Pamilau muziką, gyvenimą ir Bibliją

Papasakojo Borisas Gulaševskis

Įsivaizduokite septintą dešimtį įpusėjusį ir du stiprius širdies priepuolius patyrusį aklą vyrą, kuris apsipylęs ašaromis dėkoja Dievui už tai, kad leido Jį pažinti. Nuo to laiko praėjo 11 metų. Tas vyras buvau aš.

GIMIAU 1930 metais Ukrainoje, Cybulevo kaime, Čerkasų apskrityje. Prasidėjus Stalino represijoms, 1937-aisiais tėvą areštavo ir nuteisė kaip „valstybės priešą“. Valdžia nusavino butą, o diduma pažįstamų ėmė mūsų šalintis. Netrukus buvo suimti ir daug kas iš jų pačių. Įtarinėjimai bei išdavystės tapo kasdienybe, žmonės gyveno baimėje.

Praėjus dviem mėnesiams po tėvo arešto, gimė mano sesutė Lena. Tą žiemą mama, Lena, mano brolis Nikolajus ir aš praleidome ankštame kambarėlyje, kur nebuvo nei langų, nei krosnies. Paskui persikėlėme į senelio namą. Mudu su Nikolajumi rūpinomės namais, kapojome malkas, šį bei tą remontavome. Man tai patiko. Siuvau batus ir ėmiausi dailidės darbų. Be to, mėgau muziką, todėl iš faneros gabalo susimeistravau balalaiką ir išmokau ja skambinti. Vėliau į rankas paėmiau gitarą bei mandoliną.

Dar mažas buvau pakrikštytas katalikų bažnyčioje. Bet katalikybės mokymų ir tradicijų nesupratau, todėl man artimesnės buvo ateistinės pažiūros. Po Antrojo pasaulinio karo įstojau į komjaunimą ir, pasitaikius progai, drauge su kitais komjaunuoliais tikintiesiems įrodinėdavau, kad Dievo nėra.

 Praradau regėjimą

1941-aisiais Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, per visą Antrąjį pasaulinį karą fronto linija kelis kartus ėjo ir per mūsų kaimą. 1944-ųjų kovo 16-ąją per bombardavimą buvau sužeistas ir apakau. Apėmė sielvartas ir neviltis, negana to, kenčiau fizinį skausmą.

Kai frontas pasislinko į vakarus ir vokiečiai buvo priversti atsitraukti, išeidavau į sodą ir klausydavausi paukščių čiulbėjimo. Gailėdama manęs, mama duodavo išgerti degtinės, o kaimynai kviesdavo į sambūrius, kad pagročiau. Rūkiau, o liūdesį skandinau svaigaluose. Neilgai trukus supratau, jog tai ne išeitis.

Mano teta, kuri dirbo mokytoja, sužinojo, kad yra mokyklų akliesiems, ir įtikino mamą į vieną iš jų mane užrašyti. 1946-aisiais pradėjau lankyti tokią mokyklą dabartiniame Podolės Kamenece. Mokslų ėmiausi su didžiausiu užsidegimu. Išmokau skaityti ir spausdinti mašinėle Brailio raštu. Neapleidau ir muzikos; valandų valandas mokiausi griežti koncertina. Matydamas tokias pastangas, direktoriaus pavaduotojas leido man groti jo akordeonu. Taip pat išmokau skambinti pianinu.

Savi namai

1948-aisiais susituokiau su viena man padėjusia mūsų mokyklos mokytoja. Per karą ji neteko vyro ir liko su dviem mažomis dukrelėmis. Baigęs mokyklą persikėliau pas ją. Labai stengiausi būti geras vyras ir tėvas. Pragyvenimui uždirbdavau grodamas. 1952-aisiais mums gimė sūnus.

Nusprendžiau šeimai pastatyti namą. Pasamdžiau darbininkus, kad paklotų pamatus ir pastatytų sienas, bet daug ką dariau ir pats. Kompensuoti aklumą padėjo lytėjimas ir vaizduotė. Laikydamas rankose medžio gabalą, jį jausdavau ir įsivaizduodavau, kaip jis atrodo. O tada jau galėdavau iš jo ką nors daryti, pavyzdžiui, medinius įrankius. Metalinius užsisakydavau fabrike. Sumūrijau krosnį, pasigaminau baldus, dariau kitus darbus.

