Ar čia tikrai medis?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

AUSTRALINIAI BAOBABAI — it kokie sutūpę dručkiai — skurdaus kraštovaizdžio fone gal kam pasirodytų keisti, net kiek kerėpliški. O per sausąjį sezoną numetę lapus, suaugę baobabai labiau primena ne medžius, bet neįprastus padarus su ištiestais į dangų čiuptuvais. Viena aborigenų legenda byloja, jog šitas medis buvo prakeiktas ir apverstas šaknimis į viršų.

Jauni baobabai palyginti laibi ir gana gražūs. Tačiau ilgainiui jų pilki kamienai ima panašėti į gruoblėtą, suskilinėjusią milžinišką morką. Baobabai „iš išorės atrodo tartum būtų pažeisti kokios ligos“, — 1837-aisiais rašė keliautojas Džordžas Grėjus. Kodėl šie medžiai taip skiriasi nuo kitų? Kodėl juos labai vertina ir mėgsta vietos gyventojai, tarp jų aborigenai?

Kuo trumpiau, tuo geriau

Baobabai paplitę Afrikoje, Madagaskare ir Australijos šiaurės vakaruose. Nors baobabais šie medžiai vadinami daugumoje šalių, australai juos nuo seno praminė boabais. Australijos krūmynų gyventojai mėgo pavadinimus trumpinti. Anot vieno vietos humoristo, toks įprotis tikriausiai atsirado jiems besisaugant, kad neprarytų kokios aplink zujančios musės, kurių čia visada apstu. Todėl baobabą pradėjo vadinti boabu, ir naujasis pavadinimas čiabuvių kalboje giliai įleido šaknis.

Baobabai čia dar vadinami nustipusios žiurkės medžiais. Kodėl toks „komplimentas“? Mat kuokštais kybantys jų sėklavaisiai iš toliau atrodo tarsi už uodegų sukabintos padvėsusios žiurkės. Be to, pažeisti medžio žiedai greit pradeda rūgti ir skleisti pašvinkusios mėsos tvaiką. Tačiau šiaip būna dideli, balti ir kvapūs.

Sukurti, kad ištvertų ir blogiausiomis sąlygomis

Vakarų Australijoje baobabai auga nuošaliame Kimberlio regione ir greta jo esančioje Šiaurės teritorijoje. Šiose vietovėse palyginti trumpas musoninių liūčių sezonas kaitaliojasi su sausuoju.

Baobabai neįtikimai gajūs. Dažnai jie išgyvena daug šimtmečių. „Net jeigu kamienas išdega iš vidaus arba medis nužieduojamas *,  baobabas paprastai nežūsta ir užsigydęs žaizdas auga toliau“, — sako augalų fiziologas D. A. Hernas. Mokslininkas priduria: „Šis medis toks atsparus, kad net tada, kai iš jo nedaug kas lieka, vėl pradeda beveik normaliai augti.“ Vienas toks baobabas, įdėtas į medinį konteinerį, taip kabinosi į gyvenimą, jog laukdamas, kol bus pakrautas į laivą ir išgabentas į užjūrį, savo šaknis pro dėžės plyšius įleido į žemę!

Augdami akmenuotose upelių vagose, uolinguose šlaituose arba smėlėtose lygumose baobabai ūgiu dažnai pralenkia greta esančius medžius. Kai kurie Kimberlio plynaukštės baobabai užauga iki 25 ir daugiau metrų ir turi ne ką mažesnę apimtį.

Baobabo masyvumo paslaptis — vanduo. Jo mediena minkšta ir akyta, nelyginant kempinė, todėl joje prisikaupia daug skysčių. Per musonines liūtis prisisiurbęs vandens, baobabo kamienas pastebimai išsipučia, o per sausąjį sezoną ilgainiui atgauna ankstesnę formą.

Lapuočiai meta lapus, kad išgyventų atšiauriais žiemos mėnesiais, o baobabas juos numeta per ilgą sausąjį sezoną. Sausroms artėjant prie pabaigos, medis sukrauna žiedus ir apsidengia nauja lapija. Dėl šių liūtis pranašaujančių pokyčių vietiniai baobabą kartais vadina augalu kalendoriumi.

Žydi šis medis tik naktį, vos kelias valandas, o saulei tekant žiedai pradeda vysti. Paskui subręsta didžiuliai storasieniai vaisiai. Krisdami žemėn jie skyla ir išbarsto sėklas.

Gyvybės medis

Kimberlio aborigenai baobabo sėklas, lapus, sakus ir šaknis nuo seno vertina kaip svarbų maisto šaltinį. Kol sėklos nesudžiūvusios, jų minkštimas baltas, malonaus skonio. Per sausras vietiniai kramto medienos bei šaknų plaušus, kuriuose prikaupta taip reikalingos drėgmės. Užėjus labai stiprioms musoninėms liūtims, baobabo drevėse arba plyšiuose tarp šakų ir kamieno kartais galima rasti vandens.

