6

Supraskite vaiko jausmus

Kodėl tai svarbu? Vaikams būtina, kad patys svarbiausi jiems žmonės — tėvai — juos suprastų. Jeigu gimdytojai įpratę menkinti savo atžalas, kai šie išsako mintis bei jausmus, vaikai greičiausiai vis mažiau norės išsipasakoti tėvams ir galbūt net ims abejoti, ar išvis sugeba teisingai suvokti aplinkinį pasaulį.

Kodėl tai nelengva? Reikšdami mintis ir jausmus vaikai dažnai linkę sutirštinti spalvas. Todėl kartais jų žodžiai tėvus išgąsdina. Tarkim, prislėgtas vaikas sako: „Nebenoriu gyventi.“ * Pirmiausia, kas tėčiui ar mamai gali ateiti į galvą, tai pasakyti: „Nekalbėk nesąmonių!“ Galbūt tėvai tiesiog baiminasi, jog parodydami, kad vaiką supranta, skatintų jį ir toliau taip neigiamai mąstyti.

Ką daryti? Taikykite Biblijos patarimą: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“ (Jokūbo 1:19). Atkreipkite dėmesį, jog Biblijoje aprašyti daugelio Dievo ištikimų tarnų neigiami jausmai, ir tai liudija, kad Jehova Dievas gerai suprato jų širdgėlą (Pradžios 27:46; Psalmyno 73:12, 13). Štai Jobas, baisiai kentėdamas, troško numirti (Jobo 14:13).

Akivaizdu, jog kai kurias Jobo mintis bei jausmus reikėjo pataisyti. Bet Jehova nesakė, kad Jobas turi liautis taip galvojęs, ir nedraudė jam kalbėti. Priešingai, su juo elgėsi kilniai ir kantriai leido išlieti širdį. Tik vėliau Jehova Jobą švelniai pataisė. Vienas vaikų turintis krikščionis pasakė štai ką: „Jehova leidžia, kad išliečiau jam širdį per maldą, tad būtų teisinga leisti vaikams išsakyti ir teigiamus, ir neigiamus jausmus.“

Kai kitą kartą impulso pagautas norėsite vaikui pasakyti „juk iš tikrųjų taip nesijauti“ arba „tu tikrai taip nemanai“, prisiminkite gerai žinomus Jėzaus žodžius: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ (Luko 6:31). Įsivaizduokite, kad su jumis pačiu kas nors grubiai pasielgė darbe, arba sielojatės dėl savo paties klaidos. Prislėgtas artimam draugui guodžiatės, jog nebesusidorojate su darbu. Ką norėtumėte iš savo draugo išgirsti? Ar tai, kad tikrai taip nesijaučiate, o pagaliau pats dėl visko ir kaltas? O gal vis dėlto būtų daug maloniau, jeigu jis pasakytų: „Užjaučiu. Tau buvo tikrai sunki diena“?

Vaikai, kaip ir suaugusieji, kur kas mieliau priima patarimą, jeigu mato, kad tas žmogus tikrai supranta jų jausmus ir nėra abejingas tam, ką jie patiria. „Išmintingojo širdis moko jo burną įžvalgos ir lūpas kalbėti įtikinamai“ (Patarlių 16:23, NW).

Ką daryti, kad į jūsų patarimus vaikai nežiūrėtų lengvabūdiškai?

[Išnaša]

[Anotacija 8 puslapyje]

„Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius, ir kvaila, ir užgaulu“ (Patarlių 18:13).