Atokvėpis Vanuatu

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO NAUJOJOJE KALEDONIJOJE

Esate pervargęs? Norėtumėte kur nors ištrūkti? Tuomet įsivaizduokite save besiilsintį saulės spindulių glostomoje atogrąžų saloje. Plaukiojate žydrame ir skaidriame it stiklas vandenyje, vaikštinėjate po vešlius drėgnuosius miškus, bendraujate su egzotiškomis čiabuvių gentimis. Ar kur nors žemėje dar yra toks rojus? Be jokios abejonės! Tolimame Vanuatu salyne.

RAMIOJO VANDENYNO pietvakarinėje dalyje, maždaug pusiaukelėje tarp Australijos ir Fidžio iškilusią Y formos Vanuatu salų grandinę sudaro 80 salelių. Pasak geologų, čia susidūrusios masyvios žemės plutos tektoninės plokštės suformavo aukštus kalnus, kurių didžioji dalis yra po vandeniu. Aukščiausių iš jų viršūnės iškilo virš vandens ir taip atsirado uolėtos Vanuatu salos. Dabar viena į kitą besitrinančios tektoninės plokštės sukelia daugybę nestiprių požeminių virpesių ir neleidžia užsnūsti devyniems čia stūksantiems ugnikalniams. Drąsesni turistai gali net iš gana arti pažvelgti į tekančią lavą.

Salas dengia vešlūs drėgnieji miškai. Juose karaliauja didingi, plačiai išsišakoję bengaliniai fikusai. Tankų pomiškį puošia daugiau kaip 150 rūšių orchidėjos ir 250 rūšių paparčiai. Krištolinio tyrumo vandenis, kuriuose tarp įspūdingų koralų knibždėte knibžda įvairiaspalvių žuvų, juosia nuostabūs paplūdimiai ir dantytos uolos. Paplaukioti greta romių, bet žaismingų diugonių į Epio salą atkeliauja gamtos mylėtojų iš viso pasaulio. *

Kanibalai ir Kargo kultas

Pirmieji europiečiai į Vanuatu atvyko 1606-aisiais. * Tada tose salose gyveno žiaurios gentys ir kanibalizmas buvo įprastas dalykas. Anuomet čia augo daugybė baltojo santalo medžių, kurių kvapi mediena Azijoje buvo labai vertinama. Užuodę gerą pelną, pirkliai iš Europos ėmė be atodairos kirsti miškus. Vėliau pasipelnymo šaltiniu tapo „juodųjų strazdų“ medžioklė.

„Juodaisiais strazdais“ buvo praminti vietos gyventojai, kuriuos atvykėliai verbuodavo darbams cukranendrių ir medvilnės plantacijose Samoa ir Fidžio salose bei Australijoje. Darbininkai neva savo noru įsidarbindavo plantacijose trejiems metams, bet iš tikrųjų daugumą jų tiesiog pagrobdavo. Pačiu šio verslo suklestėjimo laikotarpiu, XIX amžiaus pabaigoje, užsienyje dirbo daugiau kaip pusė kai kurių Vanuatu salų suaugusių vyrų. Didžioji jų dalis atgal taip niekada ir negrįžo. Vien Australijoje, daugiausia nuo ligų, mirė kone 10000 Ramiojo vandenyno salų gyventojų.

Vanuatu salas siaubė ir europiečių atvežtos ligos. Tymams, cholerai, raupams bei kitokioms ligoms vietos gyventojai turėjo silpną imunitetą arba jo neturėjo visiškai. Viename šaltinyje rašoma, jog „paprasčiausia sloga galėjo pražudyti ištisas gentis“.

 Kai 1839-aisiais į Vanuatu atvyko krikščioniškojo pasaulio misionieriai, čiabuviai, kaip pasakojama, juos iškart pasikvietė pietų... ir suvalgė! Tokio pat liūdno galo sulaukė ir nemažai vėliau čia atkeliavusių misionierių. Tačiau ilgainiui Protestantų ir Katalikų bažnyčia salose įsitvirtino. Šiandien daugiau nei 80 procentų Vanuatu salyno gyventojų laiko save kurios nors religinės bendruomenės nariais. Nepaisant to, kaip pažymi apžvalgininkas Polis Rafaelis, „daugelis kaimiečių vis dar kreipiasi į kerėtojus, kad šie, naudodami akmenis, kuriuose neva įsikūnijusios dvasios, magiškais ritualais priviliotų mylimąjį, nutukintų kiaulę arba užmuštų priešą“.

Be to, Vanuatu tvirčiau nei kur kitur įsišaknijęs Kargo kultas. Per Antrąjį pasaulinį karą, vykdami į Ramiojo vandenyno mūšio zonas, pusė milijono JAV kareivių kuriam laikui buvo apsistoję Vanuatu. Čiabuviai negalėjo atsistebėti „kargu“, kitaip tariant, visokiausiais kareivių turimais daiktais. Karui pasibaigus, amerikiečiai surinko savo mantą ir išvyko. O nereikalingą milijonų dolerių vertės įrangą bei atsargas suvertė į jūrą. Kad tuos atvykėlius priviliotų atgal, religiniai judėjimai, pavadinti Kargo kultu, ėmė įrenginėti prieplaukas, lėktuvų kilimo ir tūpimo takus bei atlikinėti ritualus, kurių metu su butaforine amunicija imituodavo karines pratybas. Net iki šiol šimtai Tanos salos kaimiečių meldžiasi Džonui Frumui, „mitiniam mesijui iš Amerikos“, tikėdamiesi, jog vieną dieną jis sugrįš ir atveš gausybę vertingų daiktų — kargo.