Dūdų orkestras

Ilgainiui įgijau daugiau muzikos žinių ir tapau profesionaliu muzikantu. Jau gebėdamas groti įvairiais instrumentais, išmokau pūsti ir dūdą. Kartą taisiau bambukinę dūdelę. Vėliau pradėjau dūdas daryti ir pats. Tais laikais specialistai manė, jog išgauti žemų garsų dūda neįmanoma, nes dėl jos didumo garsas tiesiog būtų per silpnas. Todėl nebuvo ir dūdų orkestrų.

Tačiau man pavyko sukonstruoti didelę dūdą su specialiu garsą stiprinančiu rezonatoriumi. Taigi šitokiu instrumentu buvo galima išgauti žemus garsus neprarandant jų  stiprumo. Po kiek laiko jau dariau įvairias dūdas ir jungiau jas į grupes, kad, grojant ansamblyje, būtų galima išgauti sudėtingas muzikines harmonijas.

Jau ir anksčiau buvau subūręs ne vieną liaudies muzikos instrumentų kapelą. Vienoje iš jų grojo tik aklieji. Paskui, 1960-aisiais, subūriau dūdų orkestrą — vienintelį tokį Sovietų Sąjungoje, o gal ir pasaulyje.

Atradimai ir abejonės

Kartą 1960-aisiais nunešiau meistrui pataisyti kelis muzikos instrumentus. Jis prakalbo apie tikėjimą. Kaip paprastai, ėmiau įrodinėti, jog Dievo nėra. Meistras pasiūlė man paklausyti, ką rašo Biblija. Kadangi šios knygos niekada nebuvau skaitęs, sutikau.

Pasakojimas apie Jokūbą, kuris sunkiai dirbo, kad aprūpintų šeimą, mane be galo sujaudino. O klausydamasis, kaip broliai pardavė į vergiją Juozapą, ką jam teko iškentėti ir kaip vėliau jis savo broliams atleido, negalėjau sulaikyti ašarų (Pradžios 37, 39—45 skyriai). Man labai patiko ir aukso taisyklė, kur kalbama apie tai, jog su kitais reikia elgtis taip, kaip norime, kad būtų elgiamasi su mumis (Mato 7:12). Taip susipažinau su Biblija ir ji man patiko.

Su tuo vyru susidraugavau ir pradėjau su juo lankyti baptistų sueigas. Jie man padovanojo „Naująjį Testamentą“ Brailio raštu ir aš ėmiau stropiai jį skaityti. Tačiau gilindamasis pastebėjau, kad baptistų mokymai prieštarauja tam, kas jame rašoma. Pavyzdžiui, Biblijoje teigiama, kad Dievas ir Jėzus yra atskiri asmenys, o Dievas už Jėzų aukštesnis (Mato 3:16, 17; Jono 14:28; Apaštalų darbų 2:32). Tačiau baptistai tvirtina, jog Dievas ir Jėzus yra lygūs bei abu jie — Trejybės dalis. „Naująjį Testamentą“ skaičiau daugybę kartų, tiesiogine prasme lytėdamas kiekvieną žodį, ir buvau tikras, kad tokio mokymo Biblijoje nėra.

Biblijos vertime, kurį turėjome, buvo žodis „pragaras“. Bandžiau įsivaizduoti, kaip mokė baptistai, vietą, kur žmonės amžinai kankinami ugnimi. Tai baugino! Biblijoje sakoma, jog Dievas yra meilė, todėl negalėjau patikėti, kad jis būtų parengęs tokią kankinimų vietą (1 Jono 4:8). Laikui bėgant vis labiau ėmiau abejoti baptistų mokymu apie pragarą ir kitką.

Didžiulės permainos

Apie 1968 metus mano podukros jau buvo ištekėjusios ir pačios augino vaikus. Tuomet mudu su žmona pradėjome vis dažniau nesutarti. Prisimindamas tuos laikus apgailestauju, kad vienas kitam neparodėme pakankamai meilės ir kantrybės. Mudu išsiskyrėme. Skyrybomis baigėsi ir dvi vėlesnės mano santuokos.

