Jaunimas klausia:

Kaip man gyventi tarp dviejų kultūrų?

„Mano tėvai italai ir jie atvirai rodo šiltus jausmus. Dabar gyvename Didžiojoje Britanijoje. Čia žmonės labai santūrūs ir itin mandagūs. O aš, rodos, nepritampu nei prie vienų, nei prie kitų — per daug emocingas britams ir pernelyg ramus italams“ (Džozė, Anglija).

„Mokytojas liepė nenuleisti nuo jo akių, kada šneka. Bet kai namuose tėčiui kalbant žiūrėjau jam į akis, jis pasakė, kad tai įžūlu. Jaučiuosi tarsi tampomas į dvi puses“ (Patrikas, Prancūzijoje gyvenantis imigrantas iš Alžyro).

Ar bent vienas iš tavo tėvų yra imigrantas?

□ Taip □ Ne

Ar mokykloje kalba bei kultūra kitokia nei namuose?

□ Taip □ Ne

KASMET iš vienos šalies į kitą keliasi milijonai žmonių ir daugeliui iš jų tikrai nelengva. Jie staiga atsiduria tarp tų, kurie šneka kita kalba, kitaip rengiasi, yra kitos kultūros. Todėl imigrantai dažnai tampa pašaipų objektu. Tą patyrė Nora, kai su šeima iš Jordanijos persikėlė į Šiaurės Ameriką. „Savo drabužiais mes skyrėmės iš kitų, todėl mus pašiepdavo, — prisimena ji. — Be to, nesupratome amerikietiško humoro.“

Nadiai iškilo kitokių problemų. „Gimiau Vokietijoje, — pasakoja mergina. — Kadangi mano tėvai yra italai, vokiškai kalbėjau su akcentu. Mokykloje vaikai mane vadino „kvaila užsieniete“. Bet kai nuvykstu į Italiją, suprantu, jog ir itališkai kalbu su akcentu. Kartais nebežinau, kas esu. Kad ir kur būčiau, jaučiuosi svetima.“

Kokių dar sunkumų patiria imigrantų vaikai? Ir kaip jie gali geriausiai pasinaudoti savo aplinkybėmis?

 Kultūrų skirtumai ir kalbos barjeras

Jaunuoliai, gimę imigrantų šeimoje, kultūrų skirtumą kartais pajunta netgi savo pačių namuose. Kodėl? Paprastai vaikai naują kultūrą perima greičiau už tėvus. Ana su tėvais imigravo į Angliją, kai jai buvo aštuoneri. „Mudu su broliu nė nepajutome, kaip apsipratome Londone, — sako ji. — Bet mano tėvams, kurie tiek metų gyveno Madeiroje, nedidelėje Portugalijos saloje, tai buvo sunku.“ Voena tebuvo trejų, kai kartu su tėvais iš Kambodžos persikėlė į Australiją. Mergina pasakoja: „Mano tėvai iki galo taip ir neprisitaikė. Tėtis dažnai nusimindavo ir susierzindavo, kai nesuprasdavau jo požiūrio ir mąstysenos.“

Kartais šie kultūrų skirtumai tarsi kokia upė ima skirti jaunuolius nuo tėvų. O kalbos barjeras, kaip palei tą upę iškilusi pilies siena, šeimos narius dažnai dar labiau atitolina vieną nuo kito. Pamatas sienai padedamas, kada vaikai naujos kalbos pramoksta greičiau už tėvus. O siena ima kilti, kai vaikai pradeda primiršti gimtąją kalbą ir prasmingai bendrauti šeimoje darosi vis sunkiau.

Jenas, kuriam dabar keturiolika, su namiškiais persikėlęs iš Ekvadoro į Niujorką, po kiek laiko pajuto, kad toks barjeras atsiranda tarp jo ir tėvų. „Angliškai dabar kalbu dažniau nei ispaniškai, — sako jis. — Mokytojai ir draugai mokykloje šneka angliškai. Be to, angliškai kalbamės ir su broliu. Galva pilna angliškų žodžių, o ispaniškiems vietos lieka vis mažiau.“

Ar ir tau pažįstami šitie jausmai? Jeigu tavo tėvai į svečią šalį persikėlė, kai buvai visai mažas, gal net nepagalvojai, jog gimtoji kalba kada nors pravers. Tad galbūt pamažu ji pasimiršo. Anksčiau minėta Nora sako: „Tėtis primygtinai reikalavo, kad namuose šnekėtumės gimtąja arabų kalba, bet mes to nenorėjome. Mokytis arabiškai nematėme prasmės. Mūsų draugai kalbėjo angliškai. Televizijos programas žiūrėjome anglų kalba. Tad kam mums ta arabų?“

Tačiau metams bėgant galbūt imi suprasti, jog laisvai šnekėti gimtąja kalba naudinga. Vis dėlto, ko gero, jau nebegali kalbėti taip sklandžiai kaip anksčiau. „Kartais abi kalbos man susimaišo“, — sako trylikametis Maiklas, kurio tėvai iš Kinijos persikėlė į Angliją. Penkiolikametė Ornel, imigravusi į Londoną iš Kongo Demokratinės Respublikos, pasakoja: „Mėginu ką nors pasakyti mamai lingala kalba, tačiau nepavyksta, nes man lengviau kalbėti angliškai.“ Australijoje gimusi Li, kurios tėvai iš Kambodžos, apgailestauja, kad negali laisvai šnekėti tėvų kalba. Ji aiškina: „Kai noriu tėvams išsakyti, ką turiu širdyje, pajuntu, jog tiesiog nerandu reikiamų žodžių.“

