Ar žmonės gali užtikrinti laimingą ateitį?

Ką tik įsikėlėte į naują, gražų ir, regis, patvarų mūrinį namą. Apie tokį visada svajojote. Dabar tai jau pagyvensite! Tačiau vos per porą metų namas tapo avarinės būklės, tad jį teks nugriauti. Jums tiesiog plyšta širdis. Bet taip nepasisekė ne tik jums. Ta pati bėda ištiko ir kitus namus jūsų kaimynystėje. Tyrimas parodo, kad tai įvyko dėl projektavimo klaidų ir plytų broko.

PASAULIO, kaip ir to namo, būklė kelia didelį nerimą. Nors žmonės begalę kartų eksperimentavo kurdami vis kitokią socialinę bei politinę santvarką ir pasiekė beveik neįtikimų laimėjimų mokslo ir technikos srityje, visuomenę laikantys pamatai, rodos, griūva. Ne vienoje šalyje įstatymų nepaisymas ir anarchija jau tapo kasdienybe. Ar bėdų prislėgti žmonės pagaliau imsis spręsti problemas ir įsteigs gerą valdžią? Pažiūrėkime, ką apie žmonijos istorijos pamokas yra pasakę kai kurie autoritetingi asmenys.

„Išbandėme viską“

Siekdami sukurti geresnį pasaulį, įvairūs mąstytojai, nuo graikų filosofo Platono iki vokiečių politinio filosofo ir socialisto Karlo Markso, kūrė daugybę politinių teorijų. Kas iš to išėjo? Viename žurnalo New Statesman straipsnyje rašoma: „Mums nepavyko nei panaikinti skurdo, nei sukurti taikingo pasaulio. Priešingai, regis, pasiekėme kaip tik atvirkščią rezultatą. Ir ne todėl, kad nesistengėme. Išbandėme viską: nuo komunizmo iki laisvosios rinkos; nuo Tautų Sąjungos iki branduolinio atgrasinimo. Norėdami baigti visus karus, per daug kariavome, kad galėtume teigti žiną, kaip tai padaryti, o mūsų miestai atrodo taip, lyg būtų nuolatinėje karinėje parengtyje.“ Kiek toliau straipsnyje pasakyta: „[XX] amžių pradėjome kupini entuziazmo, kad mus išgelbės mokslininkai, o baigiame jį, netikėdami nė vienu jų žodžiu.“

Nusipelnęs Londono universiteto ekonomikos ir visuomenės istorijos profesorius Erikas Hobsbomas 2001-aisiais rašė, kad žmonija su savo politinėmis sistemomis „gyvena laikotarpiu, kai žmogaus veiklos poveikis žemei įgavo geologinių jėgų mastą“. Šių problemų sprendimas arba sušvelninimas „pareikalaus priemonių, kurios, beveik  drąsiai galima teigti, nesulauks visuotinio pritarimo nei per politinius rinkimus, nei raginant žmones keisti savo vartotojiškus įpročius. Galvojant apie ilgalaikes demokratijos ir mūsų planetos perspektyvas, visa tai nė kiek nepadrąsina“.

Įžvelgdamas žmonijai gresiančią katastrofą, garsus astrofizikas ir populiarių knygų autorius Stivenas Hokingas klausė: „Kaip žmonijai išgyventi dar 100 metų, jei politikoje, visuomenėje ir ekologinėje aplinkoje vyrauja chaosas?“

Kodėl nesėkmė lydi nesėkmę?

Tik Biblija patikimai išaiškina, kodėl žmonijos bandymai pačiai save valdyti pasirodė katastrofiškai nesėkmingi. Ji labai atvirai nušviečia žmonių prigimtį ir tai, kokioje padėtyje esame. Apsvarstykime keturias neabejotinas tiesas.

Visi esame netobuli. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23). Kaip pastato konstrukcija dėl plytų broko gali pasidaryti nestabili ir pradėti irti, taip žmonių paveldėtas netobulumas pasireiškia savybėmis, kurios gali ardyti visuomenę. Tai ir polinkis į korupciją, nesąžiningumą, godumą, piktnaudžiavimą valdžia. Aišku, čia nėra nieko nauja. Prieš maždaug tris tūkstančius metų vienas išmintingas Biblijos rašytojas pareiškė: „Žmogus viešpatauja žmogui jam pakenkti“ (Mokytojo 8:9, Jr).

Politiniai vadovai ir teisininkai pripažįsta žmogaus netobulumą bei silpnybes ir kaip atsvarą mėgina taikyti aibę įstatymų. Bet tai darydami jie puikiai suvokia, jog meilės artimui ar noro paklusti įstatymams jokiais teisės aktais reglamentuoti neįmanoma.

Visi esame mirtingi. „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti. Kai dvasia [gyvybės jėga] jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmyno 146:3, 4). Karalius Saliamonas, laikomas vienu išmintingiausių visų laikų valdovų, suprato, koks beprasmiškas gali pasirodyti jo sunkus triūsas. Jis rašė: „Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu [...]. Ir tai yra tuštybė“ (Mokytojo 2:18, 19, Brb).

