Azijos klajokliai ir jų imperija

Rusiją sukaustė baimė. Kilo sumaištis. Iš rytų tarsi kokie skėriai stepėmis skriejo grėsmingos raitelių ordos. Jie žudė, plėšė, šlavė nuo savo kelio bet kokią jiems pasipriešinti mėginančią kariauną. Iš visos Rusijos nepaliesta liko tik Novgorodo kunigaikštystė. Tenykštis metraštininkas apstulbęs rašė, kad žemę užplūdo „nežinomos gentys“, šnekančios keista kalba.

ĮSIVERŽĖLIAI buvo mongolai — tauta, atkakusi iš stepių ir lygumų krašto centrinės ir šiaurės rytų Azijos plynaukštėje, kur dabar yra Mongolija. Jų žaibiški užkariavimai, prasidėję XIII amžiaus pradžioje, pakeitė Azijos ir pusės Europos istoriją. Vos per kokius 25 metus mongolai pavergė daugiau šalių, nei romėnai buvo užkariavę per keturis šimtmečius. Pasiekę savo galybės viršūnę, jie viešpatavo nuo Korėjos iki Vengrijos, nuo Sibiro iki Indijos, tad Mongolų imperija buvo didžiausia kada nors egzistavusi valstybė su vientisa teritorija!

Palyginti neilgai gyvavusios Mongolų imperijos metraščiai ne tik geriau nušviečia Azijos ir Europos istoriją, bet ir pailiustruoja teisingumą daugelio Biblijos tiesų apie žmogaus prigimtį ir kokių pasekmių sulaukiama vienam žmogui valdant kitą. Tai tiesos, kad žemiškoji šlovė tuščia ir trumpalaikė, kad „žmogus viešpatauja žmogui jam pakenkti“ ir kad galingos politinės valstybės, puldamos kitas tautas ir siekdamos viešpatavimo, veikia tarsi plėšrūs žvėrys * (Psalmyno 62:10 [62:9, Brb]; 144:4; Mokytojo 8:9, Jr).

Mongolai — kas jie buvo?

Mongolai buvo klajokliai ir įgudę jojikai. Jie turėjo gentinę santvarką ir gyveno iš gyvulininkystės, prekybos ir medžioklės. Skirtingai nei daugelis kitų tautų, kuriose paprastai tik nedidelė gyventojų dalis išmanė karo amatą, kone kiekvienas mongolas, turėjęs arklį ir lanką, buvo ištvermingas ir nuožmus karys. O kiekviena mongolų gentis buvo besąlygiškai atsidavusi savo vadui, chanui.

Po dvidešimt metų trukusios kovos vienam chanui, Temudžinui (apie 1162—1227), pavyko suvienyti kokias 27 mongolų gentis ir tapti jų vadu. Vėliau prie mongolų kariuomenės prisidėjo tiurkų kilmės musulmonai, vadinami totoriais. Dėl to, kai didžiulė mongolų karo mašina pajudėjo į vakarus, siaubo apimti europiečiai užpuolikus praminė tartarais. * 1206-aisiais Temudžiną, tik perkopusį per keturiasdešimt, mongolai paskelbė Čingischanu (šis titulas galbūt reiškia „stiprus valdovas“ arba  „visavaldys“). Jis taip pat tapo žinomas kaip didysis chanas.

Čingischano raitų lankininkų ordos puldavo greitai, smarkiai ir neretai vienu metu keliais frontais, kurie nusitęsdavo kelis tūkstančius kilometrų. Žinyne Encarta Encyclopedia apie Čingischaną rašoma, kad „jis prilygo Aleksandrui Didžiajam arba Napoleonui I“. Čingischano amžininkas persų istorikas Juzjanis rašė jį buvus „didžiai įstangų, įžvalgų, nepaprastai gabų ir protingą“. Dar istorikas pavadino jį „skerdiku“.

Už Mongolijos ribų

Anuomet šiaurės Kinija buvo okupuota mandžiūrų, įkūrusių Dzinų („aukso“) dinastiją. Kad pasiektų mandžiūrų žemes, mongolai turėjo įveikti grėsmingą Gobio dykumą, tačiau jiems tai buvo menka kliūtis — šie klajokliai, esant reikalui, galėdavo išgyventi misdami arklių pienu ir krauju. Nors Čingischanas išplėtė savo valdas įsibraudamas į Kiniją ir Mandžiūriją, kova dėl šių teritorijų galiausiai liovėsi tik po maždaug 20 metų. Jis samdė kinų mokslininkus, amatininkus, pirklius, taip pat inžinierius, išmanančius, kaip pagaminti apgulties mašinas, katapultas ir sprogmenis iš parako.

Paėmęs savo valdžion Šilko kelią, kuriuo pirkliai keliaudavo į vakarų šalis, Čingischanas panoro sudaryti prekybos sutartį su savo kaimynu, tiurkų sultonu Muchamedu. Sultonas valdė didelę imperiją, kurios teritoriją sudarė dabartinis Afganistanas, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Uzbekistanas ir didžioji dalis Irano.

