Brazilijos indėnai. Ar jiems gresia išnykimas?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

BRAZILIJOJE, Mato Groso valstijoje, įkurtas Šingu nacionalinis parkas. Jo plotas yra maždaug 27000 kvadratinių kilometrų — kiek mažesnis nei pusė Lietuvos. Čia gyvena apie 3600 indėnų iš keturiolikos etninių grupių. Palydovinėje nuotraukoje parkas atrodo tarsi smaragdas vidur „milžiniško biliardo stalo“. Aplinkiniai miškai buvo išdeginti, kad medkirčiai galėtų prisigauti prie medžių, tinkamų pelningai parduoti. Be to, šitaip buvo plečiamos ganyklos didžiulėms galvijų bandoms.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Brazilijos valdžia indėnams pradėjo steigti rezervacijas. Daugiausia jų įkurta Amazonės regione. Šiuo metu rezervacijos užima apie 12 procentų Brazilijos teritorijos. Toks sprendimas davė nelauktų rezultatų: per pastaruosius 500 metų pirmąkart indėnų ėmė gausėti! Manoma, jog dabar jų yra apie trys šimtai tūkstančių. Tačiau, palyginus su 1500-aisiais, — tai tik labai maža dalis. Tada jų buvo priskaičiuojama nuo dviejų iki šešių milijonų.

Pastarųjų 500 metų įvykius vienas rašytojas pavadino „pasibaisėtino masto demografine katastrofa“. Kodėl Brazilijos indėnų taip sumažėjo? Ar dabartinis jų padaugėjimas reiškia, kad pagaliau šioms gentims pavojus išnykti nebegresia?

Kaip prasidėjo kolonizacija

Kai 1500-aisiais portugalai įkėlė koją į Braziliją, pirmuosius 30 metų juos labiausiai viliojo dygliuotoji cezalpinija (iš jos išgaunami raudoni dažai). Iš portugališko šio medžio pavadinimo kilo ir pačios šalies pavadinimas. Europoje šis kietmedis turėjo didžiulę paklausą, o čiabuviai jo medieną noriai mainydavo į visokius niekučius.

Netrukus išaiškėjo, kad Brazilijoje puikiai dera cukranendrės. Bet viena bėda — joms auginti reikėjo daug darbo rankų. Todėl vergų poreikis didėjo. Tačiau toli jų ieškoti kolonistams neprireikė — buvo užtektinai čiabuvių.

Kaip įsigalėjo vergija?

Indėnai žemės paprastai įdirbdavo tik tiek, kad užtektų pragyvenimui. Vyrai daugiausia medžiodavo ir žvejodavo. Be to, įdėdavo daug triūso, kad iškirstų medžius ir paruoštų naują sklypą. Moterys sėdavo, nuimdavo derlių, ruošdavo valgį. Europoje išsilavinusios aukštuomenės sluoksniuose buvo žavimasi, kad indėnams, regis, visiškai svetimas turtų vaikymasis ir savanaudiškumas. Kita vertus, daugelis kolonistų vietinius laikė tiesiog tinginiais.

Portugalų naujakuriams reikėjo darbininkų ir apsaugos, todėl draugiškus čiabuvius jie skatino keltis arčiau savo nausėdijų. Prie tokių raginimų nemažai prisidėjo jėzuitai bei kiti religiniai ordinai. Tačiau jie nė nenumanė, koks pražūtingas indėnams bus kontaktas su baltaisiais. Nors įstatymas vietiniams garantavo teisę į žemę bei laisvę, iš tikrųjų kolonistai vertė juos vergauti ir tik  retais atvejais mokėjo už darbą arba leido įdirbti savo sklypą.

Portugalijos karaliaus pastangos uždrausti vergovę, galima sakyti, buvo bevaisės. Kolonistai dažniausiai rasdavo kaip apeiti prieš vergovę nukreiptus įstatymus. Ir apskritai buvo manoma, kad moralės požiūriu visiškai pateisinama paversti vergais ar parduoti į vergiją „teisinguose“ karuose paimtus į nelaisvę indėnus, kuriuos atvykėliai laikė tariamais priešais. Be to, įsigyti vergų buvo galima ir kitaip: nusipirkti, arba „išpirkti“, iš čiabuvių jų belaisvius — kitų genčių indėnus.

Tad galiausiai cukraus pramonė ir padarė šią koloniją pelninga. O pelnas priklausė nuo vergų darbo. Matant, kaip į iždą plaukia pinigai, Portugalijos karaliui dažnai tekdavo nutildyti sąžinės balsą.

