Gerąją naujieną skelbiame tolimiausiose vietovėse

Papasakojo Helen Džons

Prisimenu, kaip prieš daugiau nei trisdešimt metų ėjau per Bangalūro (Indija) miesto turgavietę, kur buvo pilna žmonių. Staiga mane ant ragų pakėlė buivolas ir sviedė žemėn. Jei ne viena indė, šokusi į pagalbą, jis mane, ko gero, būtų sutrypęs. Ką tuomet veikiau Indijoje?

GIMIAU 1931-aisiais gražiame Vankuverio (Kanada) mieste. Mano tėvai buvo dori žmonės, bet į bažnyčią neidavo. Tačiau aš labai troškau pažinti Dievą, todėl paauglystėje lankiau sekmadieninę mokyklą, o vasarą — Biblijos pamokas.

1950-aisiais, būdama devyniolikos, ištekėjau už Franko Šilerio, iš ankstesnės santuokos turėjusio ketvertą vaikų. Po dvejų metų mums gimė sūnus. Norėjome priklausyti kokiai nors konfesijai, bet vyras buvo išsituokęs ir nė viena Bažnyčia, į kurią kreipėmės, mūsų nepriėmė. Frankas labai pasipiktino ir nuo to laiko apie jokią religiją nenorėjo net kalbėti.

Sužinau Biblijos tiesas

1954 metais mano brolis su džiaugsmu papasakojo, ką jam apie Bibliją kalbėjo vienas bendradarbis, Jehovos liudytojas. Nors turėjau daugybę klausimų ir žinojau, kur vyksta liudytojų sueigos, dėl Franko požiūrio į religiją ten nesilankiau. Po kurio laiko pas mus užėjo du Jehovos liudytojai. Norėjau sužinoti, ką jų religija sako apie ištuoką. Atskleidę Bibliją, liudytojai parodė, kokiu atveju leidžiama išsituokti (Mato 19:3-9). Jie patikino, jog atsakymus į savo klausimus galėčiau gauti per reguliarias Biblijos studijas.

Frankas širdo ir nenorėjo su liudytojais turėti nieko bendra. 1955-aisiais apsilankiau Kristaus mirties minėjime. Kai grįžau namo, su jauduliu pradėjau pasakoti jam, ką iš Biblijos ten sužinojau. „Neįmanomi dalykai! — pakėlė balsą vyras. — Jei tai įrodysi iš Biblijos, net nueisiu į tą jūsų kvailą sueigą!“

Padaviau jam Bibliją. Vyras ją paėmė labai pagarbiai. Peržiūrėjome eilutes, kurias buvau užsirašiusi. Kalbėjau nedaug — tai daryti leidau pačiai Biblijai. Frankas nesiginčijo ir likusią vakaro dalį atrodė susimąstęs.

Po kurio laiko jam priminiau pažadą apsilankyti sueigoje. Frankas nenoriai atsakė: „Gerai jau, nueisiu pasižiūrėti, ką ten veikiate, bet tik vieną kartą.“ Viešojoje kalboje buvo gvildenamas žmonos pavaldumo vyrui klausimas (Efeziečiams 5:22, 23, 33). Jam tai padarė įspūdį. Kitą sykį Frankas buvo sueigoje, kai nagrinėjome Sargybos bokšto straipsnį „Te darbas teikia tau džiaugsmo“. Tokiam darbštuoliui kaip jis ši tema buvo kaip tik prie širdies. Nuo tada mano vyras nebepraleido nė vienos sueigos. Greit Frankas jau uoliai skelbė gerąją naujieną, o aš keliems žmonėms vedžiau Biblijos studijas ir jie vėliau tapo Jehovos liudytojais. 1955-ųjų liepos 1-ąją Frankas, aš, mano mama ir brolis pasikrikštijome — tai buvo mūsų pasiaukojimo Dievui ženklas.

 Trokštu nuveikti daugiau

1957-aisiais per srities kongresą Sietle (Vašingtono valstija, JAV) vienoje iš kalbų klausytojai buvo paraginti tarnauti ten, kur reikia daugiau Karalystės skelbėjų. „O, Jehova, aš labai to norėčiau, — meldžiausi. — Prašau, padėk mums išvykti, kur būtume reikalingi.“ Bet Frankui rūpėjo pareiga išlaikyti šeimą (1 Timotiejui 5:8).