Žmogui neduota sėkmingai valdyti kitą. „Ne nuo žmogaus pasirinkimo priklauso jo kelias ir [...] ne nuo asmens priklauso galia eiti ir nustatyti kryptį savo žingsniams“ (Jeremijo 10:23, Jr). Net jeigu ir būtume tobuli, nesugebėtume sėkmingai valdyti vienas kito, nes, kaip rodo Biblija, Dievas,  sukurdamas žmones, nedavė jiems nei teisės, nei gebėjimo tai daryti. Pavyzdžiui, kodėl žmonės dažnai susierzina, kai kiti nurodinėja, ką daryti, arba nustato elgesio normas? Todėl, kad visi buvome sukurti taip, kad mums vadovautų aukštesnis autoritetas nei mes patys. Toks autoritetas yra Dievas (Izaijo 33:22; Apaštalų darbų 4:19; 5:29).

Žmonės veikiami nematomo valdovo. „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Jei kokiai firmai vadovautų aferistai ir nebūtų nieko už juos viršesnio, ką galėtų pakeisti paprastas darbuotojas? Veikiausiai labai nedaug. Panašiai ne ką gali pakeisti ir žmonės, mėginantys spręsti pasaulio problemas, kurių tikrieji kaltininkai yra nematomi šio pasaulio valdovai — neregimos, piktavalės dvasinės būtybės, vadovaujamos Šėtono. Biblijoje jos apibūdinamos kaip „kunigaikštystės“, „valdžios“, „šių tamsybių pasaulio valdovai“ ir „dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose“ (Efeziečiams 6:12).

Tačiau Biblija ne vien atskleidžia žmogaus netobulumą bei paaiškina, kad pasaulyje viešpatauja nematomi valdovai. Ji taip pat suteikia mums tvirtą viltį, pranešdama gerą žinią, kaip bus išspręstos visos mūsų problemos.

Į pagalbą ateina Kūrėjas!

Savo jėgomis įveikti šių problemų niekada neįstengtume. Joks net išmintingiausias, galingiausias ar turtingiausias žmogus nepajėgtų pakeisti nė vienos iš keturių šiame straipsnyje paminėtų aplinkybių. * Bet, kaip aiškinama kitame straipsnyje, Kūrėjas mūsų nepamiršo ir neapleido. Jis, būdamas teisėtas visos žemės Valdovas, pašalins visas kliūtis, trukdančias mūsų laimei (1 Jono 4:8). Maža to, jis tai padarys netrukus. Kodėl galime taip teigti?

Kaip buvo paaiškinta šio žurnalo praėjusio mėnesio numeryje, pasaulio įvykiai ir padėtis visuomenėje akivaizdžiai rodo, kad didelė dalis laikotarpio, vadinamo šio pasaulio „paskutinėmis dienomis“, jau praėjo (2 Timotiejui 3:1; Mato 24:3-7). Artėjanti pabaiga — tai ne branduolinis susinaikinimas, susidūrimas su asteroidu ar kokia panaši katastrofa, be atodairos pražudanti tiek gerus, tiek blogus žmones. Tuomet Dievas imsis veiksmų tik prieš darančius pikta, įskaitant tuos, kurie trokšta, kad valdžia žemėje ir toliau liktų žmonių rankose (Psalmyno 37:10; 2 Petro 3:7). Sykiu padarys galą visoms kančioms, kurias sukėlė tokie jo priešininkai * (2 Tesalonikiečiams 1:6-9).

Tada Kūrėjas išspręs opų valdžios klausimą, suteikdamas įgaliojimus visus reikalus žemėje tvarkyti vadovybei, vadinamai „Dievo karalyste“ (Luko 4:43). Kaip sužinosime, šios pasaulinės vadovybės dėka mūsų ateitis nušvis visai kitomis spalvomis.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

VISUOMENĖS „PLYTŲ“ BROKAS

▪ Visi esame netobuli

▪ Visi esame mirtingi

▪ Žmogui neduota sėkmingai valdyti kitą

▪ Žmonės veikiami nematomo valdovo

[Rėmelis 6 puslapyje]

ŽMONĖS ŽEMĖS NENUNIOKOS!

Biblija pateikia apsčiai įrodymų, kad pagal Kūrėjo tikslą žemė turi būti jaukūs ir saugūs namai, kur gyventų dievobaimingi žmonės. Atkreipkime dėmesį į kelias Šventojo Rašto eilutes.

„Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai“ (Psalmyno 104:5).

„Tu [...] sutvėrei žemę, kad ji išsilaikytų“ (Psalmyno 119:90, Vl).

„Viena karta praeina, kita — ateina, o žemė lieka per amžius“ (Mokytojo 1:4, Brb).

„Žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Izaijo 11:9).

„[Jehova] žemę paruošė ir padarė ne be reikalo, bet kad žmonės joje gyventų“ (Izaijo 45:18, Vl).