Senoviniai rankraščiai. Kaip jie datuojami?

ĖJO 1844-ieji. Egipte, Sinajaus kalno papėdėje, įsikūrusio Šv. Kotrynos vienuolyno bibliotekoje dirbo Biblijos žinovas Konstantinas fon Tišendorfas. Atidžiai tyrinėdamas ten sukauptus dokumentus, mokslininkas aptiko kelis vertus dėmesio pergamentus. Paleografiją * studijavęs Tišendorfas suprato, kad šie pergamentai iš tikrųjų buvo rankraščio lapai iš Septuagintos — hebrajiškosios Šventojo Rašto dalies (Senojo Testamento) vertimo į graikų kalbą. Vėliau jis rašė: „Senesnių dokumentų už šituos Sinajaus rankraščius man dar nebuvo tekę matyti.“

Nustatyta, kad šie pergamentai parašyti IV m. e. a. Ilgainiui kartu su kitais rankraščiais jie buvo įtraukti į rinkinį, dabar vadinamą Sinajaus kodeksu. O pastarasis tėra vienas iš tūkstančių mokslininkams prieinamų senovinių hebrajiškųjų ir graikiškųjų Šventojo Rašto rankraščių.

Graikų paleografijos raida

Pagrindus sisteminei graikų rankraščių analizei padėjo benediktinų vienuolis Bernaras de Monfokonas (1655—1741). Vėliau šį mokslą plėtojo kiti tyrinėtojai. Tišendorfas ėmėsi milžiniško darbo — sukataloguoti Europos bibliotekose saugomus seniausius Biblijos rankraščius, parašytus graikų kalba. Jis taip pat keletą sykių lankėsi Vidurio Rytuose, tyrinėjo šimtus dokumentų ir spausdino savo studijų rezultatus.

XX amžiuje paleografų arsenalą papildė naujos tyrinėjimą paspartinusios priemonės. Viena iš jų — vadinamasis Marselio Rišaro sąrašas. Jame suminėta apie 900 katalogų, kuriuose yra aprašai 55000 graikų rankraščių (Biblijos dalių ir kitokių), saugomų 820-ies bibliotekų ar privačių asmenų. Šitokia gausybė šaltinių palengvina vertėjų darbą, taip pat padeda paleografams datuoti rankraščius tiksliau.

Kaip datuojami rankraščiai

Tarkim, tvarkydamasis seno namo palėpėje, surandate nuo laiko pageltusį, ranka rašytą laišką be datos. Galbūt svarstote: „Kada jis parašytas?“ Bet štai aptinkate kitą seną laišką. Stiliumi, rašysena, skyryba ir kitomis  ypatybėmis jis gan panašus į pirmąjį. Tik šįkart, jūsų džiaugsmui, antrajame laiške matote datą. Nors ir negalite pasakyti kelintais metais parašytas pirmasis laiškas, savo rankose dabar turite gerą raktą, padėsiantį nustatyti apytikrį jo parašymo laikotarpį.

Dauguma senovės perrašinėtojų, baigę daryti Biblijos rankraščių nuorašus, datos ant jų nerašydavo. Kad nustatytų apytikrį tokių tekstų parašymo laiką, specialistai lygina juos su kitais dokumentais (taip pat ir nebibliniais, kurių parašymo laikas yra žinomas). Analizuojama rašmenų forma, skyryba, santrumpos ir kitos detalės. Be to, buvo aptikti keli šimtai datuotų rankraščių graikų kalba, parašytų 510—1593 m. e. m.

Raktas — rašysena

Paleografai senovinių graikų rankraščių braižą skirsto į dvi pagrindines kategorijas — knyginį (grakštus, taisyklingų linijų) ir greitraštinį (rašomas jungiant raides), vartotą neliteratūrinių tekstų rašymui. Be to, graikų perrašinėtojai rašė įvairiais šriftais — kapitaliniu (didžiųjų raidžių raštas), unicialiniu (didžiųjų  raidžių rašto atmaina), kursyviniu (pasviras raštas) ir minuskulu (mažųjų raidžių raštas). Vienas iš knyginio braižo šriftų, unicialinis, vartotas nuo IV a. p. m. e. iki VIII arba IX m. e. a. O minuskulas, smulkus knyginio braižo šriftas, buvo paplitęs nuo VIII ar IX m. e. a. iki XV m. e. a. vidurio, kai Europoje pradėta spausdinti renkamaisiais spaudmenimis. Parašyti tekstą minuskulu galima greičiau ir jis užima mažiau vietos, tad susitaupydavo ne tik laiko, bet ir pergamento.

