Jūra, neturinti sau lygių, bet negyva!

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO IZRAELYJE

TAI druskingiausias, esantis žemiausioje planetos vietoje, negyviausias ir, kai kurių manymu, turintis daugiausia gydomųjų savybių vandens telkinys žemėje. Šimtmečiais jis buvo vadinamas Dvokiančiąja jūra, Velnio jūra, Asfalto ežeru. Biblijoje — Druskos arba Arabos jūra (Pradžios 14:3; Jozuės 3:16). Pagal paplitusią tradiciją, kuriai pritaria ir nemažai biblistų, Negyvosios jūros dugne yra Sodomos ir Gomoros griuvėsiai. Todėl kartais ji vadinama Sodomos arba Loto (Biblijoje minimas asmuo, susijęs su dramatiška tų miestų istorija) jūra (2 Petro 2:6, 7).

Kai kurie iš tų pavadinimų vargu ar sužadina norą ten nukeliauti. Vis dėlto šitas neįprastas vandens telkinys, geriausiai žinomas kaip Negyvoji arba Druskos jūra, kasmet sutraukia tūkstančius žmonių. Kodėl ji tokia druskinga? Ar jūra iš tikrųjų negyva, ir ar, nepaisant to, jos vandenys gydo?

Telkšanti žemiausiai jūros lygio ir druskingiausia

Negyvoji jūra yra Rytų Afrikos lūžių zonos sprūdžio (tęsiasi į pietus ir eina per Rytų Afriką) šiaurinėje dalyje. Jordano upė vingiuoja iš šiaurės į pietus, kol pasiekia žemiausią žemės paviršiaus vietą — maždaug 418 metrų žemiau jūros lygio. Čia, tarp tektoninio lūžio sienų, ir įsispraudusi žemyninė jūra. Jos vakaruose plyti Judėjos kalvos, rytuose, Jordanijoje, — Moabo kalnai.

Bet kodėl Negyvoji jūra tokia druskinga? Druskas — daugiausiai magnio, natrio ir kalcio chloridus — į ją suneša Jordano upė ir kitos mažesnės upės bei šaltiniai. Apskaičiuota, kad vien Jordanas kasmet į jūrą atplukdo įspūdingą kiekį druskų — 850000 tonų. Kadangi Negyvoji jūra yra taip žemai, vanduo neturi kur nutekėti ir pasišalina tiktai garuodamas. Karštą vasaros dieną jo išgaruoja nepaprastai daug — septyni milijonai tonų, todėl jūroje vandens nedaugėja. Nors vanduo išgaruoja, druskos ir mineralai lieka. Dėl to šita jūra yra druskingiausia žemėje (druskingumas maždaug 30 procentų), kelis kartus druskingesnė už vandenynus.

Negyvosios jūros unikalumas žmones domino nuo seno. Jau graikų filosofas Aristotelis žinojo, kad ji „tokia karti ir sūri, jog čia negyvena jokios žuvys“. Dėl neįprastai didelės druskų koncentracijos padidėja vandens tankis, taigi ir plūdrumas, todėl net nemokančiam plaukti išsilaikyti paviršiuje nesunku. Žydų istorikas Juozapas Flavijus pasakoja, kad Romos karvedys Vespasianas,  norėdamas patikrinti šį fenomeną, įmetė į jūrą karo belaisvius.

Bet galbūt kyla klausimas, kaip toks negyvas telkinys gali turėti gydomųjų savybių.

Gydomiausio vandens jūra?

Viduramžių keliautojai, grįžę į gimtuosius kraštus, pasakodavo apie keistą jūrą, kur nėra nei paukščių, nei žuvų, nei augmenijos. Netgi buvo manoma, kad jos dvokūs garai mirtinai nuodingi. Tai, žinoma, dar labiau padėjo plisti gandams apie dvokiantį telkinį, kuriame nėra gyvybės. Iš tiesų dėl didelio druskingumo jūros vandenyse išgyvena tik paprasčiausi organizmai — kai kurios atsparios bakterijos. O kokia nors žuvis, atsitiktinai atnešta įtekančio vandens, nustimpa labai greit.

Jūroje palaikyti gyvybei sąlygų nėra, bet aplinkiniuose regionuose viskas kitaip. Nors diduma žemių — skurdžios, yra derlingų oazių su kriokliais ir atogrąžų augmenija. Čia puikų prieglobstį sau randa nemažai laukinių gyvūnų. Netoli jūros veisiasi 24 rūšių žinduoliai, tarp jų smėlyninės katės, arabiniai vilkai, nubiniai ožiai. Gėluose vandenyse knibžda begalė varliagyvių, roplių, žuvų. Kadangi virš Negyvosios jūros eina vienas iš pagrindinių sparnuočių migravimo takų, čia galima pamatyti per 90 rūšių paukščių,  pavyzdžiui, juodųjų ir baltųjų gandrų. Aptinkama ir palšųjų bei Egipto grifų.

