Ar yra viena teisinga religija?

Kai kuriems toks klausimas kelia pasipiktinimą. Jų nuomone, kai pasaulyje tiek daug visokiausių religinių pažiūrų, teigti, jog tiesos moko tik kas nors vienas, būtų siauraprotiška ir net įžūlu. Juk gėrio, atrodytų, esama, jeigu ir ne visose religijose, tai bent jau daugumoje. Ar taip manote ir jūs?

ŽINOMA, yra sričių, kuriose išmintinga pripažinti, kad teisingos gali būti įvairios nuomonės. Pavyzdžiui, galbūt kas mano, jog laikytis tam tikros dietos jam sveika. Tačiau ar derėtų ją primesti visiems kitiems kaip vienintelį sveikos gyvensenos būdą? Be abejo, būtų išmintinga ir kuklu pripažinti, kad ir kito pasirinkta mityba gali būti naudinga ar net geresnė, bent jau šiam, jos besilaikančiam žmogui.

Ar religija yra viena iš tokių sričių? Ar čia taip pat galimà įvairovė lygiaverčių alternatyvų, iš kurių žmogus renkasi pagal tai, kaip išauklėtas ir suvokia pasaulį? O gal visai žmonijai galioja tik vienas konkrečių religinių tiesų kodeksas? Pažiūrėkime, ką apie tai sako Biblija. Pirmiausia išsiaiškinkime, ar tiesą apskritai galima rasti. Juk jeigu ji nepasiekiama, ieškoti vienintelės teisingos religijos beprasmiška.

Ar įmanoma rasti religinę tiesą?

Prieš savo mirtį Jėzus Kristus jį kvotusiam Romos paskirtam vietininkui Poncijui Pilotui pasakė: „Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ Pilotas greičiausiai ciniškai paklausė: „Kas yra tiesa?!“ (Jono 18:37, 38). O Jėzus apie tiesą liudijo drąsiai ir atvirai. Jis nė kiek neabejojo, kad ši egzistuoja. Atkreipkime dėmesį, ką Jėzus yra kalbėjęs įvairiems žmonėms. Štai keturi pavyzdžiai.

„Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jono 18:37).

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6).

„Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jono 4:23, 24).

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:31, 32).

Kadangi Jėzus kalbėjo apie tiesą su tokiu įsitikinimu ir tvirtino, kad ją pažinti įmanoma, ar nevertėtų bent jau ištirti, gal religinė tiesa vis dėlto yra ir ją galima surasti?

Ar absoliuti tiesa tikrai egzistuoja?

Be abejo, sutiksite, kad yra dalykų, kurių buvimu esate visiškai tikras. Pavyzdžiui, neabejojate, jog egzistuojate pats ir kad jus supantys daiktai yra realūs. Medžiai, kalnai, debesys, saulė, mėnulis — tai yra materialusis pasaulis — nėra jūsų vaizduotės padarinys. Žinia, esama žmonių, kurie filosofuodami teigia, kad net ir šie dalykai gali būti netikri. Tačiau tokioms kraštutiniškoms pažiūroms vargu ar pritartumėte.

Pagalvokite ir apie gamtos dėsnius. Dėl jų veikimo irgi galite būti absoliučiai tikras. Jeigu, tarkim, šoksite nuo uolos — nukrisite žemėn; jeigu nevalgysite — išalksite; jei maisto negausite ilgą laiką — mirsite. Jums nė nekyla klausimo, ar šie gamtos dėsniai vienus veikia, o kitų ne. Jie galioja visai žmonijai, todėl ir vadinami visuotiniais.

 Vienas toks dėsnis kaip tik turimas omenyje, kai Biblijoje klausiama: „Ar gali žmogus paimti ugnį į savo antį ir nesudeginti drabužių?“ Visi anais laikais puikiausiai žinojo, kad drabužiui susilietus su ugnimi jis užsidegs. Tačiau, primenant šį žinomą faktą, iš tikrųjų norėta pasakyti daugiau — ‘žmogus, kuris miega su savo kaimyno žmona’, skaudžiai nukentės (Patarlių 6:27, 29; Brb).

