir gale, kuriuose stovėjo patrankos, panėšėjo į plaukiojančias tvirtoves. Ispanų kovos taktika buvo sumušti priešą atakuojant laivus abordažu. Anglų laivai buvo žemesni ir manevringesni, o patrankos pritaikytos šaudyti iš didesnio nuotolio. Todėl jų kapitonai planavo ispanus triuškinti neprisileisdami pernelyg arti.

Kad anglų flotilė galėtų kuo mažiau pasinaudoti pranašumu, kurį jai teikė manevringesni laivai ir toliašaudė artilerija, ispanų admirolas nusprendė savo laivus išdėstyti pusmėnuliu. Stipriausi su galingiausiais pabūklais turėjo saugoti pusmėnulio galus. Taigi, kad ir iš kurios pusės priešas pultų, armada galėjo pasisukti ir atstatyti į jį „ragus“ tarsi buivolas į besiartinantį liūtą.

Per visą Lamanšą išsidėsčiusios flotilės susikovė dviejuose nedideliuose mūšiuose. Ispanų gynyba pasirodė veiksminga, tad anglams toliašaudžiais pabūklais nepavyko nuskandinti nė vieno jų laivo. Anglų kapitonai nusprendė, jog būtina kažkaip išformuoti ispanų rikiuotę ir priplaukti arčiau. Palanki proga pasitaikė rugpjūčio 7-ąją.

Medinos ir Sidonijos kunigaikštis pakluso karaliaus įsakymui ir nuvedė armadą susitikti su Parmos kunigaikščio pajėgomis. Laukdamas iš pastarojo žinios, jis įsakė laivams nuleisti inkarą priešais Prancūzijos Kalė uostą. Dabar ispanų flotilė buvo lengvas grobis. Anglai prikrovė aštuonis laivus degių medžiagų ir padegę nuplukdė juos priešo link. Paklaikę iš baimės, dauguma ispanų kapitonų suskubo išplaukti į atvirą jūrą. Bet tada stiprus vėjas ir srovė juos ėmė nešti į šiaurę.

Kitą dieną auštant įvyko lemtingas mūšis. Anglų flotilė iš arti apšaudė ispanus. Mažiausiai trys laivai buvo sunaikinti, dar daugiau apgadinta. Kadangi ispanai teturėjo nedaug šaudmenų, jų padėtis, galima sakyti, buvo beviltiška.

Tačiau atūžusi stipri audra privertė anglus atidėti mūšį iki kitos dienos. Surinkusi likusius šaudmenis tą rytą Ispanijos armada vėl išsidėstė pusmėnuliu ir pasiruošusi kautis pasuko priešo link. Anglams dar nespėjus  atidengti ugnies, vėjas ir bangos ėmė ginti ispanų laivus tiesiai į pražūtį — į smėlėtą Olandijos provincijos, Zelandijos, pakrantę.

Kai rodėsi, jog viskas prarasta, vėjas pakeitė kryptį ir nunešė armadą į šiaurę, atviron jūron. Tačiau kelią atgal į Kalė uostą jau buvo pastojusi anglų flotilė, o vėjo genami apdaužyti ispanų laivai tebeskriejo šiaurės link. Medinos ir Sidonijos kunigaikštis nusprendė, kad nėra kitos išeities kaip atsisakyti plano įsiveržti į Angliją. Jis ryžosi išsaugoti kuo daugiau laivų bei žmonių ir nutarė grįžti į Ispaniją apiplaukdamas Škotiją bei Airiją.

Audros ir laivų sudužimas

Pasiekti namus buvo sunku. Stigo maisto, o dėl nesandarių statinių — ir vandens. Anglai smarkiai apgadino jų laivus ir tinkamų beliko vos keletas. Paskui prie šiaurvakarinės Airijos pakrantės armada pateko į smarkią audrą, kuri truko dvi savaites. Vieni laivai dingo be pėdsakų, kiti sudužo netoli kranto.