Bet kodėl Negyvoji jūra yra gydomiausio vandens telkinys? Pasakojama, jog senovėje žmonės jos vandenį gerdavo, tikėdami, kad šis turi gydomųjų savybių. Aišku, dabar tai daryti nepatariama! Daug įtikinamiau skamba, kad maudantis druskingas vanduo valo kūną. Manoma, jog sveikatai labai palankios sąlygos ir visame tame regione. Mat dėl to, kad vietovė yra gerokai žemiau jūros lygio, oras čia prisotintas deguonies. Taip pat sakoma, jog didelė bromido koncentracija ore padeda atsipalaiduoti, o juodasis purvas, kuriame gausu mineralų, ir pakrantėse trykštančios sieringos karšto vandens versmės — puikus vaistas nuo daugybės odos ir artritinių ligų. Be to, šiame regione augo balzammedis, kuris visada buvo vertinamas kosmetikoje bei medicinoje.

Asfaltas iš jūros

Vienas keisčiausių Negyvojoje jūroje vykstančių reiškinių — iš dugno iškylantys bitumo (asfalto) luitai, kurie kartais plaukioja vandens paviršiuje. * 1905 metais periodiniame leidinyje The Biblical World buvo rašoma, jog 1834-aisiais į krantą išplaukė 2700 kilogramų bitumo gabalas. Bitumas laikomas „pirmuoju žmonių naudotu naftos produktu“ (Saudi Aramco World, 1984 m. lapkritis—gruodis). Kai kurių manymu, Negyvosios jūros paviršiuje plaukioja bitumas, kuris per žemės drebėjimą atskyla nuo dugno. Bet labiau tikėtina, kad jis kartu su druskingais junginiais į jūros dugną pro uolieną iš gilumos prasiveržia per diapirinius sprūdžius. Druskoms ištirpus, bitumo luitai išplaukia į paviršių.

Šimtmečiais bitumas buvo pritaikomas daug kur: dervuoti valtims, statybose ir net atbaidyti vabzdžiams. Manoma, jog maždaug IV amžiaus prieš mūsų erą viduryje egiptiečiai jį dideliais kiekiais pradėjo naudoti mumifikacijai, nors kai kurie specialistai tuo abejoja. Tais laikais prekybos bitumu monopolis buvo Negyvosios jūros regione apsistojusių klajoklių nabatėjų rankose. Jie parsiplukdydavo bitumo luitus į krantą, supjaustydavo ir gabendavo į Egiptą.

Negyvajai jūrai iš tikrųjų neprilygsta jokia kita. Nė kiek neperdedame pavadindami ją druskingiausia, esančia žemiausioje planetos vietoje, negyviausia ir galbūt turinčia daugiausia gydomųjų savybių. Ji tikrai viena įdomiausių jūrų žemėje.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

IŠSILAIKĖ DRUSKINGAME VANDENYJE

Istorikai sako, jog kadaise per Negyvąją jūrą ėjo judrus prekybos kelias. Tai patvirtina nesenas radinys — du mediniai inkarai.

Jūrai pamažu traukiantis, jie buvo aptikti pakrantėje, netoli tos vietos, kur kadaise stovėjo senovinis En Gedžio uostas. Manoma, jog vienam iš jų — apie 2500 metų. Tai seniausias inkaras, rastas Negyvosios jūros regione. Kitam — apie 2000 metų. Iš visko sprendžiant, pastarasis pagamintas taikant tų laikų Romos pažangiausią technologiją.

Paprastai mediniai inkarai jūros vandenyje supūva, o metaliniai išlieka. Tačiau Negyvojoje jūroje, kur mažai deguonies ir daug druskų, nesutrūnijo ne tik medis, bet ir virvės, kuriomis inkaras tvirtinamas. Jos išsilaikė stebėtinai gerai.

[Iliustracija]

Medinis inkaras, datuojamas VII—V amžiumi prieš mūsų erą

[Šaltinio nuoroda]

Photograph © Israel Museum, Courtesy of Israel Antiquities Authority

[Iliustracija 26 puslapyje]

Karštųjų versmių kriokliai

[Iliustracija 26 puslapyje]

Nubinis ožys

[Iliustracija 26 puslapyje]

Plūduriuojant galima paskaityti ir laikraštį