Kitais metais dalyvavome kongrese Niujorke, tuo pačiu laiku vykusiame „Jankių“ ir „Polo Grounds“ stadionuose. Viešosios kalbos, apie kurią buvo plačiai paskelbta, klausėsi per 253000 dalyvių! Tai, ką Frankas pamatė ir išgirdo, jį paskatino veikti. Grįžę į namus nusprendėme, kad persikelsime gyventi į Keniją, nes ten kalbama angliškai, taip pat bus nesunku vaikams rasti geras mokyklas.

1959 metais pardavėme namą, susikrovėme į mašiną daiktus ir išvykome į Monrealį (Kanada). Iš čia laivu išplaukėme į Londoną. Anglijoje persėdome į kitą laivą ir per Viduržemio bei Raudonąją jūrą leidomės į Indijos vandenyną. Galiausiai pasiekėme Mombasą (Kenija) rytinėje Afrikos pakrantėje. Kitą dieną jau važiavome traukiniu į šalies sostinę Nairobį.

Jehova laimina mūsų tarnybą Afrikoje

Tuo metu Jehovos liudytojų skelbimo veikla Kenijoje buvo uždrausta, todėl skelbėme labai apdairiai. Čia gyveno dar keletas porų iš kitų šalių ir mums, užsieniečiams, buvo leista pasilikti. Į sueigas rinktis galėjome ne daugiau kaip po dešimt žmonių. Tai reiškė, kad programoje dalyvauti turėjome visi — net vaikai.

Atvykę į Keniją netrukus susiradome, kur gyventi. Frankas gavo darbą. Pirma moteris, pas kurią užėjau tarnyboje po namus, sutiko studijuoti Bibliją ir ilgainiui tapo pioniere (taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius skelbėjus). Kitas Biblijos studijas vedžiau paauglei iš sikhų šeimos. Mergaitė, kurią vadinome Gudi, patyrė didžiulį spaudimą tiek iš namiškių, tiek iš sikhų bendruomenės, bet liko tvirta. Kai artimieji išvarė Gudi Lel iš namų, ją priėmė viena liudytojų šeima. Gudi pasiaukojo Jehovai, tapo pioniere, o vėliau baigė Gileado misionierių mokyklą.

Mūsų šeimai teko ne vienas išbandymas. Vyriausias sūnus susirgo reumatu, o Frankas, remontuodamas automobilį, smarkiai apdegė ir dėl to prarado darbą. Po kurio laiko jis įsidarbino maždaug už 1000 kilometrų Dar es Salame, Tanganikos (dabar Tanzanija) sostinėje. Taigi vėl susikrovėme daiktus į automobilį ir leidomės į tolimą kelionę. Tuo metu Dar es Salame buvo nedidelė Jehovos liudytojų bendruomenė. Jos nariai mielai mus priėmė.

Nors tada Tanzanijoje skelbimo darbas buvo uždraustas, valdžia į tai žiūrėjo kiek pro pirštus. 1963-iaisiais iš Jungtinių Valstijų pas mus atvyko Jehovos liudytojų pagrindinio biuro atstovas Miltonas Henšelis. Per vieną iš kalbų, kurias jis sakė geriausioje šalies salėje, Kurimjė, greta manęs atsisėdo skurdžiai apsirengęs pagyvenęs vyras. Aš su juo pasisveikinau ir pasiūliau drauge naudotis mano Biblija ir giesmynu. Pasibaigus programai, pakviečiau apsilankyti ir kitą sykį. Kai tik tas vyras išėjo, prie manęs atskubėjo vietiniai liudytojai.

„Ar žinai, kas šalia tavęs sėdėjo? — klausė jie. — Dar es Salamo meras!“ Anksčiau jis buvo grasinęs mūsų asamblėją nutraukti. Matyt, tikėdamasis, kad su juo elgsiuos nepagarbiai, planavo pasinaudoti ta dingstimi ir įvykdyti savo ketinimą. Bet buvo taip nustebintas jam parodyto geranoriškumo ir dėmesio, kad netrukdė tęsti programą iki galo. Asamblėjos programos klausė 274 žmonės, 16 pasikrikštijo.