Galiausiai rugsėjo 23-iąją pirmieji laivai vargais negalais priplaukė Santandero uostą Ispanijos šiaurėje. Grįžo tik apie 60 laivų ir maždaug pusė iš Lisabonos išvykusių vyrų. Tūkstančiai nuskendo jūroje, daugybė mirė nuo žaizdų arba jau pakeliui į namus nuo ligų. Net ir tiems, kurie gyvi pasiekė Ispanijos krantus, išmėginimai dar nesibaigė.

Knygoje The Defeat of the Spanish Armada rašoma, jog „keleto [laivų įgulos] visiškai neturėjo maisto ir jūreiviai mirė iš bado“ netgi pasiekę Ispaniją ir išmetę inkarą viename iš jos uostų. Toliau knygoje pasakojama, kad Laredo uoste vienas laivas tiesiog rėžėsi į krantą, „nes jame nepakako vyrų, kurie pajėgtų nuleisti bures ir išmesti inkarą“.

Kuo šis pralaimėjimas reikšmingas

Nors religiniai karai nesiliovė, armadai pralaimėjus Šiaurės Europos protestantai tapo labiau pasitikintys. Jie buvo įsitikinę, kad šis triumfas įrodo, jog Dievas jiems palankus. Tai aiškiai byloja pergalei įamžinti anglų nukaldintas medalis su įrašu: Flavit יהוה et dissipati sunt 1588 (1588-aisiais Jehova pūstelėjo ir jie pakriko).

Ilgainiui Didžioji Britanija ėmėsi pasaulinės galybės vaidmens. Štai knygoje Modern Europe to 1870 teigiama: „1763-iaisiais Didžioji Britanija jau buvo stipriausia komercinė ir kolonijinė pasaulio galybė.“ Kitoje knygoje, Navy and Empire, rašoma, jog „nuo 1763 metų Britanijos imperija ėmė viešpatauti pasaulyje, nelyginant atgaivinta ir išplėsta Romos imperija“. Vėliau Didžiajai Britanijai susijungus su buvusia jos kolonija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, susiformavo Anglijos ir Amerikos pasaulinė galybė.

Toks politinių pasaulio jėgų iškilimas bei žlugimas nepaprastai įdomus tiems, kas tyrinėja Bibliją, nes joje daug kalbama apie Egiptą, Asiriją, Babiloną, Mediją ir Persiją, Graikiją, Romą, o galiausiai ir apie Anglijos bei Amerikos imperiją. Iš tikrųjų apie kai kurių tų galybių iškilimą ir žlugimą Biblijoje buvo išpranašauta daug anksčiau, negu tai išsipildė (Danieliaus 8:3-8, 20-22; Apreiškimo 17:1-6, 9-11).

Žvelgiant į praeitį akivaizdu, jog 1588-ųjų vasaros įvykiai, kai Ispanijos armados pastangos pasiekti pergalę nuėjo veltui, labai reikšmingi. Sutriuškinusi Nenugalimąją armadą, Didžioji Britanija per beveik 200 metų iškilo ir ilgainiui tapo viena iš pagrindinių besipildančios Biblijos pranašystės veikėjų.

[Išnaša]

[Schema/žemėlapis 26, 27 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Ispanijos armados žygis

—— Žygio maršrutas

–– Kelionė atgal

X Mūšiai

ISPANIJA

Lisabona

La Korunja

Santanderas

FLANDRIJA

Kalė

ISPANIJOS NYDERLANDAI

JUNGTINIAI NYDERLANDAI

ANGLIJA

Plimutas

Londonas

AIRIJA

[Iliustracija 24 puslapyje]

Karalius Pilypas II

[Šaltinio nuoroda]

Biblioteca Nacional, Madrid

[Iliustracija 24 puslapyje]

Karalienė Elžbieta I

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Ispanijos armadai vadovavo Medinos ir Sidonijos kunigaikštis

[Šaltinio nuoroda]

Cortesía de Fundación Casa de Medina Sidonia

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

Museo Naval, Madrid