1218 metais mongolų delegacija, matyt, ketindama užmegzti prekybos ryšius, atvyko prie sultono imperijos sienos. Tačiau vietos valdininkas juos išžudė. Šis įvykis tapo akstinu pirmajam mongolų įsibrovimui į musulmoniškąjį kraštą. Per kitus trejus metus mongolai, kurių, pasak liudininkų, buvo daugiau nei skruzdėlių, metodiškai plėšė ir degino sultono Muchamedo miestus ir laukus bei masiškai žudė jo pavaldinius, išskyrus turėjusius mongolams naudingų įgūdžių.

Paskui mongolų pajėgos, kurias, kai kurių manymu, sudarė apie 20000 karių, išjojo per Azerbaidžaną ir Gruziją į šiaurės Kaukazo stepes ir savo kelyje sumušė visas prieš jas stojusias kariuomenes, taip pat 80000 rusų karių armiją. Tąsyk mongolų raiteliai įveikė 13000 kilometrų, apsukdami ir aplink visą Kaspijos jūrą. Šitas žygis kai kurių laikomas pačia įspūdingiausia kavalerijos kampanija istorijoje. Šie mongolų užkariavimai padėjo pamatą vėlesnei Rytų Europos aneksijai, kurią vykdė kiti mongolų valdovai.

Čingischano įpėdiniai

Kitu didžiuoju chanu tapo trečiasis iš keturių Čingischano sūnų, Ugedėjus, kurį jam pagimdė vyriausioji žmona. Ugedėjus sutvirtino  savo valdžią nugalėtose šalyse, rinko duoklę iš vasalų ir galutinai užkariavo Dzinų dinastiją šiaurės Kinijoje.

Kad išlaikytų tiek savo imperiją, tiek prabangą, prie kurios mongolai buvo pripratę, Ugedėjus galiausiai vėl ryžosi karui — šį kartą prieš žemes, į kurias dar nebuvo įžengęs. Jis pradėjo puolimą dviem kryptimis — prieš Europos šalis vakaruose ir prieš Sungų dinastiją pietų Kinijoje. Žygis Europoje nusisekė, tačiau kitas — ne. Nors laimėti keletą kovų mongolams pavyko, pagrindinių Sungų valdų užkariauti jie nesugebėjo.

Į Vakarus

1236-aisiais maždaug 150000 raitelių pajudėjo į vakarus, Europos link. Pirmuoju jų taikiniu tapo Pavolgio sritis. Paskui jie puolė rusų miestus valstybes. Taip pelenais buvo paverstas Kijevas. Mongolai pažadėjo nenaikinti miestų, kurie sutiktų atiduoti dešimtadalį savo turto, tačiau rusai nusprendė mieliau kovosią. Mongolai katapultomis svaidė į priešus akmenis, degančią alyvą ir salietrą. Pralaužę miesto mūrus, jie įsiverždavo vidun ir pradėdavo tokias skerdynes, kad, vieno istoriko žodžiais tariant, „nelikdavo nė kam kritusiųjų apraudoti“.

Mongolų kariauna nusiaubė Lenkiją, Vengriją ir jau artėjo prie vietos, kur prasideda dabartinė Vokietija. Vakarų Europa sukaupė visas jėgas galingam smūgiui atremti, tačiau jo taip ir nesulaukė. 1241-aisiais, greičiausiai prisigėręs iki sąmonės netekimo, mirė chanas Ugedėjus. Apie tai sužinoję mongolų karo vadai skubiai pasuko atgal į savo sostinę Karakorumą už 6000 kilometrų rinkti naujo valdovo.

Į mongolų imperijos sostą sėdo Ugedėjaus sūnus Giujukas. Vienas italų vienuolis, 15 mėnesių keliavęs per mongolų valdas, savo akimis regėjo Giujuko inauguraciją. Šis keliautojas atvyko pas mongolus su laišku nuo popiežiaus Inocento IV. Popiežiui rūpėjo įsitikinti, kad Europai negresia nauji puolimai, be to, jis paragino mongolus priimti krikščionybę. Giujukas nieko nepažadėjo. Negana to, jis liepė popiežiui atvykti su karalių delegacija ir jam, chanui, nusilenkti!

Vėl puolama dviem kryptimis

Kitu didžiuoju chanu 1251 metais tapo Munkė. Su savo broliu Chu Bilajumi jis puolė Sungų dinastiją pietų Kinijoje. Kita mongolų karių dalis išžygiavo į vakarus ir nuniokojo Bagdadą bei privertė pasiduoti Damaską. Vadinamieji krikščionys, rengę kryžiaus žygius prieš musulmonus, piktdžiugiavo matydami jų pralaimėjimą, o „krikščionys“, gyvenantys Bagdade, savo kaimynus musulmonus plėšė ir žudė.

