Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Į kitą žemyno galą per daugiau kaip 120 metų

Į kitą žemyno galą per daugiau kaip 120 metų

Į kitą žemyno galą per daugiau kaip 120 metų

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

Į DARVINO traukinių stotį retai gyvenamoje Australijos šiaurėje 2004 metų vasario 3 dieną lėtai atpūškavo daugiau kaip kilometro ilgio traukinys. Šia ypatinga proga čia susirinko tūkstančiai žmonių. Traukinys, pramintas Ganu, ką tik užbaigė savo pirmąją kelionę, — per dvi paras įveikęs kone tris tūkstančius kilometrų, pervažiavo žemyną nuo pietų iki šiaurės. (Skaitykite rėmelį „Pavadinime — senovės atgarsiai“, p. 25.)

Palei geležinkelį susirinko per 2000 žiūrovų su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Todėl, artėdamas prie Darvino, traukinys turėjo sulėtinti greitį ir apie pusvalandį vėlavo. Bet niekas neparodė jokio nepasitenkinimo. Juk šalis to laukė jau daugiau kaip šimtmetį. Kad būtų galima pervažiuoti skersai vieną sausringiausių, karščiausių ir nuošaliausių žemės regionų, Adelaidę su Darvinu jungiančiam geležinkeliui nutiesti prireikė 126 metų.

Reikia geležinkelio

XIX amžiaus aštuntajam dešimtmečiui baigiantis Didžiosios Australijos įlankos rytinėje pakrantėje įsikūrusi nedidelė Adelaidės kolonija svajojo išplėtoti savo regiono ekonomiką ir turėti geresnį prekybos kelią į tolimą žemyno šiaurę. Jungtinės Valstijos savo transkontinentinį geležinkelį užbaigė tiesti 1869-aisiais. Todėl Adelaidės gyventojai irgi panoro panašaus geležinkelio, kuris jungtų jų koloniją su Port Darvinu (taip tada vadino Darvino miestą). Nutiesus šitokį plieno greitkelį, būtų ne tik pagerėjęs susisiekimas pačiame žemyne, bet ir labai sutrumpėjusi kelionė į Aziją ir Europą.

Idėja atrodė paprasta, tačiau tiesiant geležinkelį reikėjo įveikti virtinę, regis, nesibaigiančių kliūčių: uolingas kalvas ir kalnų grandines, tankius krūmynus, smėlingas ir akmenuotas dykumas, kur po liūčių vietomis susidarydavo neišbrendamos klampynės arba gaivalingi vandens srautai. Tyrinėtojui Džonui Stiuartui pereiti šią nesvetingą vietovę pavyko tik iš trečio karto, 1862 metais. Bet tiek jis pats, tiek jo ekspedicijos nariai dėl maisto ir vandens stygiaus vos liko gyvi.

Alpinantis karštis, smėlio audros ir staigūs potvyniai

Tačiau Adelaidės gyventojai tokių kliūčių nepabūgo. 1878-aisiais jie pradėjo tiesti geležinkelį nuo Port Ogastos. Apsirūpinę pačiais paprasčiausiais įrankiais, arkliais ir kupranugariais, 900 geležinkelio darbininkų palei aborigenų pramintus takus per Flinderso kalnagūbrius lėtai stūmėsi į šiaurę. Toks pasirinkimas turėjo savo privalumų, mat garvežiams reikėjo vandens, o vandeningų įdubų buvo tiktai šiame regione.

Pirmajai 100 kilometrų atkarpai nutiesti prireikė pustrečių metų. Vasarą oro temperatūra kartais pakildavo iki 50 laipsnių Celsijaus. Tokiame sausame karštyje skeldėjo nagai, rašalas ant plunksnos galo sudžiūdavo dar nespėjus priliesti popieriaus, geležinkelio bėgiai išlinkdavo. Traukiniai dažnai nueidavo nuo bėgių. Po smėlio audrų darbininkai turėdavo nuvalyti kilometrus geležinkelio. Vietomis tekdavo nukasti net kokių dviejų metrų smėlio sluoksnį. O neretai jiems ir visai nusvirdavo rankos matant, kaip vėjas tą darbą vėl paverčia niekais.

