Viduržemio jūros regiono skystasis auksas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

„Iš pradžių žalia, paskui — juoda, o kai sutraiško, auksu virstu tada“ (ispanų liaudies mįslė).

ALYVMEDŽIŲ vaisiams nokstant, jų spalva pamažu keičiasi iš žalios į juodą žvilgančią. Bet po tamsia odele slypi „auksas“ ir prašyte prašosi išgaunamas. Vaisius sutraiškius, iš jų išsiskiria auksaspalvis skystis, jau tūkstančius metų puošiantis Viduržemio jūros regiono gyventojų stalą. Tas skystasis auksas — alyvų aliejus — labai vertinamas. O alyvmedžiai dengia kalvų šlaitus nuo Portugalijos iki Sirijos.

Šių gyvybingų medžių aliejus pamalonina gomurį ir yra naudingas sveikatai. Žodis „aliejus“ Viduržemio jūros regiono gyventojams visada asocijuojasi tik su „alyvų aliejumi“. Ispanų kalbos žodis aceite (tariamas aseite), „aliejus“, kilęs iš arabų kalbos žodžio azzáyt (tariama azeit), tiesiogiai reiškiančio „alyvų sultys“. Alyvų aliejus ir yra grynos sutraiškytų alyvmedžio vaisių sultys. Kadangi aliejus išgaunamas nenaudojant jokių priedų  ir netaikant cheminių procesų, jame išlieka visos natūralios savybės, skonis bei aromatas.

Neprilygstamas auksaspalvis skystis

Istorikė Erla Zvingel aiškina, jog alyvų aliejus „šimtmečiais buvo labai vertinamas ir naudojamas maistui, kaip degus skystis, gydomasis tepalas, taip pat religiniams tikslams“. Ir dabartiniais laikais „šiam skystajam auksui neprilygsta joks kitas aliejus“, — priduria ji. Paprastas, tūkstančius metų taikytas jo gavybos procesas nepakito iki šiol. Pirmiausia alyvų rinkėjai daužo lazdomis per medžių šakas, kad vaisiai nukristų žemėn. Tada juos surenka ir su kauliukais sutraiško girnomis. Paskui pašalina išspaudas. Galiausiai specialioje talpykloje aliejų atskiria nuo vandens. Dabar jis jau tinkamas vartoti. *

Alyvų aliejaus įvairovė, kitaip nei aukso, ne ką mažesnė už vyno. Visame pasaulyje auginama milijardas alyvmedžių. * Sodininkystės specialistai jų priskaičiuoja per 680 rūšių. Savitas aliejaus skonis, spalva bei aromatas priklauso ne tik nuo alyvų rūšies, bet ir nuo dirvožemio, kuriame alyvmedžiai auga, orų, vaisių surinkimo laiko (nuo lapkričio iki vasario) ir paties gavybos proceso. Degustatoriai aliejų skirsto į saldų, aitrų, sodraus ir harmoningo skonio. Jie užtikrina, kad galutinio produkto kokybė atitiktų reikalavimus.

Viduržemio jūros regiono klimatas alyvmedžiams labai tinkamas, todėl iš jų derliaus išspaudžiama maždaug 95 procentai pasaulyje išgaunamo alyvų aliejaus. Keliautojams į akis krenta alyvmedžių giraitės, kuriomis apaugusios kalvos Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maroke, Portugalijoje, Sirijoje, Tunise, Turkijoje. Iš tikrųjų šitokią gausybę alyvmedžių aliejaus pelnytai galima vadinti „Viduržemio jūros regiono skystuoju auksu“.

Vertingas Viduržemio regiono maisto produktas

Jau šimtus metų alyvų aliejus praturtina daugelio šio regiono virtuvės tradicinių patiekalų skonį. Jį vartoja kepimui, marinavimui arba patiekalams pagardinti. „Produktas, kuris vartojamas jau 4000 metų, tikrai turi būti geras, — sako vyriausias virėjas Chosė Garsija Marinas, aiškindamas, kiek svarbus alyvų aliejus ispanų virtuvei. — O pastaraisiais metais kruopščiai laikantis gavybos technologijų šio „nektaro“ kokybė dar pagerėjo.“

Tyrinėtojai jau seniai pastebėjo, kad maitintis kaip įprasta Viduržemio jūros regione yra sveika. * Neseniai dietologai  surengė tarptautinę konferenciją, kurioje aptarė pirmojo spaudimo alyvų aliejaus poveikį sveikatai. Jie priėjo prie išvados, kad Viduržemio jūros regiono mityba, įskaitant ir šį produktą, pagerina sveikatą ir padeda gyventi ilgiau. Maistas, kuriame gausu tokio aliejaus, gali sumažinti širdies ligų ir vėžio riziką. Kaip teigė specialistai, „visose šalyse, kur gyventojai maitinasi kaip įprasta Viduržemio jūros regione [...], o čia pagrindinis riebalų šaltinis yra alyvų aliejus, vėžiu sergama rečiau nei Šiaurės Europoje“.

