Kaip žvejų kaimelis tapo metropoliu

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO JAPONIJOJE

VIENĄ gražią 1590 metų rugpjūčio mėnesio dieną Iejasas Tokugava (dešinėje), vėliau tapęs pirmuoju Tokugavų dinastijos šiogūnu, * atvyko į Edą — žvejų kaimelį Japonijos rytuose. Tais laikais „Ede buvo vos keli šimtai apgriuvusių namų — valstiečių ir žvejų lūšnelių“, — rašoma knygoje The Shogun’s City—A History of Tokyo. Tose apylinkėse stovėjo ir daugiau nei šimtmečio senumo apleista tvirtovė.

Šitas šimtus metų niekieno nežinomas kaimas turės tapti ne tik Japonijos sostine Tokiju, bet ir išaugti į judrų didmiestį (jo prefektūroje dabar gyvena per 12 milijonų žmonių). Tokijas taip pat bus pasaulinio masto varomoji jėga įvairių technologijų, ryšių, transporto, prekybos srityse, be to, — svarbių finansinių institucijų centras. Kaip vyko tokie stulbinantys pokyčiai?

Žvejų kaimas tampa šiogūno miestu

Po 1467-ųjų, visą šimtmetį kariaudami tarpusavyje, feodalai suskaldė Japoniją į daugybę feodalinių valdų. Galiausiai nekilmingas feodalas Hidejošis Tojotomis suvienijo dalį tautos ir 1585 metais tapo imperijos regentu. Iš pradžių Iejasas su galinguoju Hidejošiu kovojo, bet vėliau prie jo prisidėjo. Tada drauge apgulė ir paėmė Odavaros pilį, galingo Hodžo klano tvirtovę ir taip užkariavo Kanto regioną rytų Japonijoje.

Hidejošis savo bendrininkui Iejasui atidavė daug žemių — aštuonias Kanto provincijas, kurių diduma anksčiau priklausė Hodžui. Taip Iejasas turėjo pasitraukti į rytus toliau nuo savo valdų. Matyt, viskas buvo apskaičiuota iš anksto, norint Iejasą laikyti atokiau nuo Kioto, kur gyveno imperatorius — nominalus Japonijos valdovas. Nepaisant to, Iejasas su viskuo sutiko ir, kaip jau buvo minėta, atvyko į Edą. Jis nusprendė šį menką žvejų kaimelį paversti savo žemių centru.

Po Hidejošio mirties Iejasas, vadovaudamas jungtinei kariuomenei, surinktai daugiausia iš rytų Japonijos, išžygiavo prieš vakarų pajėgas ir 1600-aisiais per vieną dieną pasiekė pergalę. 1603-iaisiais Iejasas buvo paskirtas šiogūnu ir faktiškai pasidarė tautos valdovu. Dabar Edas tapo Japonijos naujuoju administraciniu centru.

 Iejasas įsakė feodalams pasirūpinti darbo jėga, medžiagomis ir užbaigti milžiniškos tvirtovės statybą. Vienu metu didžiulius granito luitus, atskeltus nuo uolų Idzu pusiasalyje, maždaug už 100 kilometrų į pietus nuo tvirtovės, plukdė kokie 3000 laivų. Iš uosto į statybvietę granitą vilko šimtas ar daugiau vyrų.

Didžiausia Japonijos tvirtovė buvo užbaigta po 50 metų, valdant trečiajam šiogūnui. Ji įspūdingai simbolizavo nenugalimųjų Tokugavų viešpatavimą. Aplink tvirtovę kūrėsi šiogūnui tarnaujantys kariai — samurajai. Šiogūnas reikalavo, kad feodalai turėtų ne tik pilis savo valdose, bet statytųsi rūmus ir Ede.

Pagrindinių gyventojų, samurajų, poreikiams tenkinti iš visos šalies į Edą rinkosi būriai pirklių ir amatininkų. Apie 1695 metus, praėjus maždaug šimtmečiui nuo to laiko, kai čia atvyko Iejasas, Ede jau buvo milijonas gyventojų! Edas tapo tų laikų didžiausiu pasaulio miestu.

