Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Baikalas — giliausias ežeras pasaulyje

Baikalas — giliausias ežeras pasaulyje

Baikalas — giliausias ežeras pasaulyje

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO RUSIJOJE

NUOŠALIAME dabartinio pietų Sibiro regione ilgus šimtmečius gyvenusios mongolų gentys į šį ežerą žvelgė su didžiule pagarba. Nors didesnių už jį yra, šitas giliausias ir vandeningiausias gėlavandenis ežeras pasaulyje. Turėjo jis ir kitų vardų, tačiau dabar vadinamas Baikalu. Manoma, jog tai reiškia „platus ežeras“ arba „jūra“. Išplaukiant į tokius didelius ir neramius vandenis, vis dar pasakoma: „Einame į jūrą.“

Baikalo vardas mielas kiekvieno ruso širdžiai. Pasak vienos mokslininkės iš Maskvos, jis skamba tarsi „nuostabi melodija, kurios išmokstama dar vaikystėje“. O „natų“ toje melodijoje tikrai daug: kvapą gniaužiantis krantų grožis, pasakiškai skaidrus vanduo ir begalė neįprastų gyvūnų, kurių nesutiksi niekur kitur.

Žvelgiant iš kosmoso, 636 kilometrų ilgio ir vietomis bemaž 80 kilometrų pločio Baikalas primena pusiau atmerktą mėlyną akį. Šis milžiniškas telkinys talpina penktadalį planetos gėlo vandens — daugiau nei Šiaurės Amerikos penki Didieji ežerai kartu paėmus! Baikalo gylis — per 1600 metrų. Jeigu staiga išdžiūtų, jam pripildyti reikėtų tiek vandens, kiek per metus sutekėtų visomis pasaulio upėmis!

Žemynų sandūra

Geologai teigia, jog tolimoje praeityje vienas subkontinentas, dreifuodamas šiaurės link, atsitrenkė į Azijos žemyną. Nuo smūgio milžiniški uolienų masyvai susiraukšlėjo tarsi aliuminio folija ir taip iškilo Himalajų kalnai. Kai kurių manymu, žemynams susidūrus, Sibire atsivėrė daugybė gilių riftų. Vienas iš jų — Baikalo. Kol nuo aplinkinių kalnų tekantis vanduo šį riftą pripildė sklidinai ir pavertė ežeru, dugne nusėdo maždaug septynių kilometrų dumblo sluoksnis. Dabar į Baikalo ežerą įteka per 300 upių bei upelių, bet išteka vienintelė Angara.

Kitaip nei dauguma seniai susiformavusių ežerų, Baikalas neprisipildo nuosėdų ir neužpelkėja. Mokslininkai mano, jog taip yra dėl to, kad po jo dugnu esančios tektoninės plokštės tebetolsta viena nuo kitos ir riftas didėja. Taigi ilgainiui ežeras ne anka, bet darosi vis gilesnis! Tektoninėms plokštėms slenkant, iš dugno prasiveržia karšto vandens versmės.

Ekskursija į Baikalo gelmes

Kai kuriems plaukti valtimi per Baikalo ežerą baugoka, nes jo vanduo nepaprastai skaidrus ir net 50 metrų gylyje viskas matosi taip aiškiai lyg vandens nė nebūtų! Nuo dumblių ir bakterijų, dėl kurių daugelis ežerų darosi drumzlini, Baikalo vandenį tarsi filtras valo mažyčiai baikaliniai vėžiagyviai Epishura baikalensis. Jiems talkina begalė rūšių vėžių, nuolat šmižinėjančių po ežerą ir ryjančių visokias organines atliekas, kurios antraip imtų pūti. Todėl vanduo tyras it krištolas. Beveik prieš dvidešimt metų, paėmus jo mėginį ištirti laboratoriškai, jis užsiteršė nuo mėgintuvėlio sienelių!

Baikalo vanduo pasižymi ne tik skaidrumu, bet ir itin didele deguonies koncentracija. Kai kuriuose giliuosiuose ežeruose deguonies tam tikrame gylyje bemaž nėra, todėl diduma jų gyvūnijos laikosi palyginti sekliose vietose. Tačiau Baikalo ežere vertikalios ir horizontalios srovės nuneša deguonį į didžiausias gelmes ir gerai išmaišo visą vandenį. Dėl to visur kur knibždėte knibžda įvairiausių gyvių.

Šaltame, tyrame vandenyje veša povandeninis miškas. Nelyginant koralai, išsišakojusios žalios pintys — puiki priedanga daugybei smulkių vandens būtybių. Aplink hidrotermines versmes spiečiasi gausybė šilumamėgių organizmų. Iš daugiau nei 2000 Baikale randamų vandens gyvių rūšių 1500 gyvena tiktai šitame ežere.

Ežeras garsėja omuliu, žvejų labai vertinama gardžia arktine baltamėse žuvimi. Yra ir neįprastų, netgi labai keistų padarų. Štai vienos rūšies plokščiosios kirmėlės užauga daugiau nei 30 centimetrų ilgio ir minta žuvimi. O smėlyje gyvena net vienaląsčiai organizmai! Be to, vien tik Baikalo ežere veisiasi golomianka — bene pati keisčiausia iš čionykščių žuvų.