 Tuo lemtingu momentu, kai mongolams nedaug betrūko iki pergalės prieš musulmoniškąjį pasaulį, istorija pasikartojo. Atėjo žinia apie Munkės mirtį. Įsibrovėliai vėl suskubo atgal, šį kartą palikdami vos 10000 karių saugoti užkariautas pozicijas. Netrukus šį nedidelį avanpostą sutriuškino kariuomenė iš Egipto.

Karo žygis pietų Kinijoje prieš turtingą Sungų dinastiją buvo sėkmingas. Chanas Chu Bilajus net pasiskelbė naujos kinų Juanų dinastijos įkūrėju. Ten, kur anksčiau buvo šios dinastijos sostinė, dabar stovi Pekinas. XIII amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nugalėjęs Sungų dinastijos likučius, Chu Bilajus ėmė valdyti visą Kiniją. Paskutinį kartą šalis buvo vieningai valdoma prie Tangų dinastijos, kurios viešpatavimas nutrūko 907 metais.

Susiskaldymas ir žlugimas

Artėjant XIV amžiui galinga Mongolų imperija pradėjo byrėti. Tam turėjo įtakos daug veiksnių. Viena, Čingischano palikuonys tarpusavyje kovojo dėl valdžios, ir taip imperija skilo į kelis chanatus. Be to, mongolai vis labiau maišėsi su kai kuriomis jų užkariautomis tautomis. Kinijoje kovos dėl valdžios susilpnino Chu Bilajaus įpėdinių įtaką. Nuvarginti netikusio valdymo, korupcijos ir sunkios mokesčių naštos, 1368 metais kinai nuvertė Juanų dinastijos valdovus ir privertė juos pasitraukti atgal į Mongoliją.

Mongolų antplūdis tarsi smarki vėtra staiga atūžė, pasiautėjo ir nurimo. Tačiau jis paliko ryškią žymę Europos bei Azijos istorijoje, o Mongolija ir Kinija tapo vieningomis valstybėmis. Net ir dabar mongolai Čingischaną, pirmąjį didįjį chaną, laiko savo tautos tėvu.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 13 puslapyje]

Užkariautojai imasi prekybos

Pasiekusi savo galybės viršūnę, chano Chu Bilajaus įkurta Juanų dinastija daug dėmesio skyrė prekybai ir kelionėms į kitus kraštus. Tokia imperijos politika, istorikų žodžiais tariant, vedė prie „didžiausios prekybinės ekspansijos Eurazijos istorijoje“. Tai buvo didžiojo Venecijos keliautojo Marko Polo (1254—1324) epocha. * Pirkliai iš Arabijos, Persijos, Indijos ir Europos sausuma arba jūromis gabendavo arklius, kilimus, brangakmenius, prieskonius ir juos keisdavo į keramikos gaminius, lakuotus dirbinius, šilką.

1492-aisiais Kristupas Kolumbas, turėdamas Marko Polo kelionių aprašymų nuorašus, išplaukė iš Europos į vakarus, ketindamas atnaujinti prekybos ryšius su mongolų dvaru. Tačiau jis nežinojo, kad ši imperija jau daugiau kaip prieš šimtmetį nustojo egzistavusi! Jai žlugus visi ryšiai nutrūko, o musulmonai nebeleido naudotis sausumos keliu iš Europos į Rytus.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

Garsėjo religine tolerancija

Nors senovės Mongolijoje vyravo animizmas, kitų tikėjimui mongolai buvo tolerantiški. Knygoje The Devil’s Horsemen rašoma, jog vakariečius, įžengusius į šalies sostinę Karakorumą, nustebino ne tik turtai, bet ir tai, kas bylojo apie religijos laisvę, — šalia viena kitos stovėjo bažnyčios, mečetės, šventyklos.

Nominalioji krikščionybė Mongoliją pasiekė per nestorijonus, atskilusius nuo Bizantijos, arba Rytų, Bažnyčios. Nestorijonai rado nemažai pasekėjų tarp Azijoje gyvenančių tiurkų genčių, kurias užkariavo mongolai. Tarp atsivertusiųjų į nestorijonų tikėjimą buvo moterų, vėliau ištekėjusių net už Mongolijos karališkosios šeimos narių.

Šių dienų Mongolijai būdinga religinių pažiūrų įvairovė. Apie 30 procentų gyventojų — animistai, 23 procentai išpažįsta lamaizmą (Tibeto budizmą), 5 procentai — islamą. Likusieji daugiausia nereligingi.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Mongolų užkariavimų mastai

VENGRIJA

RUSIJA

Kijevas

Volga

SIBIRAS

Kaspijos jūra

Damaskas

IRANAS

Bagdadas

UZBEKISTANAS

MONGOLIJA

Karakorumas

Gobio dykuma

KORĖJA

KINIJA

Pekinas

INDIJA

Novgorodas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Arklių banda (Mongolija)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Čingischanas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

Bildarchiv Preussischer Kulturbesitz/Art Resource, NY

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

Gamtovaizdis: © Bruno Morandi/age fotostock; Čingischanas: © The Stapleton Collection/The Bridgeman Art Library