Ar pastarasis teiginys — absoliuti tiesa, dėl kurios galime nė neabejoti? Kai kurie pasakytų „ne“. Tokie žmonės teigia, jog dorovės normos — kiekvieno asmeninis reikalas; jos priklauso nuo auklėjimo, įsitikinimų, aplinkybių. Tačiau pakalbėkime apie kelis Dievo duotus dorovės įstatymus, užrašytus Biblijoje. Argi tai ne visuotiniai dėsniai?

Biblija smerkia svetimavimą (1 Korintiečiams 6:9, 10). Kai kurie nežiūri į tokį draudimą kaip į neginčijamą tiesą, tad svetimauja. Vis dėlto net ir taip manantieji paprastai neišvengia skaudžių pasekmių, kaip antai: sąžinės graužaties, skyrybų, emocinių randų, kurie ilgai negyja tiek jiems patiems, tiek visiems, ką toks poelgis vienaip ar kitaip palietė.

Dievo smerkiamas ir girtavimas (Patarlių 23:20; Efeziečiams 5:18). Prie ko jis priveda? Neretai svaigalais piktnaudžiaujantys žmonės praranda darbą, sveikatą, šeimą, negana to, jų artimieji kenčia emociškai (Patarlių 23:29-35). Tokių pasekmių sulaukia net ir tie, kurie nemano, kad girtauti bloga. Kaip jums atrodo, ar šie dorovės įstatymai veikia priklausomai ar nepriklausomai nuo to, kokių pažiūrų žmogus laikosi ir kaip suvokia pasaulį?

Be draudžiamojo pobūdžio įstatymų Biblijoje esama ir tokių, kurie skatina mus daryti gera, pavyzdžiui, mylėti savo žmoną, gerbti savo vyrą, rūpintis kitų gerove (Mato 7:12; Efeziečiams 5:33). Jei laikomės šitų įstatymų, tai mums išeina į naudą. Ar teigtumėte, kad jie vieniems veiksmingi, o kitiems ne?

Nesvarbu, paiso žmonės Biblijos dorovinių įstatymų ar ne, vienokių ar kitokių savo elgesio rezultatų vis vien sulaukia. Tai įrodo, kad šiais įstatymais išreikštas ne šiaip vienas iš alternatyvių požiūrių į gyvenimą. Juose glūdi neabejotinos tiesos. Realybė tokia: jei laikomės Biblijos dorovinių įstatymų, pjauname gera, o jei nesilaikome — bloga.

Tad pagalvokite, jeigu Biblijos dorovinės normos galioja visai žmonijai, kaip tada su šioje knygoje užrašytais įstatymais, nurodančiais, koks garbinimas Dievui priimtinas? Kaip dėl Biblijos paaiškinimo, kas atsitinka su žmogumi, kai šis miršta, ir patikinimo, jog mums yra viltis gyventi amžinai? Logiška, kad šitie Biblijos mokymai taip pat yra tiesos, galiojančios visai žmonijai. Vadovautis šiais mokymais naudinga, o atmesti — pražūtinga, nepriklausomai nuo to, tikime jais ar ne.

 Tiesą rasti įmanoma. Pasak Jėzaus, tiesa yra Dievo Žodyje (Jono 17:17). Tačiau ji vis tiek gali atrodyti nepasiekiama. Kodėl? Priežastis ta, kad daugelis religijų skelbiasi mokančios iš Biblijos. Kuri jų moko tiesos? Ar tokia religija tėra viena? O gal tiesą ar bent jau dalį jos galima rasti daugelyje religijų?

[Anotacija 4 puslapyje]

Kodėl nepaklusti Dievo įstatymams — tai lyg paimti ugnį į antį?