Mažytė golomianka yra permatoma ir švyti vaivorykštės spalvomis. Ji gyvavedė ir plaukioja palei dugną. Trečdalį šios žuvytės kūno sudaro riebalai, kuriuose gausu vitamino A. Gyvendama 200—450 metrų gelmėje ji atlaiko didžiulį slėgį, tačiau jeigu patenka į saulės šviesą, kūnelis ištirpsta. Lieka vien skeletas ir riebalai. Golomianka yra tikras skanėstas žinomiausiems ežero gyventojams — nerpoms, dar vadinamoms baikaliniais ruoniais. Tai vieninteliai ruoniai, gyvenantys tik gėlame vandenyje.

Metų laikų kaita

Apie penketą mėnesių per metus Baikalo ežerą kausto ledas. Sausio pabaigoje jo storis siekia metrą ar daugiau. Ledas pasidabinęs mozaiką primenančiais raštais ir tarsi vitrinos stiklas žėri saulėje. Jis atrodo plonas, tačiau tik dėl to, kad yra labai skaidrus, — pažvelgus žemyn net matosi uolos ežero dugne. Iš tiesų ežeras taip stipriai užšąla, jog prieš šimtmetį per karą su Japonija rusų armija ledu nutiesė geležinkelį ir sėkmingai pergabeno 65 garvežius!

Nuo balandžio pabaigos iki birželio ledas griausmingai poška ir skeldėja. Vietiniai tą nepaliaujamą sezoninę „muziką“ gerai pažįsta. Gamtininkas Džeraldas Darelas rašė, jog ledas „cingsi tarsi mušamosios lėkštelės [ir] murkia tarsi tuntas kačių“. Orams atšilus vėjas ir bangos grūda ledą į žvilgančias krūvas ir verčia ant kranto.

Kai ežere atsiranda properšų, sugrįžta sparnuočiai. Kai kurie jų, kaip antai vandeniniai strazdai, žiemoja prie Angaros ištakų, vienintelės niekada neužšąlančios Baikalo dalies. Pavasarį prie jų prisideda kiti vandens paukščiai: antys, žąsys, gulbės giesmininkės, pilkieji garniai.

Birželį prie Baikalo galima pamatyti ruduosius lokius, šeimomis drimblinančius prie vandens pasmaguriauti apsiuvų lervomis. Tos muselės tiesiog spiečiais peri ant uolų. Lokiai, nekreipdami jokio dėmesio į vabzdžių dūzgimą, su didžiausiu pasitenkinimu laižo taip mėgstamą skanėstą. Tuo metų laiku puota paežerėje taip pat susivilioja daugybė paukščių ir kitų gyvūnų.

Anksti pavasarį ir vasarą ežeras trumpam sužydi dumbliais, kuriais minta smulkūs vėžiagyviai. Tada vanduo įgauna žalią atspalvį. Bet šiaip, žiūrint nuo kranto, Baikalo vandenys yra žalsvai melsvi, o kur giliau — tamsiai mėlyni, nelyginant vandenyno.

Pakrantėje vienur snaudžia smėlio kopos, kitur stūkso didingos uolos. Iš daugybės vaizdingų įlankų ir kyšulių atsiveria kvapą gniaužiantys reginiai. Vienas rašytojas tą nuolat kintantį vandens ir dangaus peizažą pavadino „švelniai it perlamutras tviskančia platybe, kurioje atstumai be paliovos mainosi“.

Vėliau pradeda šėlti audros. Ruduo atneša vėjų, tad kartais ežere įsisiautėja uraganai. Štorminiai vėjai šiaušia vandens paviršių ir bangos šoka iki 4—6 metrų. Pasitaiko, kad net ir kitais metų laikais vėjas nuskandina didelius keleivinius laivus ir žvejų valtis.

Gamtovaizdžių įvairovė

Sibiras — atšiaurus kraštas, tad galima pamanyti, kad ir Baikalo ežeras yra nesvetingas milžinas. Bet iš tikrųjų aplink jį nestinga gyvūnijos ir augalijos, o gamtovaizdžiai keičia vienas kitą. Ežerą juosia keturios didingų kalnų grandinės, kur ganosi šiauriniai elniai ir sibiriniai ožiai. Pastarieji, deja, nyksta.

Žemiau plyti stepės. Dėl nepaprastos lauko gėlių įvairovės kai kurias iš šių žolingų lygumų galima pavadinti Sibiro gėlynais. Stepėse tarp kitų retų rūšių paukščių gyvena grakščioji gervė gražuolė ir didžiausias paukštis Azijoje, didysis einis.