Kultūrų įvairovė

Kalbos ir papročiai šiame salyne nepaprastai įvairūs. Viename pažintiniame leidinyje rašoma: „Vanuatu skelbiasi, kad pagal gyventojų skaičių turi daugiau kalbų nei kokia kita šalis.“ Visame salyne kalbama bent 105 kalbomis ir daugybe dialektų. Oficialiosios kalbos yra bislama — nacionalinė hibridinė kalba, taip pat anglų ir prancūzų.

Bet vienas dalykas būdingas visoms saloms: kone kiekvienam gyvenimo žingsniui egzistuoja savas ritualas. Senovinės derlingumo apeigos Pentekosto saloje netgi davė pradžią pasaulyje paplitusiam rizikingam pomėgiui šokinėti iš didelio aukščio, prisirišus tampriu lynu. Kasmet, nuimant batatų derlių, vyrai ir berniukai šokinėja nuo 20—30 metrų aukščio medinių bokštų. Nuo mirties juos saugo tiktai prie kulkšnių pririštos ilgos lianos. Vos liesdami galvomis žemę šitie šuolininkai tikisi ją „apvaisinti“, kad kitais metais duotų derlių.

O štai Malekulos saloje kelių kaimų gyventojai tik visai neseniai pradėjo bendrauti su atvykėliais iš svetur. Čia gyvena Didžiųjų ir Mažųjų Nambų gentys. Kiek žinoma, šie anksčiau buvę žiaurūs kanibalai paskutinį nelaimėlį suvalgė 1974-aisiais. Senokai atsisakyta ir įpročio standžiai suveržti vyriškos lyties kūdikių galvas, kad susiformuotų „patraukli“ ištįsusi kaukolė. Šiandien Nambų genčių žmonės labai draugiški ir apie savo kultūrinį paveldą mielai pasakoja svečiams.

Žmonės rojuje

Dauguma į Vanuatu vyksta trumpam atsikvėpti. Bet Jehovos liudytojai čia jau 70 metų padeda vietiniams pažinti Dievą. Tokios pastangos šiame „žemės pakraštyje“ duoda puikių vaisių (Apaštalų darbų 1:8). (Žiūrėkite rėmelį „Narkomanas tampa krikščioniu“.) 2006-aisiais penkios šitos šalies liudytojų bendruomenės per 80000 valandų skelbė Biblijos žinią apie rojų, kuris netrukus bus atkurtas žemėje (Izaijo 65:17-25). Tai išties džiugi žinia, nes ši permaina visiems laikams išlaisvins žmoniją nuo dabartinio gyvenimo įtampos bei rūpesčių! (Apreiškimo 21:4)

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

LAIMINGOSIOS SALOS

2006-aisiais pagal Laimingos planetos gyvenimo indeksą Vanuatu pasaulio valstybių sąraše pakilo į pirmąją vietą. Šį indeksą sudarė britų mokslinis institutas „New Economics Foundation“, įvertinęs 178 šalis pagal kelis kriterijus: kiek gyventojai laimingi, kokios toje šalyje ilgaamžiškumo perspektyvos, koks žmonių veiklos poveikis aplinkai ir kita. „[Vanuatu] užėmė pirmą vietą, nes čionykščiai gyventojai jaučiasi laimingi, gyvena vidutiniškai 70 metų, beveik nekenkia planetos ekosistemai“, — buvo rašoma laikraštyje Vanuatu Daily Post.

[Iliustracija]

Tautinė apranga

[Šaltinio nuoroda]

© Kirklandphotos.com

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

NARKOMANAS TAMPA KRIKŠČIONIU

Vilis iš Pentekosto salos nuo pat jaunystės buvo stipriai įjunkęs į narkotinį kava-kava gėrimą (šis nervų sistemą stipriai slopinantis gėrimas daromas iš grūstų svaigiojo pipiro šakniastiebių). Kas vakarą Vilis parsvirduliuodavo iš baro apsvaigęs. Jis vis giliau klimpo į skolas, dažnai mušdavo savo žmoną Aidą. Vėliau vienas Vilio bendradarbis, Jehovos liudytojas, paragino jį studijuoti Bibliją. Šis sutiko. Aida studijuoti iš pradžių atsisakė, bet paskui, matydama, kad jos vyro elgesys keičiasi į gera, persigalvojo ir pati pradėjo su liudytojais studijuoti Bibliją. Pora sparčiai augo dvasiškai. Ilgainiui Vilis atsikratė savo ydų. 1999 metais jiedu pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytojais.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

NAUJOJI ZELANDIJA

AUSTRALIJA

RAMUSIS VANDENYNAS

FIDŽIS

[Iliustracija 16 puslapyje]

Rizikingas paprotys šokinėti žemėn iš didelio aukščio yra derlingumo ritualo dalis

[Šaltinio nuoroda]

© Kirklandphotos.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

© Kirklandphotos.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

© Kirklandphotos.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

© Kirklandphotos.com