Paleografijoje susiformavo tam tikros rankraščių datavimo metodikos. Iš pradžių mokslininkai susidaro bendrą perrašinėtojo rašysenos vaizdą. Paskui ją analizuoja kruopščiau, tyrinėdami atskiras raides. Tačiau vyraujantis rašymo stilius paprastai kinta gana lėtai, todėl kruopšti rašmenų analizė, nors ir duodanti naudos, tepadeda nustatyti apytikrį dokumento parašymo laiką.

Laimei, yra kitų metodų, leidžiančių tiksliau datuoti tekstą. Pavyzdžiui, paleografai yra nustatę, kada įsivyravo viena ar kita rašmenų rašymo tradicija. Štai graikiškuose tekstuose, parašytuose po 900 m. e. m., perrašinėtojai ėmė dažniau vartoti ligatūras (dvi ar trys raidės, sujungtos į vieną). Taip pat tam tikras raides pradėta rašyti žemiau eilutės, o prie žodžių dėti specialius kvėptelėjimo ženklus, nurodančius teisingą tarimą.

Žmogaus rašysena paprastai nekinta per visą gyvenimą. Todėl dažnai rankraščius įmanoma datuoti tik maždaug 50 metų tikslumu. Negana to, kartais perrašinėtojai, kopijuodami senesnius rankraščius, stengdavosi išlaikyti jų stilių, tad tokie nuorašai atrodo senesni, nei yra iš tikrųjų. Vis dėlto, nepaisant daugybės kliūčių, mokslininkams pavyko nustatyti ne vieno svarbaus Biblijos rankraščio parašymo laiką.

 Datuojami reikšmingi graikiškieji Biblijos rankraščiai

Aleksandrijos kodeksas, dabar saugomas Britų bibliotekoje, buvo pirmas iš svarbesnių Biblijos rankraščių, kuris tapo prieinamas mokslininkams. Jį sudaro didžioji dalis Biblijos teksto, parašyto graikų unicialiniu raštu ant velèno (geriausia pergamento rūšis). Kodeksas buvo datuotas V m. e. a. pradžia. Prie tokios išvados prieita daugiausia dėl to, kad tarp V ir VI m. e. a. unicialinis raštas keitėsi, kaip matyti iš dokumento, pavadinto Vienos Dioskūridu *, kurio data žinoma.

Antras reikšmingas mokslininkų ištyrinėtas rankraštis yra Sinajaus kodeksas, kurį Tišendorfas aptiko Šv. Kotrynos vienuolyne. Šiame rinkinyje yra dalis Hebrajiškųjų raštų iš Septuagintos ir Krikščionių graikiškieji raštai — visi parašyti unicaliniu raštu ant pergamento. 43 šio kodekso lapai saugomi Leipcige (Vokietija), 347 — Britų bibliotekoje Londone ir dar trijų lapų fragmentai — Sankt Peterburge. Rankraštis datuotas IV m. e. a. pabaiga. Tai nustatyti padeda pastabos Evangelijų paraštėse, kurias sugalvojo rašyti IV m. e. a. istorikas Eusebijas Cezarėjietis. *

Trečias Biblijos tyrinėjimo požiūriu svarbus dokumentas yra Vatikano kodeksas Nr. 1209, kurį iš pradžių sudarė visa Biblija graikų kalba. Pirmąkart Vatikano bibliotekos kataloge jis pasirodė 1475-aisiais. Tame kodekse, surašytame unicialiniu raštu ant 759 velèno lapų, yra didžioji dalis Biblijos, išskyrus didumą Pradžios knygos, dalį Psalmyno ir kai kuriuos Krikščionių graikiškųjų raštų fragmentus. Paleografai šį rankraštį datuoja IV m. e. a. pradžia. Kaip jie priėjo prie tokios išvados? Vatikano kodekso rašmenys panašūs į Sinajaus kodekso, datuojamo IV m. e. a. Tačiau Vatikano kodeksas daugumos laikomas kiek senesniu. Be kita ko, jame nėra gretinamųjų Eusebijo kanonų nuorodų.