Baikalo ežerui didelės reikšmės turi taiga — jį supantys tankūs spygliuočių miškai, dukart didesni už Brazilijos Amazonės drėgnuosius miškus. Taigai, kaip ir Amazonės miškams, tenka nepaprastai svarbus vaidmuo palaikant pasaulio ekologinės būklės ir klimato stabilumą. Čia gyvena daugybės rūšių paukščiai. Vieni iš jų — tetervinams giminingi kurtiniai, stebinantys tuoktuvių šokiais ir keistokais garsais. Ežerą dažnai lanko ir puošniosios baikalinės kryklės (nuotrauka 17 puslapyje).

O iš žinduolių gerai žinomas Barguzino sabalas. Šitie žvėreliai dėl žvilgaus kailio anksčiau buvo be atodairos medžiojami. Dabar gamtosaugininkų rūpesčiu jų populiacija atsigauna. Stengiantis šiuos gražius padarėlius išsaugoti, 1916 metais Baikalo ežero pakrantėse buvo įkurtas Barguzino gamtos rezervatas. Dabar su ežeru ribojasi trys gamtos rezervatai ir trys lankytojams atviri nacionaliniai parkai.

Kūrinijos gelmės — penas apmąstymams

Baikalo ežeras įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir mielai lankomas turistų. Jų kasmet iš visų kraštų atvyksta per 300000. „Šiandien Baikalas — tikras gamtininkų rojus ir idiliška vieta atostogauti, — rašoma viename kelionių tinklalapyje. — Dėl gražių pakrančių, galimybių smagiai pakeliauti, stebėti paukščius ir malonumo pasiirstyti valtimi Baikalas gali tapti vienu patraukliausių poilsio kampelių Azijoje.“

Baikalas skatinte skatina apmąstyti nepranokstamą Dievo išmintį ir jo kūrybos didingumą. Tiktai Dievas galėjo sukurti unikalius gamtos procesus, palaikančius tokią gausingą gyvybę šiame nuostabiame vandens telkinyje. Stovėdamas Baikalo pakrantėje tikriausiai ir jūs pritartumėte Biblijos rašytojo sentencijai: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!“ (Romiečiams 11:33).

[Rėmelis/iliustracija 16, 17 puslapiuose]

RUONIAI, GYVENANTYS TIK GĖLUOSE VANDENYSE

Baikalo ežere karaliauja dešimtys tūkstančių nerpų, arba baikalinių ruonių, ištisus metus mintančių giliavandenėmis žuvimis. Nėra žinoma, kaip nerpos atsirado būtent čia, Sibiro viduryje. Jas nuo artimiausių „giminaičių“ skiria maždaug 3000 kilometrų.

Nerpų akys labai didelės ir plokščiame snukutyje yra gana arti viena kitos. Tai mažiausi pasaulyje ruoniai — užauga vos iki 1,4 metro. Jie mėgsta šildytis saulutėje grupelėmis bičiuliškai sugulę ant akmenų ir, kitaip nei dauguma ruonių, nesikandžioja ir nesistumdo. Romiosios nerpos — bene patys draugiškiausi ruoniai žemėje.

Pasak vieno ruonius tyrinėjančio biologo, nerpos „švelnesnės netgi už ramaus būdo žieduotuosius ruonius ir moksliniams tikslams sugautos tinklais nesipriešina ir nesikandžioja“. Vienoje enciklopedijoje rašoma apie narus, kurie priplaukdavo prie pat miegančių nerpų. Narai pasakoja, jog ruoniai nepabusdavo ne tik paliesti, bet ir tada, kai juos apversdavo.

[Šaltinio nuoroda]

Dr. Konstantin Mikhailov/Naturfoto-Online

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

TREMTIES VIETA

Nuo 1951 iki 1965 metų daug Jehovos liudytojų, dėl savo religinių įsitikinimų atsisakiusių eiti į kompromisą, buvo ištremti prie Baikalo ežero. Taip į didžiausią jo salą, Olchoną, 1951-aisiais pateko Praskovja Volosianko. Kaip ir kiti liudytojai ji išgyveno tinklais gaudydama žuvį. Tačiau užsiėmė ir kitokia „žvejyba“ — dalijosi gerąja Karalystės naujiena iš Biblijos su daugeliu Olchono gyventojų.

1953-iaisiais ją ir dar šešis liudytojus areštavo už skelbimo veiklą. Praskovją nuteisė 25 metus kalėti. Išėjusi į laisvę, ji iki pat mirties 2005-aisiais ištikimai tarnavo vienoje Sibiro Usolės (Irkutsko sritis) bendruomenėje. Dabar Baikalo regione ir Irkutsko mieste sėkmingai darbuojasi apie 30 Jehovos liudytojų bendruomenių.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RUSIJA

Baikalo ežeras

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Baikalo ežeras ir Sajanai

[Šaltinio nuoroda]

© Eric Baccega/age fotostock

[Iliustracija 17 puslapyje]

Baikalinė kryklė

[Šaltinio nuoroda]

Dr. Erhard Nerger/Naturfoto-Online

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Dr. Konstantin Mikhailov/Naturfoto-Online

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 18 puslapyje]

© Eric Baccega/age fotostock; Boyd Norton/Evergreen Photo Alliance