Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Greit stichinės nelaimės nugrims į užmarštį

Greit stichinės nelaimės nugrims į užmarštį

Greit stichinės nelaimės nugrims į užmarštį

ŽEMĖS DREBĖJIMAI, karai, badas, ligos — tai tik kai kurie Jėzaus išpranašauti požymiai, rodantys, kad gyvename „šios santvarkos pabaigoje“ (Mato 24:3, NW; 24:7, 8; Luko 21:7, 10, 11). Žinoma, nei Jėzus, nei jo Tėvas, Dievas Jehova, už visas šitas negandas nėra atsakingi.

Tačiau visai kitaip bus su ateities įvykiais, apie kuriuos kaip tik ir liudija Jėzaus nusakyti požymiai. Tada būtent Jehovos valia žemėje pradės viešpatauti Dievo Karalystė — dangiškoji valdžia, vadovaujama Jėzaus Kristaus, — ir bus sunaikinti visi, kurie nepripažįsta Jehovos teisės valdyti (Danieliaus 2:44; 7:13, 14). Mūsų planeta taps ramybės citadele ir žmonijai jau nebereikės bijoti stichinių nelaimių. Taip galutinai išsipildys Dievo pažadas: „Mano tauta gyvens taikos buveinėje, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse“ (Izaijo 32:18).

Klausyk Dievo ir gyvenk!

Kaip jau aptarėme, reaguodami į nelaimę pranašaujančius perspėjimus, galime likti gyvi. Dar svarbiau yra atsiliepti į Dievo perspėjimus, užrašytus Biblijoje. Jehova patikina: „Manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“ (Patarlių 1:33).

Jehovos liudytojai stengiasi klausyti Dievo, stropiai skaitydami jo Žodį ir gyvendami pagal jo mokymus. Tai daryti kviečia ir jus. Išties visi, kurie paklūsta Jehovai, gali drąsiai žvelgti į ateitį ir nebijoti bedievius ištiksiančios pražūties. Jie gali džiugiai laukti amžinojo gyvenimo žemės rojuje, kur „gėrėsis taikos apstumu“ (Psalmyno 37:10, 11, Brb).

[Rėmelis 8 puslapyje]

PAGUODA GEDINTIEMS

Gal stichinė ar kokia kita nelaimė nusinešė jums brangaus žmogaus gyvybę? Beveik prieš du tūkstantmečius netikėtai mirė artimas Jėzaus draugas Lozorius. Tai sužinojęs Jėzus nuėjo į jo gimtąjį kaimą, Betaniją, ir pažadino Lozorių iš mirties miego (Jono 11:1-44).

Šį stebuklą Jėzus padarė ne vien todėl, kad mylėjo Lozorių ir jo šeimą, bet ir norėdamas patikinti, jog įvykdys, ką pažadėjęs, — valdant Dievo Karalystei prikels „visus gulinčiuosius kapuose“ (Jono 5:28, 29). Būsimajame rojuje Jėzus atitaisys visą žalą, kurią patyrė žmonija nuo pat maišto Edene (1 Jono 3:8). *

[Išnaša]

^ pstr. 10 Daugiau paguodžiančių minčių iš Šventojo Rašto, kaip ištverti artimojo netektį, taip pat apie prikėlimo pažadą rasite Jehovos liudytojų išleistoje brošiūroje „Kai miršta tavo mylimas asmuo“ (yra anglų, rusų ir kitomis kalbomis).

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

ŽEMĖS DREBĖJIMAS PAKEITĖ MANO POŽIŪRĮ Į VERTYBES

1971-aisiais jau turėjau kūdikį ir buvau daug vilčių teikianti dainininkė, operos sopranas. 1957 metais iš gimtojo Vinipego (Manitobos provincija, Kanada) buvau persikėlusi arčiau Holivudo (Kalifornijos valstija, JAV). Čia mane atvedė mano pirmoji meilė — muzika. Tikėjausi, kad šitaip turėsiu daugiau galimybių tobulėti.

Devynerius metus iš eilės mama, kuri buvo Jehovos liudytoja, kas vasarą atvykdavo iš Kanados manęs aplankyti. Ji visada naudodavosi proga pasikalbėti su manimi apie Bibliją, būdama įsitikinusi, kad joje yra geriausi patarimai, kaip būti laimingai ir turėti laimingą šeimą. Mamą mylėjau, tad pagarbiai ją išklausydavau. Tačiau kaskart jai išvykus paliktus leidinius išmesdavau, nes neabejojau, kad einu teisingu keliu.

1971-ųjų vasarį, vieną ankstų antradienio rytą, pašokau iš miego nuo stipraus žemės drebėjimo, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, siekė 6,6 balo pagal Richterio skalę. Triukšmas buvo kurtinantis. Viskas aplink smarkiai siūbavo. Siaubo apimta nuskubėjau pas sūnų. Pamačiusi, kad jis savo lovelėje sveikas ir gyvas, nusiraminau. Kai visa aprimo, ant grindų mėtėsi stiklo šukės ir iš spintelių iškritę daiktai. Vanduo iš baseino buvo užliejęs kiemą. Nors likome gyvi, tąnakt negalėjau sumerkti akių.

Mama ne sykį man buvo kalbėjusi apie „paskutines dienas“, kurių vienas iš požymių — „dideli žemės drebėjimai“ (2 Timotiejui 3:1; Luko 21:7-11). Tą vasarą ji, kaip ir kasmet, vėl apsilankė, tik šįkart biblinių leidinių neatvežė. Devynerius metus mėginusi mane sudominti tiesa, matyt, galiausiai nusprendė, jog tai beviltiška. Kaip ji klydo! Iškart apibėriau ją klausimais. O troškimas dainuoti operoje ir siekti šlovės jau neatrodė toks svarbus.

Tą pačią savaitę drauge su mama nuvykau į krikščionių sueigą Karalystės salėje. Nuo to laiko sueigas retai tepraleidžiu. Mama pasirūpino, kad liudytojai su manimi studijuotų Bibliją. 1973 metais pasikrikštijau. Šiandien gerąją naujieną apie Dievo Karalystę kas mėnesį kitiems skelbiu vidutiniškai po 70 valandų (Mato 24:14). Tad, užuot pakirtęs mano tikėjimą Dievu, žemės drebėjimas padėjo jį išsiugdyti. (Papasakojo Kolin Esparsa.)