1981-aisiais iš Podolės Kameneco, kur pragyvenau 35 metus, persikėliau į Joškar Olą, maždaug už 600 kilometrų į rytus nuo Maskvos. Čia tęsiau kūrybinę veiklą. Viename iš mano suburtų orkestrų buvo net 45 muzikantai. Jie pūtė įvairiausias dūdas: nuo 20 centimetrų ilgio ir mažiau nei centimetro skersmens dūdelės, kuria išgaunami aukšti garsai, iki pačios didžiausios, trimetrinės, 20 centimetrų skersmens dūdos — žemiausio tono pučiamojo instrumento. Mūsų pasirodymus transliuodavo per radiją bei televiziją, koncertuoti važinėjome po visą šalį.

1986-aisiais konkurse, kuriame dalyvavo muzikantų kolektyvai iš visos Sovietų Sąjungos, buvau apdovanotas diplomu ir medaliu už dūdų muzikos propagavimą. Po kelerių metų buvo sukurtas dokumentinis filmas „Solo dūdai, arba pasaka apie muzikantą“. Laikraštis Marijskaja Pravda rašė: „Pagrindinis šio filmo veikėjas, Borisas Nikolajevičius Gulaševskis, už vienintelio Rusijoje tokio dūdų orkestro įkūrimą apdovanotas specialiu diplomu.“

Ieškau tiesos

Persikėlęs į Joškar Olą lankydavausi bibliotekoje, kur buvo daug medžiagos  akliesiems. Susipažinau su katalikų, sekmininkų, metodistų mokymais. Lankiau ir stačiatikių pamaldas. Savo nuostabai pamačiau, jog visur moko to, ką jau buvau girdėjęs lankydamasis pas baptistus, ir žinojau, kad tie mokymai nepagrįsti Biblija.

Stačiatikių šventikas Aleksandras Menis rašė, jog Dievas turi vardą — Jahvė. Taip pat aiškino, kad žydai Dievą garbino tyrai ir tik vėliau tas garbinimas buvo užterštas pagoniškais mokymais bei stabmeldyste. Menio raštai man padarė didžiulį įspūdį ir sustiprino troškimą ieškoti tiesos.

Ryžtas stiprėja

Viename iš mano vadovaujamų orkestrų grojo Liza — silpnaregė, oficialiai laikoma akla. 1990-aisiais susituokėme. Ji irgi pradėjo domėtis dvasiniais dalykais. Tais pačiais metais nuvažiavau aplankyti mamos, kuri su mano seserimi Lena gyveno Baranovičiuose (Baltarusija). Mamos prašymu, nuėjau į katalikų bažnyčią ir priėmiau komuniją. Buvo pertvarkos Sovietų Sąjungoje laikai, ir kunigas per pamokslą daugiausia apie tai kalbėjo. Taigi ir vėl įsitikinau, kad čia — ne tai, ko man reikia.

1994-aisiais mane dukart ištiko širdies priepuolis ir sveikata smarkiai pašlijo. Tais pačiais metais mirė mama. Nepaisydamas visų negandų, tebeskaičiau Bibliją. „Naująjį Testamentą“ jau buvau perskaitęs 25 kartus, o paskui net nebeskaičiavau. Bet kuo toliau, tuo daugiau kilo klausimų. Įsitikinau, kad Biblijos tiesų pats vienas neperprasiu.

Suvokimo šviesa

1996-aisiais į mūsų namų duris Joškar Oloje pasibeldė Jehovos liudytojai. Žiūrėjau į juos įtariai, nes laikraščiai rašė, kad tai pavojinga sekta. Bet paskui pagalvojau: „O ką jie man gali padaryti?“ Pirmiausia jų paklausiau, ką mano apie Trejybę. Liudytojai atsakė, jog tai nėra biblinis mokymas, juolab, kad Biblijoje nėra nei tokio žodžio, nei tokios sampratos. Likau patenkintas, nes prie tos išvados jau buvau priėjęs pats.

Kai iš sinodinio Biblijos vertimo rusų kalba perskaičiau Išėjimo 6:3, kur buvo Dievo vardas, Jehova, pajutau, kaip širdis suvirpėjo iš džiaugsmo. Labai stebėjausi, kad įvairios religijos apgaudinėja žmones slėpdamos nuo jų šį vardą. O tai, kad liudytojai vadinasi paties Kūrėjo vardu ir atskleidžia jį kitiems, darė didelį įspūdį (Izaijo 43:10).

Liudytojus tiesiog apibėriau klausimais: „Kodėl Biblijoje kalbama apie pragarą? Kodėl populiariame rusų sinodiniame vertime sakoma, jog žemė bus sudeginta?“ Klausimus uždavinėjau vieną po kito, bet, gaudamas atsakymus iš Biblijos, supratau, kad radau tikėjimą, kokio taip troškau metų metais. Su džiaugsmo ašaromis akyse puoliau ant kelių ir dėkojau Dievui.

