Biblijos požiūris

Ar Dievas atleidžia sunkias nuodėmes?

GAILESTINGUMAS — viena ryškiausių Dievo savybių (Psalmyno 86:15). Kiek Dievas atleidžia? Psalmininkas rašė: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas? Bet tu turi galią atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume“ (Psalmyno 130:3, 4). Kitoje Šventojo Rašto vietoje sakoma: „Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų mūsų nuodėmes. Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo. Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės“ (Psalmyno 103:12-14, Brb).

Akivaizdu: Jehova atleidžia visiškai ir noriai, atsižvelgdamas į mūsų ribotumus ir netobulumą — „atsimena, kad esame dulkės“. Norėdami suvokti, kiek Dievas gailestingas, atkreipkime dėmesį į kelis pavyzdžius iš Biblijos.

Apaštalas Petras triskart išsižadėjo Kristaus (Morkaus 14:66-72). Prieš tapdamas krikščioniu, apaštalas Paulius persekiojo Kristaus mokinius. Kada kai kuriems krikščionims turėjo būti vykdoma mirties bausmė, jis balsavo prieš juos ir sykį net pritarė vieno iš jų nužudymui (Apaštalų darbų 8:1, 3; 9:1, 2, 11; 26:10, 11, Jr; Galatams 1:13). Dalis Korinto bendruomenės narių, kol dar nebuvo Kristaus sekėjai, girtuokliavo, vogė, plėšikavo (1 Korintiečiams 6:9-11). Tačiau jiems visiems Dievas parodė malonę. Kodėl jiems buvo atleista?

Dievas reikalauja trijų dalykų

„Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“, — rašė Paulius (1 Timotiejui 1:13). Iš šio nuoširdaus prisipažinimo matome, kokį pirmą žingsnį reikia žengti, kad Dievas atleistų mums kaltes, — turime palikti neišmanymą ir iš Biblijos  semtis tikslių žinių apie Jehovą ir jo normas (2 Timotiejui 3:16, 17). Juk gerai nepažindami savo Kūrėjo, negalėsime jam įtikti. Jėzus maldoje savo Tėvui pasakė: „Amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).

Nuoširdūs žmonės, įgydami tokį pažinimą, ima labai gailėtis dėl praeities klaidų ir tai paskatina juos atgailauti iš visos širdies. Tai yra antras žingsnis, kad sulauktume Dievo malonės. Apaštalų darbų 3:19 rašoma: „Atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės.“

Šioje Rašto eilutėje paminėtas ir trečias žingsnis — būtinybė atsiversti. Tai reiškia atsisakyti netinkamos gyvensenos ir pažiūrų, perimti Dievo požiūrį ir laikytis jo normų (Apaštalų darbų 26:20). Kitaip tariant, žodžiai „aš gailiuosi“ bus nuoširdūs tik tada, kai tai įrodome savo gyvensena.

Dievo gailestingumas turi ribas

Kai kuriems žmonėms Dievas nuodėmių neatleidžia. Apaštalas Paulius rašė: „Jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka, ir tėra kažkoks baisus laukimas teismo“ (Hebrajams 10:26, 27). Žodžiai „sąmoningai darome nuodėmes“ leidžia suprasti, kad taip besielgiantis žmogus nė nemano už jas atgailauti, yra tikrai nedoros širdies.

Savo širdžiai taip užkietėti leido Judas Iskarijotas. „Geriau jam būtų buvę negimti“, — pasakė Jėzus (Mato 26:24, 25). O apie savo dienų kai kuriuos religinius vadovus Jėzus kalbėjo: „Jūsų tėvas — velnias [...]. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44). Šitie žmonės, kaip ir Šėtonas, buvo nepataisomai sugedę. Jie nesigraužė dėl to, ką buvo padarę, ir leido savo sąžinei dar labiau atbukti, toliau atkakliai darydami pikta. * Tiesa, dėl netobulumo ir silpnybių net tikrieji krikščionys nusideda, kartais netgi sunkiai. Bet tokie nuopuoliai nerodo, kad blogis jų širdyje išsikerojęs (Galatams 6:1).

Gailestingas iki pat pabaigos

Jehova atsižvelgia ne tik į nuodėmę, bet ir į nusidėjusio žmogaus nuostatą (Izaijo 1:16-19). Prisiminkime du piktadarius, prikaltus greta Jėzaus. Abu, matyt, buvo padarę sunkių nusikaltimų, nes vienas jų prisipažino: „Mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas [Jėzus] nieko blogo nėra padaręs.“ Šie žodžiai rodo, kad tas nusikaltėlis buvo apie Jėzų kai ką girdėjęs, ir todėl, regis, jo širdyje įvyko teigiamų pokyčių. Tokią išvadą galima daryti iš to, ko jis paskui maldavo Jėzaus: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ Kaip Jėzus Kristus atsakė į tą nuoširdų prašymą? „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“, — pažadėjo jis (Luko 23:41-43; NW).

Tik pagalvokite: kone paskutiniais savo ištartais žodžiais, kol dar gyveno žemėje kaip žmogus, Jėzus parodė gailestingumą vyrui, pripažinusiam, jog nusipelno mirties bausmės. Kaip tai įkvepia! Todėl galime nė neabejoti, kad tiek Jėzus Kristus, tiek jo Tėvas, Jehova, bus maloningi kiekvienam, kas rodo tikrą atgailą, nesvarbu ką žmogus būtų padaręs praeityje (Romiečiams 4:7).

[Išnaša]

AR ŽINOTE?

▪ Kaip apibūdintumėte Dievo gailestingumą? (Psalmyno 103:12-14, Brb; 130:3, 4)

▪ Kokius žingsnius būtina žengti, kad pelnytume Dievo palankumą? (Jono 17:3; Apaštalų darbų 3:19)

▪ Ką Jėzus pažadėjo nusikaltėliui, prikaltam prie stulpo? (Luko 23:43, NW)

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jėzus parodė, kad ir sunkios nuodėmės gali būti atleistos