Priežasčių, kodėl taip maitintis sveika, gali būti daug. Viena jų — riebiosios rūgštys, kurių alyvų aliejuje gausu (iki 80 procentų). Jos teigiamai veikia kraujotakos sistemą. Be to, išgaunant šį aliejų netaikomi cheminiai procesai ir nenaudojama konservantų, todėl išlieka prinokusiuose vaisiuose esantys vitaminai, mononesočiosios riebiosios rūgštys ir kitos natūralios medžiagos.

Kadangi smulkieji aliejaus komponentai, kaip antai vitaminas E ir polifenoliai (aromatiniai junginiai), turi antioksidantų, alyvų  aliejus tonizuoja ir apsaugo odą. Todėl paprastai jis naudojamas kosmetikos priemonių, losjonų, šampūnų, muilo gamybai. Senovės Graikijoje bei Romoje buvo įprasta alyvų aliejumi su įvairių žolelių mišiniu valyti ir drėkinti odą. Vėliau, VI amžiuje, prancūzų amatininkai iš alyvų aliejaus ir jūržolių pelenų pradėjo gaminti muilą.

Alyvų aliejus bibliniais laikais

Bibliniais laikais alyvų aliejus buvo plačiai vartojamas maistui, naudojamas kosmetikai, vaistams gaminti, lempoms žibinti bei kitokiems tikslams. Kaip atskiras produktas arba kaip svarbiausia aromatinio aliejaus sudedamoji dalis Biblijoje alyvų aliejus minimas daugiau nei 250 kartų.

Šventasis Raštas aiškiai parodo, kokia svarbi vieta alyvų aliejui teko tipiškos izraelitų šeimos gyvenime. Tai buvo vienas iš pagrindinių maisto produktų, o jo gausa liudijo žmogų esant turtingą (Joelio 2:24). Tiek vyrai, tiek moterys aliejų naudojo kaip losjoną. Prieš eidama pas Boazą Rūta „pasitepė aliejumi“ (Rūtos 3:3, NW). Karalius Dovydas, išpasninkavęs septynias dienas, „atsikėlęs nuo aslos, apsiplovė, pasitepė aliejumi ir pakeitė savo drabužius. Paskui jis įėjo į Viešpaties namus“ (2 Samuelio 12:20, Jr).

Aliejaus reikėjo ir senovinėms lempoms (Mato 25:1-12). „Gryną grūstų alyvų aliejų“ dykumoje naudojo padangtei apšviesti (Kunigų 24:2). Karaliaus Saliamono laikais alyvų aliejus tapo svarbia preke tarptautinėje prekyboje (1 Karalių 5:24, 25 [5:10, 11, Brb]). Pranašai aliejumi patepdavo karalius (1 Samuelio 10:1). Svetingi šeimininkai juo patepdavo svečiams galvą (Luko 7:44-46). Jėzaus iliustracijoje gailestingasis samarietis sužeistam pakeleiviui aliejaus ir vyno užpylė ant žaizdų (Luko 10:33, 34).

Kadangi aliejus buvo plačiai naudojamas medicinos tikslams, Šventajame Rašte jis palyginamas su atgaivą teikiančiu pamokymu ir paguoda. Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels“ (Jokūbo 5:14, 15).

Alyvmedis gausiai dera ilgą laiką. Vienas medis kasmet duoda po tris keturis litrus aliejaus ir taip — keletą šimtmečių! Nėra abejonės, kad šiuo skystuoju auksu galima pagerinti sveikatą, sušvelninti odą ir pagardinti maistą.

[Išnašos]

[Rėmelis 19 puslapyje]

Ką vertėtų žinoti apie alyvų aliejų

▪ Gydomąsias savybes aliejus išlaiko pusantrų metų.

▪ Aliejaus sudedamąsias dalis šviesa veikia neigiamai, todėl jį reikia laikyti vėsioje, tamsioje vietoje.

▪ Daugiau nei kartą kepant tame pačiame aliejuje, antioksidantų jame nebelieka.

▪ Mitybos specialistai pataria, jog, norint turėti naudos iš alyvų aliejaus gydomųjų savybių, vartoti jį reikia visą gyvenimą.

▪ Alyvų aliejus dar naudingesnis sveikatai tuomet, kai vartojamas kaip vienas iš pagrindinių Viduržemio jūros regionui būdingos mitybos ingredientų. Tų šalių virtuvėje vyrauja žuvis, daržovės, ankštinės kultūros.

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Tradicinis alyvų aliejaus gavybos būdas

Darbininkai daužo alyvmedžio šakas ir surenka nukritusius vaisius

Alyvos traiškomos girnomis

Šiuo senoviniu įrenginiu aliejus būdavo atskiriamas nuo išspaudų

Aliejus teka iš šiuolaikinio preso

[Šaltinio nuoroda]

Girnos ir įrenginys aliejui nuo išspaudų atskirti: Museo del Olivar y el Aceite de Baena

[Iliustracija 18 puslapyje]

Viršuje: šimtamečių alyvmedžių giraitės

[Iliustracija 18 puslapyje]

Dešinėje: senovinė aliejinė lempa

[Šaltinio nuoroda]

Lempa: Museo del Olivar y el Aceite de Baena

[Iliustracija 18 puslapyje]

Į dešinę nuo jos: Jėzaus parabolės apie dešimt mergaičių su aliejinėmis lempomis iliustracija