Mums tebetarnaujant Tanzanijoje, šalis atgavo nepriklausomybę. Dabar pirmumo teisę gauti darbą turėjo vietiniai. Dėl to daugeliui užsieniečių teko išvykti. Bet Frankas atkakliai ieškojo darbo ir galiausiai jam  pavyko — surado vietą, kur reikėjo patyrusio dyzelinių lokomotyvų mechaniko. Todėl toje šalyje galėjome pasilikti dar ketverius metus. Franko kontraktui pasibaigus, grįžome į Kanadą ir gyvenome čia, kol jauniausias iš mūsų vaikų užaugo ir susituokė. Patys dar nesijautėme seni, tad norėjome darbuotis daugiau.

Į Indiją

Jehovos liudytojų filialui Bombėjuje (dabar Mumbajus) rekomendavus, 1970-aisiais persikėlėme į Bangalūrą, kur tuo metu gyveno apie 1,6 milijono žmonių. Štai čia ir buvau užpulta buivolo. Tada toje vietovėje buvo viena 40 liudytojų anglakalbių bendruomenė ir tamilų kalba kalbančiųjų grupė, su kuria buvo sunku susisiekti. Frankas vedė studijas keliems vyrams. Jie uoliai gilinosi į Biblijos tiesas, o vėliau netgi tapo krikščionių bendruomenės vyresniaisiais. Aš irgi vedžiau studijas šeimoms, kurios ilgainiui pradėjo tarnauti Jehovai.

Viena ponia, vardu Glorija, gyveno labai skurdžiame miesto rajone. Kai pirmą kartą pas ją apsilankiau, moteris pakvietė mane užeiti. Viduje nebuvo jokių baldų, taigi susėdome ant grindų. Palikau jai vieną Sargybos bokšto numerį. Glorija išsikirpo jame pacituotą Biblijos eilutę, Apreiškimo 4:11 (NW), ir prisiklijavo ant sienos, kur galėjo ją matyti kiekvieną dieną. Ten buvo pasakyta: „Vertas esi, Jehova, [...] priimti šlovę, pagarbą ir galybę.“ Tie žodžiai jai pasirodė nepaprastai gražūs. Po metų moteris pasikrikštijo.

Franką metams pakvietė į Bombėjaus filialą prižiūrėti pirmos Indijoje Jehovos liudytojų asamblėjų salės statybų. Patalpą buvo sumanyta įrengti tiesiog padidinus vienu aukštu jau esantį filialo pastatą. Tuo metu Indijoje buvo vos per 3000 liudytojų, o filiale tarnavo mažiau nei 10 žmonių. 1975-aisiais mūsų lėšos baigėsi, todėl, nors ir kaip buvo gaila, palikome draugus, kuriuos buvome labai pamilę.

Vėl į Afriką

Praėjo dešimt metų ir Frankas jau galėjo gauti senatvės pensiją. Todėl pasisiūlėme prisidėti prie tarptautinės filialų statybų programos. Mus pakvietė į Igedumą (Nigerija), kur darbai jau vyko. Ten tarnaudamas Frankas studijavo Bibliją su vienu vyru iš netoliese esančio kaimo. Šis darė dvasinę pažangą, o vėliau tapo Jehovos liudytojų filialo Nigerijoje šeimos nariu.

Paskui statėme filialą Zaire. Netrukus po to skelbimo darbas čia buvo uždraustas ir mūsų pasus konfiskavo. Franką darbe ištiko širdies priepuolis, bet per draudimo laikotarpį jo sveikata atsitaisė. Vėliau visi statybininkai turėjo išvykti. Mus paskyrė į kaimyninę Liberiją. Ten, Monrovijos mieste įsikūrusiame filiale, Franko paprašė suremontuoti generatorių. 1986-aisiais, mūsų vizų galiojimo laikui pasibaigus, vėl turėjome grįžti į Kanadą.

