Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kodėl žmogus bijo mirties?

Kodėl žmogus bijo mirties?

Kodėl žmogus bijo mirties?

„Mirtis — baisesnė už viską; juk tai pabaiga“ (Aristotelis).

APLINKINIAI laikė ją labai religinga, tvirto tikėjimo moterimi ir net vadino „bažnyčios [kuriai ji priklausė] šulu“. Ją mokė, kad mirtis iš tikrųjų ne pabaiga, o greičiau durys į pomirtinį gyvenimą. Tačiau kai moteris pajuto, kad artėja jos pačios mirties valanda, ją apėmė stipri baimė. Kamuojama abejonių, ji paklausė savo dvasinės mokytojos: „Juk aiškinimų [kas atsitinka žmogui, kai jis miršta] tiek daug. Iš kur jūs žinote, kuris teisingas?“

Mokymų, kad po mirties žmogus gyvena toliau arba kada nors vėl gyvens, rasime beveik kiekvienoje religijoje ar visuomenėje. Tad kurią iš tos begalės idėjų laikyti teisinga? Kita vertus, nemažai žmonių apskritai netiki pomirtiniu gyvenimu. Ką manote jūs? Galbūt ir jums aiškina, kad žmogus po mirties gyvena toliau. Ar tuo tikite? Ar baiminatės mirties?

Baimė pavirsti į nieką

Pastaraisiais dešimtmečiais apie mirties baimę parašyta nemažai knygų ir mokslinių straipsnių. Tačiau dauguma žmonių apie mirtį linkę visai negalvoti. Vis dėlto anksčiau ar vėliau esame priversti pažvelgti realybei į akis. Žmogaus gyvybė labai trapi — kasdien visame pasaulyje miršta per 160000 žmonių! Kiekvienas iš mūsų, be jokių išimčių, yra mirtingas, ir ši tikrovė daug kam atrodo bauginanti.

Pasak medikų, mirties baimę gali sukelti įvairūs veiksniai: skausmo, nežinomybės baimė, baimė netekti artimųjų arba nuogąstavimas dėl to, kiek širdgėlos mirtis atneš giminaičiams bei draugams.

Tačiau dažniausiai žmones gąsdina mintis, kad jie visiškai išnyks, nebeegzistuos. Nors religijos teigia kitaip, daugelis baiminasi, jog mirdami galbūt visam laikui atsisveikiname su gyvenimu. Šiuolaikinis mokslas tik sustiprina tokius nuogąstavimus. Juk mūsų laikais moksliškai paaiškinti galima kone visas žmogaus organų funkcijas. Tačiau dar nė vienas biologas, fizikas ar chemikas neaptiko įrodymų, kad mumyse yra kažkokia nematoma substancija, kuri po kūno mirties gyvena toliau. Taigi daugelis mokslininkų mirtį laiko tiesiog biologiniu procesu.

Turint visa tai omenyje, suprantama, kodėl daugelis žmonių, kad ir tikinčių pomirtiniu gyvenimu, iš tikrųjų baiminasi, jog mirę tiesiog išnyks. Apie tai, kas atsitinka žmogui, kai šis miršta, mąstė ir senovės karalius Saliamonas. Jo aiškinimas kai kam gali pasirodyti gąsdinantis.

‘Grįžtame į dulkes’ ir tuo viskas baigiasi?

Prieš 3000 metų Saliamonas rašė: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo.“ Toliau jis pridūrė: „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole [kape], į kurį esi pakeliui“ (Mokytojo 9:5, 6, 10).

Saliamonas buvo įkvėptas pasakyti, kad „žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta [...]. Žmogus nepranoksta gyvulio [...]. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta“ (Mokytojo 3:19, 20).

Nors šiuos žodžius užrašė karalius Saliamonas, jie įkvėpti paties Dievo ir yra jo rašytinio Žodžio, Biblijos, dalis. Iš šių ir daugelio kitų Biblijos ištraukų matyti, kad Dievo Žodyje nepalaikomas paplitęs įsitikinimas, jog tam tikra mūsų dalis po mirties gyvena toliau kitu pavidalu (Pradžios 2:7, Brb; 3:19; Ezechielio 18:4, Brb). Tad ar Dievas sako mums, kad galiausiai visi turėsime ‘sugrįžti į dulkes’, kitaip tariant, tiesiog pranykti? Jokiu būdu!

Biblija nemoko, kad kažkokia žmogaus dalis lieka gyventi po mirties. Tačiau Dievo Žodis teikia labai konkrečią viltį tiems, kurie miršta. Iš tolesnių puslapių matysime, kodėl neturėtume baimintis, jog mirtis yra negrįžtama gyvenimo pabaiga.

[Rėmelis 3 puslapyje]

NEIŠVENGIAMAS PRIEŠAS

Mirtis Šventajame Rašte vadinama žmogaus priešu. Ir, kaip rodo gyvenimas, tai tikra tiesa. Pagal vieną paskaičiavimą, kasmet miršta apie 59 milijonai žmonių — po du kas sekundę. Kaip susidaro toks didelis skaičius?

▪ Kas 102 sekundes vienas žmogus žūsta karuose.

▪ Kas 61 sekundę vienas žmogus nužudomas.

▪ Kas 39 sekundes vienas žmogus nusižudo.

▪ Kas 26 sekundes vieną gyvybę nusineša eismo nelaimė.

▪ Kas 3 sekundes vienas žmogus miršta dėl bado padarinių.

▪ Kas 3 sekundes miršta vienas vaikas iki penkerių metų amžiaus.

[Rėmelis 4 puslapyje]

TUŠČIOS PAIEŠKOS

Arizonos kalnuose (JAV) 1949-ųjų lapkričio 9 dieną be žinios dingo septyniasdešimtmetis rūdakasys Džeimsas Kidas. Po kelerių metų, kai šis žmogus jau buvo oficialiai paskelbtas žuvusiu, buvo surastas pieštuku parašytas jo testamentas ir vertybiniai popieriai, kurių bendra vertė siekė šimtus tūkstančių dolerių. Testamente Kidas nurodė, kad jo pinigai būtų panaudoti atrasti „kokių nors mokslinių įrodymų, kad žmoguje yra siela, paliekanti kūną po mirties“.

Netrukus į tas lėšas pareiškė pretenduojantys per 100 tyrinėtojais ir mokslininkais pasivadinusių žmonių. Prasidėjo mėnesius trukęs teisminis procesas, kur buvo vertinami tūkstančiai tvirtinimų, kad neva nematoma siela iš tikrųjų egzistuoja. Galiausiai teisėjas pinigus skyrė dviem gerą reputaciją turinčioms tyrimo įstaigoms. Praėjo daugiau nei pusė šimtmečio, bet šie tyrėjai taip ir nerado „mokslinių įrodymų, kad žmoguje yra siela, paliekanti kūną po mirties“.