Gabonas — prieglobstis laukiniams gyvūnams

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO GABONE

AR GALITE įsivaizduoti atogrąžas, kur vandenyno pakrantėje ganosi drambliai, netoliese plaukioja didieji hipopotamai, o kiek toliau vandenyne būriuojasi banginiai ir delfinai? Afrikos pakrante tęsiasi 100 kilometrų ruožas, kuriame tokie reginiai tebėra gana įprasti.

Kad jais būtų galima gėrėtis ir ateityje, šią unikalią pakrantę, be abejo, reikia išsaugoti. Laimei, 2002 metų rugsėjo 4 dieną ta linkme buvo žengtas svarbus žingsnis — Gabono prezidentas paskelbė, jog dešimt procentų šalies teritorijos, įskaitant civilizacijos nepaliestas pakrantes, nuspręsta skirti nacionaliniams parkams.

Tai maždaug 30000 kvadratinių kilometrų plotas (kiek mažesnis nei pusė Lietuvos), kuriame išties yra kuo pasigrožėti. „Gabonas gali tapti tikra meka, iš visų keturių pasaulio šalių traukiančia piligrimus, trokštančius pasižiūrėti paskutinių žemėje likusių gamtos stebuklų“, — pasakė šalies prezidentas Omaras Bongas Ondimba.

Kodėl šie rezervatai tokie svarbūs? Maždaug 85 procentai Gabono žemių tebėra apaugusios miškais ir daugiau nei 20 procentų augalų rūšių niekur kitur pasaulyje nerandama. Be to, pusiaujo zonos miškai — puikus prieglobstis žemumų goriloms, šimpanzėms, miškų afrikiniams drambliams ir kitų rūšių gyvūnams, kuriems gresia išnykimas. Dėl neseniai įkurtų parkų Gabonas taps labai svarbiu Afrikos biologinės įvairovės sergėtoju.

Loangas — pakrantė, kokios nėra niekur kitur

Loango nacionalinis parkas — galbūt viena iš nuostabiausių vietovių, kur galima stebėti laukinius gyvūnus. Jame daugybę kilometrų tęsiasi niekieno neliesti paplūdimiai, prie kurių glaudžiasi gėlo vandens lagūnos ir vešlūs pusiaujo miškai. Bet smėlėtos Loango pakrantės labiausiai ypatingos tuo, kad čia pilna įvairiausių gyvūnų: hipopotamų, miško dramblių, buivolų, leopardų, gorilų.

Kodėl tuos miško gyvūnus čia taip traukia? Baltasmėliuose Loango paplūdimiuose hipopotamai ir buivolai randa sau ganiavos. O šalimais augančios etiopinės palmyros veda gausybę vaisių, kurie dramblius vilioja gal ne ką mažiau kaip vaikus ledai. Bet svarbiausia, kad tai nuošali vieta, ir pėdas ant smėlio čia palieka tik keturkojai.

Kadangi žmonių aplink nėra, atokiose pakrantėse dėti kiaušinius įsidrąsina benykstantys kietaodžiai vėžliai. Šias vietas pamėgo ir rausvieji bitininkai. Jie gyvena kolonijomis, o lizdus suka smėlyje, įsirausdami keliais metrais aukščiau nei vanduo pakyla per potvynius. Vasaros mėnesiais į ramius  Loango vandenis poruotis susirenka per tūkstantį kuprotųjų banginių.

Loango paplūdimius nuo pusiaujo miškų skiria dvi didžiulės lagūnos. Tai krokodilų ir hipopotamų buveinė. Tuose vandenyse gausu žuvų, o lagūnų pakrantėse auga mangrovių miškai. Skrajodami virš lagūnų maisto žvalgosi afrikiniai ereliai ir ereliai žuvininkai, o sekliuose vandenyse grobio ieško kelių rūšių spalvingi tulžiai. Vandenį mėgstantys drambliai mielai plaukia per lagūnas, kad kitapus prisišveistų mėgstamų vaisių.

Pusiaujo miškuose viršutinėmis šakomis karstosi beždžionės, o saulės nutviekstose proskynose plevena drugeliai. Antpečiuotieji šikšnosparniai dieną snaudžia savo pamėgtuose medžiuose, o naktį dirba labai svarbų darbą — po mišką barsto sėklas. Pamiškėse žvilgaplunksnės nektarinukės iš medžių ir krūmų žiedų siurbia nektarą. Taigi nenuostabu, kad Loangas aprašomas kaip „vieta, kur galima pajusti pusiaujo Afrikos nuotaiką“.

Lopė — vienas iš paskutinių prieglobsčių goriloms

Lopė nacionalinis parkas užima didžiulius plotus žmogaus neliestų drėgnųjų atogrąžų miškų su kur ne kur įsiterpusiais savanos lopinėliais. Toliau, šiaurinėje parko dalyje, pakrantėse siaura juosta auga medžiai. Tai ideali vieta gamtos mylėtojams, mėgstantiems stebėti gorilas, šimpanzes arba mandrilus jų natūralioje aplinkoje. 5000 kvadratinių kilometrų draustinyje gyvena 3000—5000 gorilų.