Kova dėl kolonijų: Portugalija prieš Prancūziją ir Olandiją

Kolonizatoriams kovojant tarpusavyje, labiausiai kentėjo indėnai. Braziliją atimti iš Portugalijos siekė Prancūzija ir Olandija. Tiek vieni, tiek kiti stengėsi palenkti indėnus į savo pusę. O šie nesuprato, kad iš tikrųjų kolonizatoriai siekia tik vieno — užgrobti jų žemes. Čiabuviai tuos vaidus laikė gera proga atkeršyti savo priešams — kitoms indėnų gentims — ir dėl to noriai leidosi įpainiojami į svetimų šalių konfliktus.

1555-ųjų lapkričio 10 dieną prancūzų didikas Nikola de Vilgenjonas išsilaipino Gvanabaros įlankoje (dabar ten įsikūręs Rio de Žaneiras) ir ėmėsi statyti fortą. Jis sudarė sąjungą su vietos tamojo genties indėnais. Tačiau portugalai iš Baijos pasikvietė tupinambos genties indėnų ir galiausiai 1560-ųjų kovą užpuolė tą, regis, neįveikiamą fortą. Prancūzai pabėgo, bet ir toliau palaikė ryšius su tamojais bei kurstė juos prieš portugalus. Po daugybės mūšių tamojai buvo galutinai sutriuškinti. Pagal turimas žinias, tik per vieną mūšį 10000 jų žuvo, 20000 pateko į nelaisvę.

Siaubingos ligos iš Europos

Kai portugalai pirmąsyk susitiko su čiabuviais, šie jiems pasirodė itin sveiki. Pirmieji atvykėliai manė, jog daugelis senesnių indėnų — šimtamečiai. Vis dėlto europiečių ir afrikiečių užvežtoms ligoms vietos gyventojai nebuvo atsparūs. Ko gero, ši priežastis labiau nei bet kuri kita juos priartino prie išnykimo ribos.

Portugalų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota daugybė liūdnų faktų apie epidemijas, kurios labai sumažino indėnų skaičių. 1561 metais Portugalijoje prasidėjusi raupų epidemija išplito ir už Atlanto. Jos padariniai buvo kraupūs. Jėzuitas Leonardas de Valė 1563-iųjų gegužės 12 dieną rašytame laiške apie epidemijos Brazilijoje siaubą pasakojo: „Šitie raupai buvo tokie pasibjaurėtini ir dvokiantys, kad niekas nebegalėjo pakelti nuo [sergančiųjų] sklindančios smarvės. Dėl to daugelis ligonių mirė apleisti, ėdami kirmėlių, kurių knibždėte knibždėjo atsivėrusiose žaizdose. Šie gyviai dauginosi taip sparčiai ir buvo tokie dideli, kad juos pamatęs kiekvienas pajusdavo baisų klaiką.“

Papiktinimas jėzuitams

Daugelio genčių išnykimą pagreitino ir nesantuokiniai ryšiai tarp skirtingų rasių. Kaip rašoma knygoje Red Gold—The Conquest of the Brazilian Indians, „tokie santykiai su kitos rasės žmonėmis nei portugalų, nei Brazilijos čiabuvių nė kiek netrikdė“. Vienas iš indėnų svetingumo papročių buvo pasiūlyti atvykėliams moterų. Dažnai tai būdavo jų pačių dukros. Kai 1549 metais į Braziliją atvykę  pirmieji jėzuitai pamatė, kas čia dedasi, baisiausiai pasipiktino. „Jie [dvasininkai] viešai aiškina vyrams, kad gyvendami nuodėmėje su spalvotosiomis moterimis jie nenusideda“, — skundėsi jėzuitas Manuelis de Nubrega ir pridūrė: „Kolonistai visas indėnes [verges] padarė savo sugulovėmis.“ Portugalijos karaliui pranešdamas apie vieną kolonistą, turėjusį tokią daugybę vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių, pranešėjas netgi ‘nedrįso Jo Didenybei pasakyti kiek’.

Maždaug XVII amžiaus viduryje diduma indėnų, anksčiau gausiai gyvenusių Brazilijos pajūrio lygumose, jau buvo išmirę (dauguma nuo ligų), paimti į vergiją arba susimaišę su kitomis rasėmis. Netrukus tas pat ištiko ir Amazonės regiono gentis.

