Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Žavingosios rožės iš Afrikos

Žavingosios rožės iš Afrikos

Žavingosios rožės iš Afrikos

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE

„Nemačiau gražesnės gėlės!“ „Geriausia dovana brangiam žmogui.“ „Puikus būdas parodyti dėmesį.“

GALBŪT ir jūs pritarsite šiems Nairobio (Kenija) gyventojų žodžiams. Tikriausiai nė viena iš žydinčių gėlių — tiek augančių gamtoje, tiek puoselėjamų žmogaus — nėra įgijusi tokio tarptautinio pripažinimo kaip rožė. Jau ne vieną šimtmetį ji jaudina žmogaus vaizduotę. Apie rožę eiles kuria poetai, ją savo kūriniuose dažnai vaizduoja menininkai. Netgi Šekspyras šią gėlę išgyrė tragedijoje Romeo ir Džuljeta: „Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Rožės padeda užmegzti bei sustiprinti draugystę, užglaistyti nesutarimus, pradžiuginti ligonį.

Maža to, rožės turi didelę ekonominę vertę. Daugelyje šalių, kuriose klimato sąlygos palankios joms auginti, šios gėlės yra svarbus pelno, gaunamo iš užsienio prekybos, šaltinis. Neseniai Kenijoje iš kelių milijonų per metus eksportuotų gėlių daugiau kaip 70 procentų sudarė rožės. Šita valstybė yra viena stambiausių rožių tiekėjų pasaulyje.

Kadaise, kol dar žmogus nebuvo atkreipęs dėmesio į šios gražios gėlės savybes, laukinių rožių krūmai tarpte tarpo gamtoje. Mūsų laikais, rūpestingai taikant įvairius kryžminimo metodus, iš šimto su viršum laukinių rožių rūšių išvesta tūkstančiai šiandien žinomų veislių. Taip apie šitą gėlę išgirdo visas pasaulis ir dabar ją galima rasti bemaž kiekviename žemės kampelyje. Populiariausia ir plačiausiai auginama — arbatinė hibridinė rožė.

Nuo rožyno iki vazos

Dauguma žmonių rožes perka iš gėlininko arba prekybos centre. Pardavimui jos auginamos dideliuose ūkiuose ir joms reikia kur kas daugiau priežiūros, nei auginamoms darželyje už lango. Apsilankę viename tokiame ūkyje netoli Nairobio pamatėme, kiek triūso tenka įdėti, kol gėlės pasiekia pirkėją.

Čia, kaip ir kitose Kenijos vietose, komercinius rožynus lengva atpažinti iš savitų polietileninių šiltnamių. (Žiūrėkite nuotrauką 26 puslapyje.) Jie reikalingi dėl kelių priežasčių. Tik ką įskiepytos rožės yra labai lepios ir jas būtina saugoti nuo permainingų orų. Ypač joms gali pakenkti liūtys, vėjas arba tiesioginiai saulės spinduliai. Tad, norint išlaikyti pastovią temperatūrą, šilto ir šalto oro cirkuliacija šiltnamiuose turi vykti palengva.

Rožės susodintos eilėmis — gali pamatyti tiek daigelių, tiek jau pumpuruotų. Šitame ūkyje auginamos kelios rūšys: nuo populiariųjų arbatinių hibridinių (70 centimetrų ilgio kotais) iki smulkiažiedžių (35 centimetrų ilgio koteliais). Vieno hektaro plote gali būti net iki 70000 rožių.

Iš kur šie augalai gauna maisto medžiagų? Daigai sodinami ne į žemę, o į pemzą (vulkaninė uoliena), supiltą ant polietileno lakštų. Taip auginti rožes tikslingiau, nes uolienoje nėra tokių ligų sukėlėjų kaip dirvožemyje. Šiltnamiuose įtaisyta lašinė drėkinimo sistema. Prie kiekvieno augalo privesti ploni vamzdeliai, ir jis gauna tiek vandens bei maisto medžiagų, kiek jam reikia. Porėta vulkaninė uoliena leidžia vandeniui prasiskverbti ir nutekėti nuo polietileno lakštų. Tada jis surenkamas ir vėl panaudojamas.

Net rūpestingai prižiūrimos rožės kartais suserga, dažniausiai grybinėmis augalų ligomis. Pavyzdžiui, kekeriniu puviniu ar tikrąja miltlige, kuri pažeidžia lapus bei stiebus. Nieko nedarant gali labai nukentėti gėlių kokybė. Ligas įveikti padeda fungicidai.

Laikas bėga ir štai pasimato ryškios spalvos — vadinasi, metas „nuimti derlių“. Gėlės atsargiai nupjaunamos, kol pumpurai nevisiškai išsprogę. Vainiklapiai dar tik tik pradėję skleistis. Tokios gėlės ilgiau nevysta bei išlaiko spalvą. Tačiau kiekvienos veislės rožių žiedai ima skleistis vis kitu laiku, tad ir gėlės pjaunamos ne vienu metu. Bet svarbu tą padaryti ryte arba vėlyvą popietę, kai drėgmė didelė ir augalai nesuglebę. Rožės iškart nugabenamos į šaltą patalpą atvėsinti. Tai irgi padeda joms ilgiau neprarasti išvaizdos.

Dabar jų laukia dar viena procedūra — rūšiavimas. Gėlės suskirstomos pagal spalvą ir dydį. Supakuojamos, kaip pageidauja užsakovas. Pagaliau rožės paruoštos išsiųsti. Jos gabenamos į pagrindinį Nairobio oro uostą ir iš čia skraidinamos į Europą, už tūkstančių kilometrų. Kadangi gėlės greitai vysta, parduotuves, tiek vietines, tiek užsienio, nupjautos turi pasiekti per 24 valandas.

Kai kitą sykį dovanų gausite rožių puokštę arba nusipirksite jų prekybos centre ar pas gėlininką, stabtelėkite ir pamąstykite apie šių žavingų gėlių Kūrėją Jehovą Dievą. Tuomet galbūt pajusite jam dar didesnį dėkingumą (Psalmyno 115:15).

[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]

Ar gali rožė žydėti mėlynai?

Rožės auginamos bei kryžminamos jau ilgą laiką ir, atrodo, galo nė nematyti. Tam naudojama daug naujų technologijų. Iš retos kurios gėlės galima išgauti tiek atspalvių. Kuri spalva jums mieliausia? Balta, geltona, purpurinė, tamsiai raudona, kaštoninė? Dauguma jų išvesta taikant įvairius kryžminimo metodus.

Nors raudona rožė mums tokia įprasta, ar žinojote, kad erškėtinių šeimoje, iš kurios rožė kilusi, raudonų žiedų nebūna? Mat šitos šeimos augalai neturi geno, lemiančio raudono pigmento atsiradimą. Tačiau apie 1930 metus, įvykus genetiniam pokyčiui, atsirado skaisčiai raudonai žydinčių rožių, o iš jų ilgainiui išsivystė kitos, dar įvairesnių atspalvių žiedais. Gerokai ilgiau truko, kol rožė pražydo mėlynai. Vėlgi mėlyno pigmento atsiradimą lemiančio geno, delfinidino, erškėtinių šeimos augalai neturi. Tačiau bendromis Australijos ir Japonijos kompanijų pastangomis, taikant genų inžineriją, 2004 metais buvo išvesta mėlynžiedė rožė. Vis dėlto teks dar nemažai padirbėti, norint išgauti sodresnę spalvą.

[Iliustracija]

Polietileninis šiltnamis

[Iliustracija 25 puslapyje]

Metas „nuimti derlių“