Nemokami gardumynai iš miško

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO SUOMIJOJE

ŠIAURĖS Europos šalyse daugybė šeimų su malonumu eina uogauti. Štai Suomijoje po mišką — net privatų — vaikščioti gali kas panorėjęs, jei tik nedaro žalos ir neprieina pernelyg arti kito žmogaus namų. Įstatymu tai neįteisinta, tačiau pagal seną skandinavų tradiciją nevaržomai naudotis miško gėrybėmis gali kiekvienas. Taigi skinti gėles, rinkti grybus bei uogas leidžiama beveik visur, kur tik jų yra.

Suomijoje auga apie 50 rūšių miško uogų. Dauguma valgomos. Labiausiai paplitusios mėlynės, tekšės ir bruknės. * (Apie jas skaitykite rėmeliuose.)

Visokių spalvų bei skonio uogomis paįvairinamas maistas, be to, jas valgyti labai sveika. „Šiaurės Europoje per ilgas [vasaros] dienas uogos užauga spalvingos, kvapios ir prikaupia gausybę mineralų bei vitaminų“, — rašoma knygoje Luonnonmarjaopas (Pažinkime laukines uogas). Be to, jose yra skaidulų, padedančių stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje ir sumažinti cholesterolio kiekį, taip pat flavonoidų, arba fenolių darinių, kurie, kaip manoma, labai naudingi sveikatai.

Ar uogauti miškuose verta? „Taip galima sutaupyti pinigų, nes parduotuvėje uogos gana brangios. Be to, kai renki pats, žinai, kad jos šviežios“, — sako entuziastingas uogautojas Juka. Jo žmona Nina pamini dar vieną privalumą: „Uogavimas mums yra puiki proga smagiai paiškylauti miške su šeima.“

„Bet jeigu einate į mišką su vaikais, svarbu neišleisti jų iš akių, kad neprisivalgytų kokių nepažįstamų uogų ar kur nenuklystų“, — priduria ji. Reikia būti atsargiems, nes kai kurios uogos nuodingos.

Kaip ir daugumai Šiaurės Europos gyventojų, Jukai su Nina miškas teikia itin didelį malonumą.  „Mėgstu mišką, — sako Nina. — Čia tokia ramybė. Tyras, gaivus oras. Atėjusi tiesiog atsigaunu. Vaikams miške irgi labai patinka.“ Juka ir Nina įsitikino, kad miško tylumoje malonu ką nors apmąstyti ar padiskutuoti su šeima.

Uogos skaniausios ir maistingiausios ką tik surinktos. Tiktai šviežios išlieka neilgai. Norint pasimėgauti uogomis ir žiemą, reikia pasirūpinti, kad jos nesugestų. Seniau žmonės uogas laikydavo rūsiuose, bet dabar dažniausiai deda į šaldyklę. Be to, nemažai šitų miško gėrybių sueina uogienėms bei sultims.

„Kaip malonu per pačius žiemos speigus išsitraukti stiklainius su užkonservuota praėjusia vasara, sugrįžti į ją prisiminimais ir nekantriai laukti ateinančios“, — sako vienas švedų rašytojas knygoje Svenska Bärboken (Švedijos uogos). Uogos tinka daug kam. Per pusryčius jas skanu valgyti su jogurtu, javainiais arba koše. Iš gaivių miško uogų galima paruošti puikų desertą ar panaudoti kepiniams. O tyrė arba drebučiai kaip spalvingas priedas tinka prie įvairių patiekalų.

Daug kas uogas perka parduotuvėje. Bet įsivaizduokite giedrą dieną, kai kvėpuodamas gaiviu miško oru ir dairydamasis ryškiaspalvių saldžių uogų mėgaujatės tyla bei ramybe. Juk nemokamai įsigyti gardumynų visai neblogai! Tokia galimybė primena psalmininko žodžius: „Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų“ (Psalmyno 104:24, Brb).

[Išnaša]

 [Rėmelis/iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

MĖLYNĖS (Vaccinium myrtillus)

Tai daugelio mėgstamos saldžios uogos. Paprastai iš jų daroma tyrė, pudingas, verdama uogienė, spaudžiamos sultys. Šios uogos tinka ir įvairiems kepiniams, pavyzdžiui, pyragui. Šviežias mėlynes ypač skanu valgyti su pienu. Bet nebandykite skanėstais, kuriuose yra mėlynių, mėgautis slapčia, nes burna ir lūpos nusidažys mėlynai. Ne veltui kai kur mėlynės pramintos uogomis pleputėmis.

[Rėmelis/iliustracijos 25 puslapyje]

TEKŠĖS (Rubus chamaemorus)

Veša nuošaliose vietose, pavyzdžiui, pelkynuose. Suomijoje daugiau jų yra šiaurinėje dalyje. Tekšės sultingos ir maistingos. Jose gausu vitaminų A ir C. Pastarojo net tris keturis kartus daugiau nei apelsinuose. Šios uogos labai vertinamos, kartais netgi vadinamos pelkynų auksu. Saldžiomis tekšėmis galima pagardinti įvairiausius desertus, be to, iš jų daromas puikus likeris.

[Šaltinio nuoroda]

Reijo Juurinen/Kuvaliiteri

[Rėmelis/iliustracijos 25 puslapyje]

BRUKNĖS (Vaccinium vitis-idaea)

Tai ryškiai raudonos uogos, labai giminingos spanguolėms. Ypač mėgstamos Suomijoje ir Švedijoje. Bruknių tyrė arba drebučiai — gaivus priedas prie visokių pietų patiekalų. Be to, iš jų spaudžiamos sultys, jos vartojamos padažams, pudingui, kepiniams. Bruknės gerai išsilaiko, nes turi natūralių rūgščių, kurios veikia kaip konservantai. Dėl didelio rūgštingumo uogos aštroko skonio, tad iš pradžių gali pasirodyti ne tokios jau ir gardžios.

[Rėmelis 25 puslapyje]

Ne vien tik malonumas!

Rinkti uogas gali būti malonu. * Tačiau ne visada lengva. Laplandijoje gyvenanti sutuoktinių pora, Pasis ir Tuirė, priuogauja sau ir pardavimui. Renkant uogas kartais aplink suka spiečiai įkyrių vabzdžių — uodų ir sparvų. „Tai erzina. Jie lenda net į burną ir akis“, — nusipurto Tuirė. Laimei, šiek tiek apsiginti įmanoma tinkamai apsirengus ir naudojant repelentus.

Vaikščioti, kur nėra takų, ypač pelkėtoje vietovėje, gana sunku. Net statydamas koją, regis, ant tvirtos žemės, gali niurktelėti į dumblą. Be to, kaip sako Pasis ir Tuirė, uogauti tikrai varginantis darbas. Ilgai besilankstant ir betupinėjant gali paskausti nugarą bei kojas.

Surasti uogų irgi ne visada lengva. „Kad aptiktum gerą vietelę, kartais reikia labai pasistengti“, — sako Pasis. „Neretai ieškodama uogų pavargstu labiau, nei jas rinkdama“, — priduria Tuirė. O grįžus dar reikia skubiai sutvarkyti, ką pririnkai.

Todėl kai kurie šias miško dovanas mieliau palieka jame gyvenantiems kailiniuočiams. Tačiau daugybei tokių entuziastų kaip Pasis ir Tuirė kasmet vaikščioti po miškus ir pelkes nepabosta, nes džiaugsmas, kurį patiria uogaudami, gerokai pranoksta visus nepatogumus.

[Išnaša]