1856 metais Kimberlio plynaukštėje Augusto Gregorio vadovaujamos ekspedicijos nariai susirgo skorbutu. Greit atgauti sveikatą vyrams padėjo „malonaus skonio džemas“, kurį šie virė iš baobabo riešutų minkštimo, turinčio daug vitamino C.

Langas į praeitį

Seniau tiek aborigenams, tiek europiečiams baobabai atstojo skelbimų lentas. 1820-aisiais Kimberlio uoste remontui prisišvartavo tyrinėtojų laivas Mermaid. Paklusdamas admiraliteto instrukcijoms palikti kokių nors aiškių įrodymų, kad buvo išsilaipinę, kapitonas Filipas Parkeris Kingas ant didžiulio baobabo kamieno išpjaustė užrašą „HMC Mermaid 1820“.

Tuomet šio baobabo, dabar vadinamo Mermaido medžiu, apimtis buvo 8,8 metro. Dabar ji jau siekia 12,2 metro.  Nors sunkiau beišskaitomas, įrašas vis dar primena apie anuos pirmuosius tyrinėtojus. Ant kai kurių senų baobabų giliai įrėžtus įrašus galima perskaityti ir šiandien, tad juos mato turistai iš viso pasaulio.

Kai į Kimberlio plynaukštę atvyko kolonistai iš Europos, nepažįstamoje žemėje išsikeroję baobabai jiems buvo ir kelrodžiai, ir susitikimų vietos, ir stovyklavietės. Po baobabais, išraižytais įspūdingais vardais, kaip antai Rytietiškas viešbutis, Klubo viešbutis arba Karališkasis viešbutis, klajojantys gyvulių augintojai sugindavo pailsėti bandas.

Kai priešiškai nusiteikę aborigenai 1886-aisiais pavogė vokiečių naujakurio Augusto Lukano valtį, jam ir jo bendrakeleiviams teko įveikti 100 kilometrų, kad nusigautų iki Vindamo miesto Australijos šiaurės vakaruose. Reikėjo keltis per upeliukus ir upes, kur knibždėte knibždėjo krokodilų. Vėliau Lukanas rašė, jog iš vieno pirmesnių keliautojų dienoraščio jis su savo komanda žinojo, kad „netoli Pit Springso, po didžiuliu baobabu su išraižytais inicialais, šis buvo palikęs kelis dailidės įrankius“. Savo nuostabai, medį ir įrankius vyrai rado. Tada jie „nupjovė didelį baobabą“ ir per penketą dienų pasidarė kanoją. Ji puikiai plaukė, ir visi saugiai pasiekė namus.

Du žinomiausi baobabai yra praminti Derbio ir Vindamo kalėjimo medžiais — taip jie pavadinti pagal netoliese esančių miestų vardus. Pasakojama, jog šiais tuščiaviduriais milžinais, kurių kiekviename galėjo tilpti po keletą žmonių, XIX amžiuje naudotasi kaip kalėjimais. Kai kurie mūsų laikų istorikai tuo abejoja. Vis dėlto medžiai tikrai įspūdingi ir lankomi turistų.

Savitas menas

Kadaise žmonės piešinius arba žodžius išpjaustinėdavo ant baobabo kamieno. Dabar, tausodami medžius, vietiniai menininkai savo talentams atskleisti naudoja kiaušinio formos baobabo riešutus, kurie kartais užauga iki 25 centimetrų ilgio ir 15 centimetrų skersmens.

Nusiskynęs nuo medžio tinkamą riešutą, toks meistras ant rudo kevalo kišeniniu peiliuku išpjaustinėja gana įmantrių paveikslų. Juose dominuoja vietos gyvūnai, scenos su medžiojančiais aborigenais, veidai ar žmonių figūrėlės. Šių meno dirbinių neretai ieško kolekcionieriai. Be to, juos perka turistai ir vietos krautuvėlės.

Tiesa, baobabas gal nėra toks didelis kaip sekvoja, grakštus kaip tuopa ar spalvingas kaip klevas rudenį. Tačiau šis vietinių labai vertinamas ištvermingas ir gyvybės kupinas medis teikia šlovę Kūrėjui ir galbūt rodo jį turint puikų humoro jausmą.

[Išnaša]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Žiedai prasiskleidžia naktį ir po kelių valandų nuvysta

[Iliustracija 18 puslapyje]

Baobabo riešutas su išpjaustinėtu apykaklėtuoju driežu