Biblijos požiūris

Ar prietaringumas suderinamas su Biblijos mokymais?

VIENAS žurnalistas visus metus nesiryžo niekur skristi, nes būrėja buvo pasakiusi, kad jis žus per lėktuvo katastrofą. Daugiau ar mažiau prietarais tiki įvairiausią padėtį visuomenėje užimantys žmonės: politikai, verslininkai, aktoriai, sportininkai, studentai. Kai atsiranda įtampa arba apima dvejonės ir nerimas, jie mano, kad tam tikri magiški veiksmai juos apsaugos ir padės pasiekti norimus tikslus.

Daugelis prietarų laikomi tiesiog nekaltais senovės papročiais ar visai gera psichologine pagalba. Jau mirusi antropologė Margareta Mid rašė: „Prietarai atspindi, kiek stipriai trokštame, kad išsipildytų mūsų norai, arba neįvyktų tai, ko baiminamės. Iš dalies tikėdami prietarais, o iš dalies netikėdami gauname ir psichologinę pagalbą, ir nebijome būti prietarų pavergti.“ Vis dėlto žmonės, kurie nori įtikti Dievui, turėtų apsvarstyti, ar dera prietarais tikėti tikriesiems krikščionims.

Iš kur prietarai atsirado

Žmonės visada bijojo mirties, nežinomybės, vadinamojo pomirtinio gyvenimo ir daugelio kitų dalykų. Maištingas Dievo priešininkas Šėtonas pasiryžęs pavergti žmoniją, todėl skleisdamas piktavališką melą tokias baimes dar sustiprina (Jono 8:44; Apreiškimo 12:9). Apgauti žmones ir  atitraukti nuo Dievo jis stengiasi ne vienas. Biblijoje Šėtonas vadinamas „demonų valdovu“ (Mato 12:24-27). Kas yra demonai? Nojaus laikais prie Šėtono maišto prieš Dievą prisidėjo daug angelų ir taip jie tapo demonais. Nuo tada šie maištininkai stengiasi paveikti žmonių mąstymą. Viena iš poveikio priemonių, kuria jie naudojasi, yra prietarai (Pradžios 6:1, 2; Luko 8:2, 30; Judo 6).

Pagrindą prietaringumui Šėtonas padėjo skleisdamas melą, jog žmogui mirus išlieka kažkokia nematoma esybė, kuri gali sugrįžti ir daryti tam tikrą įtaką gyviesiems. Bet Biblijoje sakoma, jog „mirusieji nebežino nieko“ ir žmogui mirus „jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus“ (Mokytojo 9:5, 10).

„Kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui“

Šėtono melu patiki nemažai žmonių. Tačiau prieš daugelį metų Dievas savo tautai, izraelitams, dėl prietarų davė aiškius nurodymus. „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, — sakoma jo Žodyje, — kuris [...] užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 18:10-12).

Deja, izraelitai ne visada paisė šio perspėjimo. Štai pranašo Izaijo dienomis kai kurie manė, jog gero derliaus galima tikėtis įsiteikus „Laimės dievui“. Tokio prietaringo mąstymo pasekmės buvo skaudžios. Šitie žmonės prarado Jehovos palankumą ir Dievas jų nebelaimino (Izaijo 65:11, 12).

Jehovos požiūris į prietarus nepasikeitė ir krikščionybės laikais. Apaštalas Paulius prietaringus Listros gyventojus ragino ‘nuo šių tuštybių [prietarų] atsiversti į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra’ (Apaštalų darbų 14:15).

Kaip nuo prietarų išsivaduoti

Prietarų esama begalė, tačiau jiems bendra tai, kad yra logiškai nepaaiškinami. Be to, tikėdamas prietarais žmogus gali pradėti dėl nesėkmių kaltinti blogą lemtį, o toks požiūris visai neskatina jaustis atsakingam už savo veiksmus.

Laimei, daug kas nuo prietarų išsivaduoja. Jėzus teigė: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32). Klementina iš Brazilijos, kuri būrėjos amatu vertėsi 25 metus, pasakė: „Būrimas man buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Bet Biblijos tiesa išlaisvino nuo prietarų.“ Reguliarios Biblijos studijos ir nuoširdi malda Jehovai Dievui gali padėti mums išsiugdyti vidinę stiprybę ir gebėjimą mąstyti blaiviai ir logiškai. Tada bus nesunku priimti išmintingus sprendimus, kurie saugotų nuo pavojų ir padėtų atsikratyti kankinančio nerimo (Filipiečiams 4:6, 7, 13).

Biblija klausia: „Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaip galima gretinti Kristų su Beliaru [Šėtonu]?“ Taigi tikrieji krikščionys turi saugotis prietaringumo (2 Korintiečiams 6:14-16).

AR ŽINOTE?

▪ Kuo pasitikėjo prietaringi Izaijo laikų izraelitai, užuot sudėję viltis į Dievą? (Izaijo 65:11, 12)

▪ Ką apaštalas Paulius ragino daryti prietaringus Listros gyventojus? (Apaštalų darbų 14:15)

▪ Ar prietaringumas suderinamas su tikrąja krikščionybe? (2 Korintiečiams 6:14-16)

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Tikinčius prietarais lengvai užliūliuoja apgaulingas saugumo jausmas