Portugalams atvykus į šį regioną, čia prasidėjo, galima sakyti, beveik nežabojamas Amazonės žemupio gyventojų „medžioklės sezonas“. Pasak Maranjauno valstijos generalinio vikaro Manuelio Teišeiros, per keletą dešimtmečių Maranjauno ir Paros valstijose portugalai išžudė beveik du milijonus indėnų! Šis skaičius gal kiek perdėtas, tačiau indėnai iš tikrųjų buvo žiauriai naikinami ir patyrė begalę kančių. Vėliau panašiai buvo nusiaubti Amazonės aukštupio regionai. Taigi apie XVIII amžiaus vidurį Amazonės regione, išskyrus pačias atokiausias vietoves, indėnų beveik nebeliko.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje plėsdamas savo veiklą bei skverbdamasis į vis nuošalesnes vietas baltasis žmogus ilgainiui pasiekė ir dar išlikusias pavienes indėnų gentis. 1839-aisiais Čarlzas Gudjeris atrado, kaip kaučiuką perdirbti į gumą. O vėliau, kai buvo pradėtos gaminti guminės padangos, prasidėjo tikra „gumos karštligė“. Prekiautojai plūdo į Amazonės regioną, nes tik čia buvo galima gauti žaliavinio kaučiuko. Šiuo laikotarpiu čiabuvių išnaudojimas buvo itin žiaurus. Tokios sąlygos dar labiau paspartino jų nykimą.

Ką indėnams atnešė XX amžius?

1970-aisiais Brazilijos valdžia patvirtino integracijos planą, pagal kurį numatė atokias Amazonės regiono vietoves sujungti greitkeliais. Daugelis jų ėjo per indėnų žemes, todėl dabar šiems grėsė ne tik gamtos turtų ieškotojų antpuoliai, bet ir mirtinos ligos.

Štai kas atsitiko panerasų genties žmonėms. Dėl XVIII ir XIX amžiaus karų bei vergovės ši gentis jau buvo beveik išnykusi. Nedidelis likutis pasitraukė į šiaurės vakarus ir apsigyveno miškų gilumoje, Mato Groso valstijos šiaurėje. Paskui tiesiog per jų žemę buvo nutiestas Kujabos — Santareno greitkelis.

Kontaktas su baltuoju žmogumi daugeliui buvo pražūtingas. 1975-aisiais iš kitados nemažos genties tebuvo likę 80 indėnų. Panerasus perkėlė į Šingu nacionalinį parką. Aplinkos, primenančios gimtuosius miškus, čia rasti jiems nepavyko. Tada gentis nusprendė grįžti į savo gimtąsias vietas. 1996 metų lapkričio 1 dieną Brazilijos teisingumo ministras 495000 hektarų teritoriją paskelbė „vietinių nuosavybe“. Taip panerasai greičiausiai buvo išgelbėti nuo išnykimo.

Ar indėnų laukia geresnė ateitis?

Ar rezervacijos išgelbės likusias gentis? Šiuo metu tikimybė, kad Brazilijos indėnų galėtų nebelikti, atrodo, išties nedidelė. Tačiau jų žemėse slypi vertingų gamtos turtų. Apskaičiuota, jog Amazonės baseino, kuris apima devynias Brazilijos šiaurės ir vidurio regiono vakarinės dalies valstijas, podirvyje esama maždaug trilijono JAV dolerių vertės naudingųjų iškasenų, tarp jų aukso, platinos, deimantų, geležies, švino. Šioje teritorijoje yra apie 98 procentai indėnų žemių. Kai kur  jau dabar nelegaliai atliekami žvalgymo darbai.

Kaip rodo istorija, sandėriuose su baltaisiais indėnai visuomet likdavo nuskriausti. Auksą jie išmainydavo į veidrodėlius, kietmedžio rąstus į pigius papuošalus, o kad netaptų vergais, turėjo bėgti į atokiausių miškų glūdumą. Ar istorija pasikartos ?

Daugelis čiabuvių išmoko naudotis mūsų technikos amžiaus išradimais — lėktuvais, motorinėmis valtimis, mobiliaisiais telefonais. Bet ar sugebės įveikti kitus XXI amžiaus iššūkius, parodys tiktai laikas.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

■ Šingu nacionalinis parkas

□ Indėnų rezervacijos

BRAZILIJA

BRAZILIJA

Rio de Žaneiras

PRANCŪZIJOS GVIANA

SURINAMAS

GAJANA

VENESUELA

KOLUMBIJA

EKVADORAS

PERU

BOLIVIJA

PARAGVAJUS

URUGVAJUS

[Iliustracija 15 puslapyje]

Verteivos indėnus pasmerkė vergiškam darbui kaučiuko plantacijose

[Šaltinio nuoroda]

© Jacques Jangoux/Peter Arnold, Inc.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

Dekoratyvinis apipavidalinimas: From the book Brazil and the Brazilians, 1857