Kardas užleidžia vietą skaitytuvams

Šiogūnatas taip puikiai palaikė taiką, kad kariai beveik neturėjo ką veikti. Žinoma, samurajai tebesididžiavo savo profesija, bet kardo galia menko, o skaitytuvų — Rytuose paplitusio rankinio skaičiuoklio — augo. Taika išsilaikė daugiau kaip pustrečio šimtmečio. Civiliai, ypač komersantai, klestėjo ir džiaugėsi didesnėmis laisvėmis. Vystėsi unikali kultūrinė aplinka.

Gyventojai pamėgo kabukio spektaklius (istorinės dramos), bunrakusą (lėlių teatras) ir rakugo (komiški pasakojimai). Karštos vasaros vakarais žmonės rinkdavosi prie vėsios Sumidos upės, tekančios per Edą. Ateidavo čia ir žiūrėti fejerverkų. Ši tradicija išliko ligi pat mūsų dienų.

Tačiau pasaulis apie Edą nieko nežinojo. Daugiau nei du šimtmečius valdžia draudė bet kokius kontaktus su užsieniu, išskyrus labai ribotus su olandais, kinais ir korėjiečiais. Paskui vienas netikėtas įvykis daug ką pakeitė tiek paties miesto, tiek tautos gyvenime.

Edas tampa Tokiju

Pakrantėje netoli Edo riaumodami ir spjaudydami juodų dūmų  kamuolius netikėtai pasirodė keisti laivai. Apstulbę žvejai juos palaikė plaukiančiais ugnikalniais! Ede pasklido baisūs gandai ir žmonės pradėjo bėgti iš miesto.

Tai buvo JAV karinio jūrų laivyno komodoro Matjuso K. Perio vadovaujama keturių laivų flotilė (viršuje), kuri 1853 metų liepos 8 dieną išmetė inkarą Edo įlankoje. Peris pareikalavo, kad šiogūnato valdžia leistų Jungtinėms Valstijoms užmegzti su Japonija prekybinius santykius. Perio vizitas japonams aiškiai parodė, kiek jų šalies karinis potencialas ir technologijų vystymasis atsilikęs nuo kitų pasaulio šalių.

Tai sukėlė grandinę įvykių, dėl kurių Tokugavų režimas galiausiai žlugo ir buvo atkurtas imperinis valdymas. Nuo 1868-ųjų Edą pradėta vadinti Tokiju (Rytų sostinė). Tai nusakė jo padėtį žiūrint iš Kioto. Imperatorius perkėlė savo rezidenciją iš Kioto rūmų į Edo pilį. Vėliau ji buvo rekonstruota ir tapo naujais imperatoriaus rūmais.

Vakarų kultūros įtaka darė savo ir naujoji valdžia ėmėsi Japonijos modernizavimo. O veikti čia tikrai buvo ką. Kai kurie šį laikotarpį laiko tikru stebuklu. 1869-aisiais tarp Tokijo ir Jokohamos buvo iškilmingai atidaryta telegrafo linija. Netrukus pradėtas tiesti tuos miestus sujungęs pirmasis geležinkelis. Greta medinių namų pradėjo kilti plytiniai. Buvo statomi bankai, viešbučiai, parduotuvės, restoranai. Įkurti pirmieji universitetai. Vietoje vieškelių atsirado grįstos gatvės. Sumidos upe aukštyn ir žemyn ėmė plaukioti ratiniai garlaiviai.

 Pasikeitė net žmonių išvaizda. Dauguma tebenešiojo tradicinius kimono, bet vis daugiau žmonių ėmė rengtis vakarietiškai. Vyrai pradėjo auginti ūsus, nešioti cilindrus ir lazdeles, o kai kurios moterys ėmė puoštis elegantiškomis suknelėmis ir išmoko šokti valsą.

Greta sakės pamėgtu gėrimu tapo alus, o beisbolas ėmė konkuruoti su populiariausia nacionalinio sporto šaka — sumo imtynėmis. Tokijas, nelyginant kokia milžiniška kempinė, sugėrė savo laikmečio pasaulio kultūrines bei politines idėjas ir jas perėmė. Miestas augo, kol vieną dieną užgriuvo nelaimė.