Kodėl svarbu nutiesti tiltą

Jeigu gimtąją kalbą primiršai, nenusimink. Prarastas žinias susigrąžinti įmanoma. Bet pirmiausia turėtum suvokti, kuo tai naudinga. „Mokiausi tėvų kalbos, nes norėjau, kad mūsų emociniai, o ypač dvasiniai, ryšiai būtų kuo glaudesni, — sako anksčiau cituotas Džozė. — Tai padėjo man geriau suprasti jų jausmus, be to, ir jie dabar geriau supranta mane.“

Daugybė jaunų krikščionių stengiasi prisiminti gimtąją kalbą, nes trokšta kitiems imigrantams pranešti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14; 28:19, 20). „Kaip puiku, kad sugebu aiškinti Šventąjį Raštą dviem kalbomis! — džiaugiasi Salomonas, kuris atvyko į Londoną penkerių. — Gimtąją kalbą buvau gerokai primiršęs, tačiau dabar, kai esu portugalų bendruomenėje, galiu laisvai kalbėti tiek angliškai, tiek portugališkai.“ Penkiolikametis Olegas, gyvenantis Prancūzijoje, sako: „Smagu, kad galiu padėti kitiems. Mokau žmones Biblijos tiesų rusų, prancūzų ir moldavų kalbomis.“ Nora suprato, kad reikia skelbėjų,  gebančių gerąją žinią nešti arabiškai kalbantiems imigrantams. Ji pasakoja: „Lankau kalbos kursus ir stengiuosi prisiminti, ką esu pamiršusi. Mano požiūris pasikeitė. Dabar, kai darau kalbos klaidas, noriu, kad mane pataisytų. Noriu išmokti.“

Kaip vėl įgusti laisvai šnekėti gimtąja kalba? Kai kurios šeimos įsitikino, kad namuose kalbėdami vien gimtąja kalba vaikai gerai išmoksta abi. * Galbūt tau būtų naudinga paprašyti tėvų, kad pamokytų sava kalba ir rašyti. Vokietijoje augęs graikas Stelis sako: „Tėvai kasdien su manimi aptarinėdavo tai dienai skirtą Biblijos citatą. Jie perskaitydavo garsiai, tada ją užrašydavau. Užtat dabar sugebu skaityti ir rašyti tiek graikiškai, tiek vokiškai.“

Žinoma, jei gerai perpranti abi kultūras ir gali susikalbėti keliomis kalbomis, tai didelis privalumas. Šios žinios padeda geriau suprasti žmones ir atsakyti į jų klausimus apie Dievą. Biblijoje rašoma: „Žmogus džiaugiasi savo burnos atsakymu, ir laiku pasakytas žodis, koks jis mielas!“ (Patarlių 15:23, Brb). Anglijoje gimusi indų kilmės Priti aiškina: „Kadangi man pažįstamos dvi kultūros, tarnyboje jaučiuosi laisviau. Suprantu tiek vienų, tiek kitų įsitikinimus bei požiūrį.“

„Dievas nėra šališkas“

Jeigu jautiesi lyg blaškytumeis tarp dviejų kultūrų, nenuleisk rankų. Tavo aplinkybės gal kiek panašios į kai kurių bibliniais laikais gyvenusių žmonių. Pavyzdžiui, Juozapas, augęs tarp tautiečių, hebrajų, labai jaunas pakliuvo į Egiptą, kur praleido likusį gyvenimą. Tačiau gimtosios kalbos, kaip matome iš Šventojo Rašto, jis nepamiršo (Pradžios 45:1-4). Viskas susiklostė taip, kad Juozapas galėjo pagelbėti savo šeimai (Pradžios 39:1; 45:5).

Timotiejaus, kuris daug keliavo su apaštalu Pauliumi, tėvas buvo graikas, o motina — žydė (Apaštalų darbų 16:1-3). Tačiau mišri kilmė šiam misionieriui ne tik kad netrukdė, bet ir, be abejonės, padėjo suprasti kultūrų skirtumus bei pagelbėti kitiems (Filipiečiams 2:19-22).

Ar tu savo aplinkybes irgi laikai privalumu, o ne kliūtimi? Atmink, „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34, 35). Jehova myli tave už tai, koks esi, o ne iš kur esi. Ar ir tu, kaip straipsnyje paminėti jaunuoliai, panaudosi savo žinias ir patirtį, kad padėtum savo tautiečiams pažinti mūsų nešališką, mylintį Dievą Jehovą? Tai suteiks tau tikro džiaugsmo! (Apaštalų darbų 20:35)

Daugiau rubrikos „Jaunimas klausia“ straipsnių anglų kalba galite rasti interneto tinklalapyje www.watchtower.org/ype

[Išnaša]

PAMĄSTYK

▪ Su kokiais kultūrų skirtumais arba kalbos barjerais susiduri?

▪ Kaip gali įveikti kai kurias iš šių kliūčių?

[Iliustracija 20 puslapyje]

Šnekėdamas su tėvais gimtąja kalba stiprinsi šeimos saitus