Kas turėtų nustatyti, kuri religija teisinga?

JĖZUS leido aiškiai suprasti, kad Dievui priimtinas ne visoks garbinimas. Kalbėdamas apie „netikrus pranašus“, jis palygino juos su medžiu, kuris veda blogus vaisius, todėl bus „iškirstas ir įmestas į ugnį“. Taip pat perspėjo: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ — įeis į dangaus karalystę“ (Mato 7:15-22).

Dėl tų, kurie tvirtins, jog seka jo pėdomis, Jėzus pasakė: „Jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!’“ (Mato 7:23). O sykį, kalbėdamas su savo dienų religiniais vadovais, Jėzus pritaikė jiems Dievo žodžius, pasakytus atskalūniškam Izraeliui: „Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Morkaus 7:6, 7).

Akivaizdu, kad Dievas ir jo Sūnus pritaria ne visokiam garbinimui. Vadinasi, ne bet koks garbinimas yra teisingas. Ar tai reiškia, kad tiesos moko tik viena religija? Argi Dievas negalėtų pasirinkti keleto religijų sau atstovauti, o tam tikrų kitų tiesiog nepripažinti? Kita vertus, gal Dievas žiūri į tai, kaip jį garbina atskiri žmonės, priklausantys skirtingoms religijoms, ir visai nekreipia dėmesio, ko šios moko?

 Apaštalas Paulius, Dievo įkvėptas, rašė: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Korintiečiams 1:10). Kitoje Šventojo Rašto eilutėje krikščionys irgi raginami būti ‘vienos minties, turėti vienokią meilę, santaiką ir sutarimą’ (Filipiečiams 2:2).

Tokia vienybė tarp žmonių galima tik kai jie priklauso vienai religijai. Kaip ir rašoma Biblijoje, yra „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Efeziečiams 4:4, 5).

Ką atskleidžia pats Šventasis Raštas

Kad ši išvada tvirtai paremta Biblija, akivaizdu iš joje pateiktų faktų. Skaitydami ją pamatysite, kad Dievo tauta artindavosi prie jo tik vienokiu būdu. Žmonijos istorijos pradžioje Dievas savo valią apreikšdavo per patriarchus, arba šeimų galvas. Žinomiausi iš jų — Nojus, Abromas (Abraomas), Izaokas, Jokūbas (Pradžios 8:18-20; 12:1-3; 26:1-4; 28:10-15).

Jokūbo palikuonys pateko į Egipto vergiją. Nors buvo egiptiečių žiauriai engiami, laikui bėgant jų labai pagausėjo. Dievas išvadavo juos iš nelaisvės, stebuklingai pervesdamas per Raudonąją jūrą. Tada juos įsūnijo ir per tarpininką Mozę davė įstatymus. Taip gimė senovės Izraelis, Dievo tauta (Išėjimo 14:21-28; 19:1-6; 20:1-17).

Verta paminėti, kad Dievui buvo nepriimtinos aplink Izraelį gyvenusių tautų religijos. Jis netgi baudė savo tautą, kai ši nukrypdavo nuo jo įstatymų ir perimdavo kitų tautų religinius papročius (Kunigų 18:21-30; Pakartoto Įstatymo 18:9-12).

O ką turėjo daryti svetimtaučiai, kurie troško garbinti tikrąjį Dievą? Pirmiausia jiems reikėjo atsisakyti savo klaidingos religijos ir tada drauge su izraelitais galėjo garbinti Jehovą Dievą. Daugelis tokių žmonių pelnė Dievo palankumą ir tapo ištikimais jo tarnais. Tarp jų buvo moterų, kaip antai: kanaanietė Rahaba, moabitė Rūta; vyrų: hetitas Ūrija, etiopas Ebed Melechas; netgi atskiros žmonių grupės, pavyzdžiui, gibeoniečiai. Izraelio karalius Saliamonas iš širdies meldėsi už visus, kurie, kaip minėti žmonės, prisijungė prie Dievo tautos ir ėmė garbinti Jehovą * (2 Metraščių 6:32, 33).

Po to, kai Jėzus atėjo į žemę

Vėliau, kai į žemę atėjo Jėzus, buvo parodyta, kad nuo šiol teisingas Dievo garbinimas turėjo remtis Jėzaus mokymais, ir tada Dievo tikslai buvo aiškiai nušviesti. Po kurio laiko tikruosius Dievo garbintojus imta vadinti krikščionimis (Apaštalų darbų 11:26). Taigi žydai, trokštantys Dievo palankumo, turėjo pradėti jį garbinti kitaip nei iki tol. Jiems nebuvo palikta rinktis likti žydų religijoje ar tapti krikščionimis, arba Dievą garbinti savaip. Kaip jau skaitėme iš Biblijos, tikruosius Dievo garbintojus siejo „vienas tikėjimas“ (Efeziečiams 4:4, 5).

Šiais laikais mintis, kad Dievas palaiko ryšius su žmonėmis per vieną religiją, kai kuriems gali pasirodyti radikali ir nepriimtina. Tačiau būtent tokią išvadą leidžia daryti Biblija. Praeityje su šiuo faktu susitaikė daugelis žmonių, anksčiau turėjusių savus religinius papročius. Jie įsiliejo į tikrųjų Jehovos garbintojų gretas, o bet kokį netikrumo jausmą, kurį galbūt turėjo iš pradžių, pakeitė džiaugsmas ir suvokimas, kad Dievas juos gausiai laimina. Biblijoje pasakojama, jog vienas etiopas, priėmęs krikščionybę ir pakrikštytas, „džiūgaudamas traukė savo keliais“ (Apaštalų darbų 8:39).

Visi, kurie ima teisingai garbinti Dievą, bus panašiai jo laiminami. Tačiau kai pasaulyje religijų tiek daug, kaip atpažinti tą vieną teisingąją?

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kas atsitiks su religija, kuri duoda blogus vaisius?