Jaunimas klausia:

Kaip užkirsti kelią apkalboms?

„Sykį nuėjau į vakarėlį ir jau kitą dieną pasklido kalbos, jog praleidau naktį su vienu ten buvusiu vaikinu. Visiška nesąmonė!“ (Linda). *

„Kartais išgirstu šnekant, esą susitikinėju su mergina, nors jos visai nepažįstu! Daugelis kalba nė nesivargindami patikrinti faktų“ (Maikas).

APIE tavo gyvenimą gali būti prikalbėta tiek, kiek ir filme neparodysi. Tai patvirtintų devyniolikmetė Gintarė. „Apie mane nuolat kas nors prišneka nesąmonių, — sako ji. — Tai aš nėščia, tai pasidariau abortą, tai prekiauju narkotikais, perku juos ar vartoju. Iš kur jie tai ištraukia? Nesuprantu.“

Apkalbų „greitkeliai“

Tavo tėvų paauglystės dienomis „naujienos“ sklido iš lūpų į lūpas. O dabar joms nutiesti „greitkeliai“ — elektroninis paštas, pokalbių svetainės internete. Taigi kiekvienas piktavalis tavo gerą vardą gali sutepti net burnos nepravėręs. Tereikia kelių mygtukų spustelėjimų — ir piktas gandas iškeliauja pas visus, kas, vaizdžiai tariant, turi ilgas ausis.

Internetas yra spartesnis gandonešis, todėl, daugelio nuomone, baigia išstumti telefoną. Būna, kad netgi sukuriamas tinklalapis vienam kokiam asmeniui žeminti. Dar įprasčiau tapo gandus skleisti interneto dienoraščiuose (jaunimo populiariai vadinamuose „blògais“). Juose pilna visko — ir to, ko liežuvis neapsiverstų pasakyti. Vienoje apklausoje net 58 procentai jaunuolių teigė, jog internete apie juos buvo paskleista netiesos.

Bet ar visuomet blogai kalbėti apie kitus? Ar išvis gali būti toks dalykas kaip...

 Geros apkalbos?

Ar šis teiginys teisingas, ar klaidingas?

Visos apkalbos blogos. □ Taip □ Ne

Kuris atsakymas teisingas? Iš tikrųjų viskas priklauso nuo to, kaip supranti žodį „apkalbos“. Jeigu jis tau reiškia paprastą pokalbį, kartais apie kokį žmogų pašnekėti nėra blogai. Juk ir Biblijoje esame raginami ‘domėtis kitais’ (Filipiečiams 2:4, išversta iš New Century Version). Tik, žinoma, neturėtume kišti nosies ne į savo reikalus (1 Petro 4:15, Brb). Šnekučiuodamiesi sužinome gerų naujienų: kas tuokiasi, susilaukė vaiko, kam reikia pagalbos. Ir apskritai negalėtume sakyti, kad rūpinamės kitais, jeigu apie juos visai nesikalbėtume.

Tačiau pašnekesys gali lengvai pakrypti netinkama linkme. Pavyzdžiui, kas nors nekaltą pastabą „Lukas ir Gabrielė būtų puiki pora“ gali atkartoti kiek kitaip: „Lukas ir Gabrielė yra pora“. Tuo tarpu jiedu apie savo „draugystę“ nieko nenutuokia. „Kas čia tokio!“ — pasakysi, nebent pats būtum Lukas ar Gabrielė.

Aštuoniolikmetė Julija irgi pajuto kartų tokių apkalbų skonį. „Tiesiog netvėriau pykčiu, — prisipažįsta ji, — netgi suabejojau, ar išvis galima kuo nors pasitikėti.“ Devyniolikmetei Joanai buvo panašiai. „Viskas baigėsi tuo, jog ėmiau vengti vaikino, su kuriuo neva susitikinėjau, — guodėsi mergina. — Kaip apmaudu! Juk mes buvome tik draugai ir nemaniau, kad dėl to kils kalbų.“

Akivaizdu, apkalbos gali palikti gilias žaizdas. Vis dėlto daugelis žmonių, kurie nukentėjo nuo piktų šnekų, pripažįsta, jog ir patys ne sykį yra pasakę, ko nereikia. Vien išgirdus kokią kritišką pastabą, taip ir maga pareikšti savo nuomonę. „Tai savotiška išeitis žmonėms, norintiems pabėgti nuo savų problemų“, — aiškina aštuoniolikmetis Filas. Tad ką darysi pajutęs, kad pradedate ką nors apšnekėti?

Suk vairą ten, kur reikia

Važiuojant judriu greitkeliu, reikia atidžiai vairuoti. Netikėtai gali tekti persirikiuoti į gretimą juostą, duoti kelią kitam arba sustoti. Jei esi budrus ir pastabus, numatysi įvairias situacijas ir atitinkamai reaguosi.