Kylantis iš pelenų

1923 metų rugsėjo 1-ąją tuo laiku, kai daugelis ruošė pietus, Kanto regioną sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, paskui šimtai silpnesnių smūgių, o po paros dar vienas itin smarkus. Siaubingos žalos pridarė patys požeminiai smūgiai, bet dar daugiau gaisrai, kurie didžiąją dalį Tokijo sudegino ligi pamatų. Iš viso žuvo 100000 žmonių, iš jų 60000 — Tokijyje.

Gyventojai ėmėsi milžiniško darbo prikelti miestą iš griuvėsių. Kiek atsigavęs, per Antrąjį pasaulinį karą Tokijas vėl labai nukentėjo — šį kartą nuo lėktuvų antskrydžių. Ypač pražūtinga miestui buvo 1945-ųjų naktis iš kovo devintos į dešimtą. Nuo vidurnakčio iki maždaug trečios valandos ryto apytikriais apskaičiavimais priešininkai ant jo numetė 700000 bombų. Kadangi pastatai daugiausia buvo iš medžio, napalmo (tuo metu neseniai išrastos, pripildytos drebučių pavidalo magnio ir benzino mišinio) bombos tankiai apgyventame senamiestyje sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį žuvo daugiau kaip 77000 žmonių. Tai buvo pati didžiausia bombardavimo akcija istorijoje, įvykdyta naudojant neatominį ginklą.

Nors Tokijas patyrė nė su kuo nesulyginamų negandų, pokario metais pakilo iš pelenų ir buvo atstatytas. 1964-aisiais, praėjus mažiau nei dviem dešimtmečiams, miestas jau buvo tiek atsigavęs, kad jame buvo surengtos vasaros Olimpinės žaidynės. Pastaruosius keturiasdešimt metų čia nepaliaujamai vyksta statybos, tad betono „džiunglės“ tiesia savo čiuptuvus į plotį ir į aukštį.

Tokijo dvasia padeda įveikti sunkumus

Palyginus su kitais pasaulio didmiesčiais, Tokijas, kuriam 400 metų, tikrai nėra senas. Nors kai kur jame dar tvyro praeities atmosfera, apskritai senus laikus primenančių pastatų ar kokių kitų statinių likę labai nedaug. Tačiau atidžiai pasižvalgius galima pastebėti pėdsakų to, kas buvo sumanyta dar senovės Ede.

Pačiame miesto centre paliktas didelis žaliasis plotas. Imperatoriaus rūmai ir parkai aplink juos tebėra toje pačioje vietoje, kur stovėjo Edo pilis. Nuo jų, tarsi voratinklio gijos, į visas puses driekiasi pagrindinės iš miesto vedančios gatvės, beveik atitinkančios senovės Edo gatvių išdėstymą. Senovinį išplanavimą primena net ir kiek chaotiškas miesto gatvių labirintas. Dauguma jų net neturi pavadinimų! Vietoje daugumai pasaulio didmiesčių būdingo daugmaž geometriškai taisyklingo kvartalų tinklo, čia yra begalė sunumeruotų padrikų formų įvairiausio dydžio sklypų.

Bet didžiausią įspūdį daro senųjų laikų Tokijo dvasia — gebėjimas perimti visa, kas nauja, — ypač idėjas iš užsienio — ir mokėjimas bei ryžtas žengti į priekį, nepaisant žemės drebėjimų, užsitęsusio ekonomikos nuosmukio ir sunkumų, kuriuos sukelia gyventojų perteklius. Atvykite ir pajauskite patys nerimstančią Tokijo — niekam nežinomo žvejų kaimelio, tapusio tarptautinės reikšmės miestu, — dvasią.

[Išnaša]

[Žemėlapis 11 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

JAPONIJA

TOKIJAS (Edas)

Jokohama

Kiotas

Osaka

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Tokijas šiandien

[Šaltinio nuoroda]

Ken Usami/photodisc/age fotostock

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 11 puslapyje]

© The Bridgeman Art Library

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

The Mainichi Newspapers