Lobis iš sąvartyno

1920 metais Džono Railendo biblioteka Mančesteryje (Anglija) įsigijo didelį kiekį papirusų, kurie buvo atkasti vienoje Egipto kalvoje, kur kadaise būta sąvartyno. Rūšiuodamas radinius: laiškus, verslo raštelius, gyventojų surašymo dokumentus, mokslininkas Kolinas Robertsas rado vieną teksto fragmentą. Jis atpažino, kad tai kelios eilutės iš Evangelijos pagal Joną 18 skyriaus. Iš tuo metu žinomų Krikščionių graikiškųjų raštų tekstų šis fragmentas pasirodė besąs seniausias.

Vėliau jis pavadintas Džono Railendo papirusu 457 (tarptautinis kodas P⁵²). Surašytas graikų unicialiniu raštu jis datuojamas II m. e. a. pradžia, kai nuo Evangelijos pagal Joną parašymo tebuvo praėję vos keli dešimtmečiai! Įdomu, kad tas tekstas kone visiškai atitinka gerokai vėlesnių rankraščių tekstą.

Senoviniai, bet tikslūs!

Savo knygoje Biblijos rankraščių žinovas seras Frederikas Kenjonas apie graikiškąją Biblijos dalį rašė: „Naujojo Testamento knygų autentiškumo ir turinio vientisumo klausimą pagaliau galima laikyti nebediskutuotinu“ (The Bible and Archæology). Panašiai apie hebrajiškosios Biblijos dalies vientisumą yra pasisakęs mokslininkas Viljamas Grinas: „Galima drąsiai teigti, kad joks kitas senovinis veikalas, išlikęs iki mūsų dienų, nebuvo perrašinėjamas taip tiksliai.“

Šitokios išvados tik patvirtina apaštalo Petro žodžius: „Kiekvienas kūnas — tartum žolynas, ir visa jo garbė — tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius“ (1 Petro 1:24, 25).

[Išnašos]

[Anotacija 21 puslapyje]

Kruopščiai tyrinėdami rankraščius, kurių data žinoma, paleografai gali nustatyti nedatuotų rankraščių parašymo laiką

[Rėmelis 20 puslapyje]

Kaip datuotas Negyvosios jūros Izaijo knygos ritinys

Pirmasis Izaijo knygos ritinys, rastas prie Negyvosios jūros 1947 metais, parašytas ant odos ikimasoretinio laikotarpio hebrajiškais rašmenimis. Jis datuotas II a. p. m. e. pabaiga. Kaip mokslininkai tai nustatė? Jie sulygino ritinio raštą su kitų hebrajiškųjų tekstų rašmenimis ir priėjo prie išvados, kad jis buvo parašytas 125—100 m. p. m. e. Tą patvirtino ir tyrimas radiokarboniniu metodu.

Labai įdomu, jog Negyvosios jūros ritinius sulyginus su masoretų tekstu, po daugelio šimtmečių parašytu Biblijos perrašinėtojų, vadinamų masoretais *, doktrininių skirtumų nebuvo rasta. Daugiausia tėra rašybos ir gramatikos skirtumų. Reikšminga ir tai, kad tame Izaijo ritinyje nuosekliai vartota tetragrama — keturios hebrajų kalbos priebalsės, sudarančios Dievo vardą, Jehova.

[Išnaša]

[Lentelė/iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Graikų rankraščių braižas

Knyginis (unicialinis)

IV a. p. m. e.—VIII arba IX m. e. a.

Minuskulas

VIII arba IX m. e. a.—XV m. e. a.

Reikšmingi rankraščiai

400

200

Negyvosios jūros ritinys

II a. p. m. e. pabaiga

m. p. m. e.

m. e. m.

100

Džono Railendo papirusas 457

125 m. e. m.

300

Vatikano kodeksas Nr. 1209

IV m. e. a. pradžia

Sinajaus kodeksas

IV m. e. a.

400

Aleksandrijos kodeksas

V m. e. a. pradžia

500

700

800

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Viršuje: Konstantinas fon Tišendorfas

Dešinėje: Bernaras de Monfokonas

[Šaltinio nuoroda]

© Réunion des Musées Nationaux/Art Resource, NY

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

Negyvosios jūros ritinys: Shrine of the Book, Israel Museum, Jerusalem

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 21 puslapyje]

Vatikano kodekso Nr. 1209 tipografinė faksimilė: From the book Bibliorum Sacrorum Graecus Codex Vaticanus, 1868; Sinajaus kodekso reprodukcija: 1 Timothy 3:16, as it appears in the Codex Sinaiticus, 4th century C.E.; Aleksandrijos kodeksas: From The Codex Alexandrinus in Reduced Photographic Facsimile, 1909, by permission of the British Library