Paskui atūžė liūtys. Vos per keletą minučių nuo sausros pabalusiomis upių vagomis imdavo šniokšti vandens srautai. Jie iškraipydavo bėgius, nušluodavo kelių mėnesių darbą ir ilgam įkalindavo traukinius su visais keleiviais. Sykį, kad būtų kuo pamaitinti žmones, mašinistas primedžiojo laukinių ožkų. O po daugelio metų vieno įstrigusio traukinio keleiviams maisto buvo numesta parašiutu.

Pasibaigus liūtims dykumos augmenija atgydavo ir priviliodavo pulkus skėrių. Per vieną tokį antskrydį nuo sutraiškytų vabzdžių bėgiai pasidarė tokie glitūs, kad reikėjo dar vieno garvežio, kuris stumtų traukinį iš galo. Kita bėda buvo žiurkių antplūdžiai. Graužikai rijo viską, kas įmanoma: geležinkelio tiesėjų maisto atsargas, brezentą, pakinktus, netgi batus. O vienišos kapinės palei geležinkelį liudija apie čia siautusią vidurių šiltinę ir antisanitarines gyvenimo sąlygas darbų pradžioje.

Pramogai geležinkelininkai nevengė iškrėsti ir kokį pokštą. Sykį, Alis Springso regioną užplūdus triušiams, traukinio komanda prigaudė jų ir suleido į Gano vagonus. Rytą pusryčiauti susiruošę keleiviai atidarė kupė duris ir pamatė, kad koridoriuose „pilna iš baimės paklaikusių ilgaausių“, — rašoma knygoje The Ghan—From Adelaide to Alice. Kitos kelionės metu į miegamuosius vagonus kažkas įleido kengūros jauniklį.

Kartais pasižiūrėti į pravažiuojantį traukinį ateidavo nuošaliose vietovėse gyvenantys aborigenai. Stovėdami atstu nuo geležinkelio, jie matydavo, kad vagonuose yra žmonių. Iš pradžių tie smalsuoliai traukinį stebėjo nepatikliai, net su baime. Mat kai kurie manė, jog „velnias, pasivertęs milžiniška gyvate“, prarijo keleivius gyvus!

Ilgas pertrūkis

Po trylikos metų sekinančio darbo, kai iki Alis Springso dar reikėjo nutiesti 470 kilometrų geležinkelio, baigėsi darbams skirtos lėšos. „Milžiniškas tokio projekto mastas [...] koloniją tiesiog pribloškė“, — rašoma leidinyje Australian Geographic. 1911 metais projekto vykdymu pradėjo rūpintis federalinė valdžia ir užbaigė geležinkelio atkarpą iki Alis Springso. Tačiau planai pratęsti liniją dar 1420 kilometrų į šiaurę iki Darvino buvo atidėti iki geresnių laikų.

1929-aisiais, kai Ganas pirmąkart atriedėjo į Alis Springsą, paminėti šio įvykio susirinko visas miestelis — maždaug 200 gyventojų. Vietiniai stebėjosi restorano vagonu, bet didžiausią susižavėjimą kėlė ištaigingas vonios kambarys. Anuomet vonia traukinyje buvo naujovė ir didžiulė prabanga. Alis Springsas šiauriausia Australijoje galine traukinių stotimi liko iki pat 1997-ųjų. Tais metais valstybė ir federalinė valdžia sutarė užbaigti ilgai lauktą geležinkelio linijos atkarpą nuo Alis Springso iki Darvino. Darbai prasidėjo 2001-aisiais.

Didžiulės automatizuotos mašinos per dieną nutiesdavo po 1,6 kilometro geležinkelio, iš viso kainavusio 1,3 milijardo Australijos dolerių (apie milijardą JAV dolerių). Jis ėjo mažiausiai per 90 naujų, tvirtų tiltų, galinčių atlaikyti potvynius. Šiam, pasak žiniasklaidos, „Australijos infrastruktūroje didžiausiam projektui“ — 1420 kilometrų geležinkelio linijai nutiesti sunaudota mažiau lėšų, nei buvo numatyta pagal sąmatą, ir darbas užbaigtas pirmiau, nei planuota, — 2003-iųjų spalį.