Buvęs parko darbuotojas Augustinas prisimena vieną susitikimą su gorila 2002-aisiais. „Vaikščiodamas po mišką pamačiau gorilų šeimą. Jų buvo ketvertas, — pasakoja jis. — Priešais stovėjo kokių 35 metų didžiulis patinas šviespilkiais nugaros plaukais. Svėrė jis, ko gero, bent triskart daugiau už mane. Kaip patariama elgtis tokiais atvejais, tuojau pat atsisėdau ir nuleidęs galvą žiūrėjau į žemę, parodydamas, jog pasiduodu. Gorila priėjo, prisėdo šalia ir man ant peties uždėjo leteną. Paskui paėmė už rankos, ją atgniaužė ir ėmė tyrinėti delną. Įsitikinęs, kad jo šeimai grėsmės nekeliu, patinas lėtai nužingsniavo į džiungles. Tą atmintiną dieną supratau, kaip nuostabu bendrauti su gyvūnais jų aplinkoje. Nors žmonės žudo gorilas maistui arba dėl to, kad mano jas esant pavojingas, šios beždžionės taikios ir jas turėtume saugoti.“

Lopė nacionaliniame parke buriasi daugybė mandrilų, didelių babuinų, — kartais net per tūkstantį gyvūnų. Tai vieni iš didžiausių ir, žinoma, triukšmingiausių primatų sambūrių pasaulyje. Vienas turistas iš Kamerūno savo įspūdžius aprašo taip:

„Mūsų gidas mandrilus aptiko pagal radijo siųstuvų (keletui gyvūnų yra uždėti antkakliai su šiais įtaisais) signalus. Užėjome jiems už akių, paskubomis pasistatėme maskuojamąjį aptvarą ir ėmėme laukti. Dvidešimt minučių klausėmės miško simfonijos — paukščių čiulbėjimo ir vabzdžių zvimbimo. Staiga ramybę sutrikdė pulkas mandrilų. Šakų traškesys ir garsūs šūksniai artėjo  nelyginant stipri audra. Bet kai tik pasirodė beždžionių vedliai, pasijutau lyg išvydęs priekinį kariuomenės dalinį. Pirmieji miško paklote sparčiai žengė stambūs patinai, o už jų nuo šakos ant šakos šokinėjo patelės ir jaunikliai. Staiga vienas didžiulis patinas sustojo ir kažką įtardamas apsižvalgė. Medžiais pirmyn šuoliavęs jauniklis pamatė mus iš viršaus ir davė pavojaus signalą. Beždžionės paspartino žingsnį ir dėl susierzinimo piktai rėkaudamos sukėlė dar didesnį triukšmą. Po kelių akimirkų visos dingo iš akių. Gidas paskaičiavo, jog pro mus praėjo kokie 400 mandrilų.“

Šimpanzes, kurios triukšmo kelia daugiau už mandrilus, pamatyti netgi sunkiau, nes ieškodamos maisto jos nuolat zuja po mišką. Tačiau turistai paprastai gali stebėti savanų pakraščiuose, pamiškėje bėginėjančias didžiąsias baltanoses markatas. Galbūt didžiausios Lopė atsiskyrėlės yra markatos Cercopithecus solatus — prieš kokius dvidešimt metų aptiktos tik šioje vietovėje gyvenančios beždžionės.

Gargždžiais šūksniais apie save praneša didžiuliai, spalvingi paukščiai — turakai ir ragasnapiai. Parke priskaičiuojama apie 400 paukščių rūšių, taigi sparnuočių stebėtojams čia tikrai yra į ką pažiūrėti.

Puikios sąlygos biologinei įvairovei

Loangas ir Lopė — tiktai du iš trylikos Gabono nacionalinių parkų. Kituose saugomi mangrovių miškai, unikali augmenija ir ištisi plotai, kur apsistoja migruojantys paukščiai. „Gabone nacionaliniams parkams skirtos ekologijos požiūriu geriausios vietovės šalyje, — sako Gamtos apsaugos organizacijos darbuotojas Li Vaitas. — Svarbu ne tik jų plotas, bet ir privalumai. 2002-aisiais specialistai per labai trumpą laiką sukūrė optimalią nacionalinių parkų sistemą visos šalies biologinei įvairovei saugoti.“

Prezidentas Bongas Ondimba atvirai pripažįsta, kad sunkumų netrūksta. „Mes kalbame apie pasaulinio masto uždavinį, — sako jis, — kad šituos gamtos stebuklus galėtume išsaugoti ateinančioms kartoms, o tam, be abejo, prireiks tiek trumpalaikio, tiek ilgalaikio pasiaukojimo.“

[Žemėlapiai 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AFRIKA

GABONAS

13 Gabono nacionalinių parkų

Lopė nacionalinis parkas

Loango nacionalinis parkas

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Kuprotasis banginis ir Loangas iš paukščio skrydžio

[Šaltinio nuoroda]

Banginis: Wildlife Conservation Society

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Mandrilas (kairėje) ir gorila (dešinėje)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Robert J. Ross