Taip ir bendraujant. Paprastai nesunku pajusti, kai kas nors pradedamas menkinti. Ar tuomet moki, taip sakant, pasukti į kitą juostą? Jeigu ne, saugokis — apkalbos gali pridaryti žalos. „Sykį leptelėjau, jog viena mergina svaigsta dėl vaikinų, ir ji iš kažko tai sužinojo, — prisimena Mikas. — Niekad nepamiršiu, su kokia nuoskauda ji pasakė, kaip ją įžeidė mano neapgalvoti žodžiai. Mes susitaikėme, tačiau jaučiausi labai nesmagiai.“

Tiesa, nuspausti stabdžių pedalą ne visada drąsu. Vis dėlto, kaip sako septyniolikmetė Karolina, „galvoti, ką šneki, būtina. Jeigu nežinai tikrų faktų, gali apsimeluoti“.

Šie Biblijos principai padės neįsivelti į apkalbas:

„Kur daug kalbama, ten netrūksta kaltės, o protingo žmogaus kalba santūri“ (Patarlių 10:19). Kuo daugiau šneki, tuo labiau tikėtina, kad vėliau gailėsies dėl savo žodžių. Šiaip ar taip, geriau būti tyleniu, negu plepiu.

„Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti, o nedorėlių lūpos išlieja pikta“ (Patarlių 15:28). Prieš kalbėdamas, gerai pagalvok!

„Kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui“ (Efeziečiams 4:25). Jeigu nori pasidalyti kokia naujiena, pirma išsiaiškink, ar ji ne pramanyta.

 „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Luko 6:31). Net jeigu esi įsitikinęs, kad žinai tikrus faktus, pamąstyk: „Kaip jausčiausi, jei išgirsčiau tą patį kalbant apie mane?“

„Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Romiečiams 14:19). Net ir tiesa gali pakenkti, jeigu nėra ugdanti.

‘Stenkis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis’ (1 Tesalonikiečiams 4:11). Per daug nesuk galvos dėl svetimo gyvenimo. Yra naudingesnių užsiėmimų.

Kai apkalba tave

Aišku, valdyti liežuvį ir neskleisti gandų svarbu. Dar geriau tai supranti, kai tave patį apkalba. Tai patyrusi šešiolikmetė Džoana su nuoskauda prisimena: „Maniau, jog niekas su manim nebedraugaus. Vakarais atsigulusi puldavau į ašaras. Rodės, gero vardo netekau visam laikui!“

Tad ką daryti, jei girdi nemalonias kalbas apie save?

▪ Žvelk giliau. Pagalvok, kodėl žmonės mėgsta apkalbinėti. Vieni siekia populiarumo, nori sudaryti įspūdį, kad viską žino. „Jie mano, jog kalbėdami apie kitus, atrodo kieti“, — sako keturiolikmetė Karina. Kai kurie jaunuoliai ima ką nors menkinti, nes patys nesijaučia drąsiai. Septyniolikmetė Renata nurodo dar vieną priežastį: „Žmonėms nuobodu. Jie trokšta intrigų ir, kad paįvairintų savo gyvenimą, paleidžia kokį gandą.“

▪ Valdykis. Apkalbų įžeistas žmogus iš gėdos ir apmaudo gali padaryti ką nors, dėl ko vėliau gailėsis. „Kas ūmus, tas kvailai pasielgia“, — rašoma Patarlių 14:17. Nors susivaldyti tokiomis aplinkybėmis nelengva, tai tiesiog būtina. Antraip lengvai įkliūtum į tuos pačius spąstus kaip ir tavo apkalbėtojas.

▪ Objektyviai įvertink padėtį. Ar tikrai žinai, kad apkalba ne ką kitą, o tave? Ar tai išties apkalbos, o gal tik apsirikimas? Galbūt esu pernelyg jautrus? Žinoma, piktavališkos šnekos nepateisinamos. Tačiau audringai reaguodamas padėtį tik dar pabloginsi. Štai ką sako Renata: „Aišku, man skaudu, kai išgirstu ką nemalonaus apie save, tačiau stengiuosi to nesureikšminti. Juk po savaitės jie kalbės apie kitus.“ Argi tai ne protingas požiūris? *

Geriausia gynyba

Biblijoje rašoma, kad „visi dažnai nusižengiame“, ir priduriama: „Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną“ (Jokūbo 3:2). Todėl kreipti dėmesį į kiekvieną repliką nebūtų išmintinga. Mokytojo 7:22 (Vl) teigiama: „Tavo širdis žino, kad dažnai tu ir kitus esi užgavęs.“

Tavo geriausia gynyba — pavyzdingas elgesys. Jėzus pasakė: „Išmintis pasiteisina savo darbais“ (Mato 11:19). Tad stenkis elgtis draugiškai, su meile. Galimas dalykas, būsi nustebintas, kaip greitai apkalbos paliaus, arba bent jau pačiam tai suteiks dvasios ramybę.

Daug rubrikos „Jaunimas klausia“ straipsnių anglų kalba galite rasti interneto tinklalapyje www.watchtower.org/ype

[Išnašos]

PAMĄSTYK

▪ Kas padės susilaikyti nuo apkalbų?

▪ Kaip elgsiesi išgirdęs paskalas apie save?