Galiausiai į Ekvadorą

Netrukus sužinojome, kad mūsų geras draugas Endis Kidas persikėlė į Ekvadorą ir čia skelbdamas patiria daug džiaugsmo. Endis savo bendruomenėje buvo vienintelis vyresnysis, todėl dažniausiai kone pats vienas turėdavo atlikti visas užduotis. Jo kviečiami 1988-aisiais apsilankėme Ekvadoro filiale ir mums pasiūlė toje šalyje pasilikti.

Susiradome patogų namą, bet reikėjo išmokti ispanų kalbą. O Frankui jau buvo 71. Per kitus dvejus metus, nors ir menkai tekalbėdami ispaniškai, padėjome pasirengti krikštui dvylikai žmonių. Franką pakvietė padirbėti prie Ekvadoro filialo statybos projekto. Be to, jis studijavo Bibliją su vyru, kurio žmona Gvajakilyje buvo viena iš pirmųjų Jehovos liudytojų. Šis žmogus, 46 metus priešinęsis tiesai, tapo mūsų draugu ir dvasiniu broliu.

Skaudi netektis

Apsigyvenome prie Ramiojo vandenyno, netoli Ankono miestelio, kur galėjome prisidėti  prie naujos Karalystės salės statybos. Deja, 1998-ųjų lapkričio 4 dieną Franką, tarnybos sueigoje tik ką pasakiusį baigiamąją kalbą, ištiko širdies priepuolis. Tą patį vakarą jis mirė. Dvasiniai broliai ir seserys mane labai palaikė! Kitą dieną Franką palaidojome Karalystės salės kaimynystėje, kapinėse kitapus kelio. Nerandu žodžių, kuriais galėčiau apsakyti artimo žmogaus netektį.

Ir vėl, tik šįsyk jau viena, turėjau grįžti į Kanadą pasirūpinti šeima ir teisiniais reikalais. Tokiu sunkiu metu Jehova manęs neužmiršo. Iš Ekvadoro filialo gavau laišką, kuriame broliai patikino, jog laukia manęs sugrįžtant. Tad sugrįžau ir netoli filialo susiradau nedidelį butą. Darbas filiale ir skelbimo tarnyba padėjo pakelti Franko netekties skausmą, bet vis dėlto jaučiausi labai vieniša.

Ryžtingai darbuojamės toliau

Po kurio laiko susipažinau su Džunjoru Džonsu, 1997 metais atvykusiu iš Jungtinių Valstijų į Ekvadorą tarnauti pionieriumi. Mūsų tikslai buvo tie patys, be to, turėjome daug bendrų pomėgių. 2000-ųjų spalį susituokėme. Džunjoras buvo patyręs statybininkas, todėl mus pakvietė užbaigti Karalystės salę Kuenkos mieste, aukštai Andų kalnuose. 2006-ųjų balandžio 30-ąją sakyti dedikacijos kalbos į Kuenką iš Niujorko atvyko Vadovaujančiosios tarybos narys Džefris Džeksonas. Sueigoje dalyvavo 6554 žmonės.

Kas galėjo įsivaizduoti, kad Karalystės skelbimo darbas taip nuostabiai išplis po tolimiausias vietoves — Afriką, Indiją, Pietų Ameriką? O mudu su Džunjoru apie išėjimą į pensiją nė negalvojame. Daugiau nei 50 metų Jehovos tarnyboje prabėgo taip greit, jog, rodos, tarnauti pradėjau tik vakar. Žinau, kad tada, kai įžengsime į naująjį pasaulį, atrodys, jog lygiai taip pat greit prabėgo laikas, kuriuo gyvename dabar (Apreiškimo 21:3-5; 22:20).

[Žemėlapis/iliustracija 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kur tarnavome

KANADA → ANGLIJA → KENIJA → TANZANIJA

KANADA → INDIJA

KANADA → NIGERIJA → KONGO DEM. RESP. (ZAIRAS) → LIBERIJA

KANADA → EKVADORAS

[Kitos vietovės]

JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS

[Iliustracija]

Indijoje su Franku keliaujame į asamblėją

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su vyru Džunjoru Džonsu