Netrukus Jehovos liudytojai pradėjo vežtis mane į sueigas. Čia mane stebino dalyvių dėmesingumas ir vartomų Biblijų šnaresys. Kai kalbėtojas paminėdavo kokią Šventojo Rašto eilutę, žmonės ją susiieškodavo. To dar niekada nebuvau patyręs. Per vieną sueigą liudytojai giedojo Izaijo 35:5 pagrįstą giesmę, kuri prasidėjo žodžiais: „Kuomet aklieji praregės.“

Pradėjau studijuoti Bibliją su liudytojais, kartais net keturis sykius per savaitę. Greit sužinojau, kodėl Dievas leidžia, kad žmones kamuotų bėdos, karai, ir kaip jis pašalins tokių kančių padarinius. Ypač mane paveikė apie Dievo meilę liudijantis pažadas dėl Karalystės, per kurią bus įvykdyta jo valia ir  klusnūs jam žmonės galės džiaugtis amžinuoju gyvenimu žemės rojuje (Pradžios 1:28; Izaijo 65:17-25; Apreiškimo 21:1-5). Biblijos tiesos aiškėjo vis labiau ir 1997-ųjų lapkričio 16-ąją parodžiau savo pasiaukojimą Dievui krikštu.

Abu tarnaujame Dievui

Netrukus po mano krikšto Bibliją pradėjo studijuoti ir Liza. Nors ji buvo paralyžiuota, greit darė dvasinę pažangą ir 1998-aisiais pasikrikštijo. Į krikšto baseiną Lizą teko nešti, bet ji buvo pasiryžusi tarnauti Dievui visa siela. Pasamdėme masažuotoją ir Liza darė pratimus. Ilgainiui paralyžius praėjo. Dabar ji ne tik lanko visas sueigas, bet ir skelbia gerąją naujieną po namus bei važiuoja į tolimas teritorijas.

Eidamas į skelbimo tarnybą kaskart meldžiu Dievą drąsos. Paskui imu lazdą ir gerai žinomu keliu žingsniuoju link troleibusų stotelės. Išgirdęs artėjantį praeivį, užšnekinu ir pasakau kokią mintį iš Šventojo Rašto. Įlipęs į troleibusą atsisėdu kur nors viduryje, užvedu pokalbį Biblijos tema ir pasiūlau keleiviams leidinių. Jei kas susidomi, pasikeičiame telefono numeriais.

Neseniai sanatorijoje pasitaikė proga pasišnekėti su vienu muzikos mokytoju. Biblijos išmintis jį nustebino. Grįžęs į namus šis vyras pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Toje pačioje sanatorijoje sutikau ir vienos vietinės įmonės direktorių, turintį neregį sūnų. Papasakojau jam, kokią puoselėju viltį. Jis susidomėjo ir pradėjo vertinti tai, ką sužinojo iš Biblijos.

Po krikšto jau aštuoniems žmonėms padėjau tapti Karalystės skelbėjais ir studijavau Bibliją su daug kitų. Jehova mudu su žmona ir toliau remia per tikėjimo brolius bei seseris. Jie mums skaito Biblija pagrįstus leidinius ir drauge juos aptariame. Taip pat įrašo per kongresus ar bendruomenės sueigas sakomas kalbas. Visa tai padeda Biblijos tiesoms įsišaknyti mūsų širdyse ir dalytis jomis su kitais. Jehovos liudytojų bendruomenė išties ‘tapo mums paguoda’ (Kolosiečiams 4:11).

Daug metų buvau atsidėjęs muzikai, o dabar su džiaugsmu giedu Karalystės giesmes. Iš giesmyno „Giedokite gyrių Jehovai“ rusų kalba beveik visas išmokau atmintinai. Esu tikras, kad šiame nedorame pasaulyje mane surado ir kelią iš dvasinės tamsos parodė Jehova. Todėl nė kiek neabejoju, kad ateis diena, kai jis išvaduos mane iš tamsos ir tiesiogine šio žodžio prasme.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Pučiu do-mažor bosinę dūdą

[Iliustracija 20 puslapyje]

Groju akordeonu (1960-ieji)

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

Dūdų orkestras

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Liza dabar