Palūžusi dvasia, pakirstas tikėjimas

„VISUR mėtėsi lavonai, o kur stovėjo mūsų namas, net negalėjome susigaudyti“, — pasakė vienas vyras iš Šri Lankos po to, kai 2004-ųjų gruodį cunamis nusiaubė jo kaimą. Rašydamas apie tą nelaimę, vieno laikraščio religijos skyrelio redaktorius prisipažino: „Būna, jog kartais meldžiuosi pro sukąstus dantis.“

Daug kas stichines nelaimes laiko Dievo bausme. Štai vienas apžvalgininkas pragaištingą uraganą pavadino „Dievo pirštu“. Jungtinėse Valstijose kai kurie religiniai vadovai apie uraganą Katrina bei panašias nelaimes sakė, jog tai „Dievo rūstybė“ prieš „nuodėmingus miestus“. Šri Lankoje budistų kovotojai dėl cunamio apkaltino krikščionis ir taip dar labiau paaštrino religinę nesantaiką. Hinduistų šventyklos tarno manymu, tai dievas Šiva įniršo ant žmonių, nes šie gyvena nedorai. O vienas budistų religinis vadovas Jungtinėse Valstijose apie stichines nelaimes pasakė: „Nežinome, kodėl jos vyksta. Net nežinome, kodėl apskritai gyvename šioje žemėje.“

Kai matote sugriautus namus, žuvusiųjų kūnus, sielvarto palaužtus žmones, galbūt ir jums kyla klausimas, kodėl Dievas leidžia taip baisiai kentėti? O gal manote, kad tam jis turi svarių priežasčių, tik jų neatskleidžia? Šiuos klausimus aptarsime kituose puslapiuose. Be to, juose rasite naudingų patarimų, kaip sumažinti sužalojimų ar mirties tikimybę užklupus stichijai.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Daugelis religinių vadovų nežino, kodėl Dievas leidžia įvykti stichinėms nelaimėms