Tyrlaukių žavesys

Kaip kadaise, taip ir dabar, iš Adelaidės, tik jau šiuolaikinio miesto, Ganas popietę išvyksta į kelionę skersai žemyną. Pajudėję iš priemiesčio, du lokomotyvai su maždaug 40 vagonų vingiuoja per kviečių laukus į Port Ogastą, beveik už 300 kilometrų į šiaurę. Nuo ten peizažas visiškai pasikeičia — kiek akys užmato driekiasi nykūs smėlynai, priaugę miglinių šeimos augalų ir visokių krūmokšnių.

Už Port Ogastos Ganas pasuka nauja geležinkelio linija, saugia bet kokiu oru. Ji nutiesta apie 250 kilometrų į vakarus nuo senosios, nes šią per potvynius neretai užliedavo vanduo. Kai dykumą apgaubia nakties tamsa ir keleiviai sumiega, traukinys ramiai tęsia kelionę pro druskingus ežerus, kurie didžiąją metų dalį būna visiškai išdžiūvę, o palijus tviska mėnesienoje. Giedras nakties dangus sėte nusėtas žvaigždžių. Tiktai nesigirdi anksčiau tokio įprasto ritmingo ratų bildesio, nes bėgiai dabar vientisi, mat tokius lengviau prižiūrėti.

Tekančios saulės spinduliuose dykuma netoli Alis Springso sužėri rausvomis ir aukso spalvomis. „Tai pasakiškas reginys, — įspūdžiais dalijosi vienas keleivis. — Saulės galią jaučiau net vagone. Ji pasirodo viršum neaprėpiamo kalvoto peizažo — tokio erdvaus, tokio neįprasto, tokio bauginančio savo dykumu, kad pasijunti tiesiog priblokštas. Tai vieta, kur aiškiai suvoki savo menkumą.“

tyrlaukių į atogrąžas

Popiet trumpam stabtelėjęs Alis Springse, Ganas keliauja į Katriną, o paskui į galinę stotį žemyno šiaurėje — atogrąžose įsikūrusį Darviną. Vagonuose su kondicionieriais „Gano keleiviai mėgaujasi prabanga ant ratų“, — sako Laris Jerasas, pirmojo traukinio reiso palydovas. Žvelgdami pro vagono langus jie gali nebent įsivaizduoti, kokių pavojų ir sunkumų teko patirti pirmiesiems geležinkelio tiesėjams.

Pradėjus kursuoti Ganui, ne tik pagyvėjo prekyba ir atsirado vienas įspūdingiausių pasaulyje geležinkelio maršrutų, bet ir patį atokiausią retai gyvenamos teritorijos kampelį pasiekė šiuolaikinio pasaulio dvelksmas. Viena devyniolikmetė aborigenė, stebėjusi 2004-ųjų vasarį pirmąsyk pravažiuojantį traukinį, pasakė: „Traukinio dar niekada nebuvau mačiusi. Kaip gražu!“

[Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]

Pavadinime — senovės atgarsiai

Žodžiu Ganas sutrumpintai vadinamas Afganų ekspresas. Kodėl traukinys buvo pavadintas afganų — kupranugarių augintojų — vardu, nėra žinoma. Šiaip ar taip, tas pavadinimas primena užsigrūdinusius imigrantus, kurie padėjo skintis kelią į nuošaliausias Australijos vietoves. Nors pavadinti afganais, iš tikrųjų šie žmonės į Australiją buvo atvykę iš įvairiausių kraštų: Beludžistano, Egipto, šiaurės Indijos, Pakistano, Persijos, Turkijos.

Jų kupranugariai, klusniai atsiklaupiantys arba atsistojantys pagal komandą hooshta! (tariama hušta), Australijos gilumoje tapo nepamainoma transporto priemone. Maždaug 70 kupranugarių vilkstinės gabendavo žmones ir krovinius. Jie žingsniuodavo monotoniškai, kokių 6 kilometrų per valandą greičiu. Atsiradus geležinkelių ir automobilių transportui, kupranugariai pasidarė nebereikalingi. Tada afganai juos paleido į laisvę. Dabar po centrinę Australiją klajoja šimtai tūkstančių sulaukėjusių anų kupranugarių palikuonių. (2001 m. balandžio 8 d. Atsibuskite! numeryje skaitykite straipsnį „Dykumų klajokliai kupranugariai ir laukiniai arkliai“, p. 16—17.)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Northern Territory Archives Service, Joe DAVIS, NTRS 573

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

Traukinio nuotraukos: Great Southern Railway