Muzika — Dievo dovana širdžiai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

MUZIKA labai paveiki. Ji ramina, įkvepia, pakelia dvasią. Ja galima išreikšti džiaugsmą ir liūdesį. Ji yra neatsiejama visų kultūrų — tiek senovės, tiek dabartinių — dalis. Tai minčių ir širdies kalba. Muzika išties yra tikra Dievo dovana (Pradžios 4:21).

Vienokias ar kitokias melodijas tikriausiai girdėjome nuo pat gimimo. Galbūt mama dainuodavo lopšines, kad greičiau užmigtume. Paauglystėje veikiausiai pamėgome muziką, kuri jaudindavo mūsų širdį. Net ir daugeliui suaugusių žmonių patinka klausytis atpalaiduojančių melodijų vairuojant automobilį arba namuose po dienos darbų.

Dainos žodžiais kartais perteikiami tam tikri šalies kultūros arba istorijos aspektai. Senovės izraelitai ypatingomis progomis giedodavo (Išėjimo 15:1-21; Teisėjų 5:1-31). Pranašas Mozė sudėjo giesmę, kuria priminė izraelitams jų tautos istoriją ir nuoširdžiai juos perspėjo (Pakartoto Įstatymo 32:1-43). Nėra abejonių, kad tokios giesmės žmonėms padėjo išlaikyti atmintyje daugelį dalykų.

Muzikuoti galite ir jūs!

Gal manote esąs nemuzikalus. Bet pagalvokite apie savo balsą. Šis įgimtas muzikos instrumentas toks universalus, kad su akompanimentu ar be jo „sugroti“ gali kone kiekvienas. Užtenka tik praverti lūpas ir pradėti dainuoti. Tik nesikrimskite, jeigu susižavėjimo šūksnių ir audringų aplodismentų dėl savo balso greičiausiai neišgirsite. Daugiau dainuokite ir balsas lavės.

Kaip rašoma žurnale Psychologies (ispanų kalba), „balsas tiesiogiai susijęs su mūsų giliausių jausmų šaltiniu ir yra tinkamiausias instrumentas jiems išreikšti“. Sopranas Ainoa Arteta sako: „[Dainuoti] taip nuostabu. [...] Kiekvienam, kas nori išsakyti savo jausmus daina, patarčiau tai daryti nesivaržant, spontaniškai.“

Kadangi muzika gali labai paveikti mūsų širdį, turime būti išrankūs. Pavyzdžiui, graži melodija kartais yra tarsi patraukli pakuotė dainos žodžiams, pateisinantiems ar net skatinantiems neapykantą, palaidumą arba smurtą. Šitokių dainų dorovę branginantis žmogus tikrai nesiklausys (Efeziečiams 4:17-19; 5:3, 4). Dievo Žodyje rašoma: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“ (Patarlių 4:23). Taigi iš tiesų ne tas pats, kokią muziką renkamės. *

Gera muzika gali būti puikus vaistas

„Tarp kitų priežasčių, dėl kurių muzika paplitusi kone visose kultūrose, [yra] jos teigiamas poveikis žmogaus sveikatai ir savijautai“, — rašoma knygoje Principles and Practice of Stress Management. Žurnale Psychologies atkreipiamas dėmesys į tai, kad dainuojant rezonuoja ir vibruoja visas kūnas. Švelnūs virpesiai padeda organizmo audiniams atsipalaiduoti ir išsiplėsti, o tai gali apmalšinti skausmą.

Taip pat gydytojai kartais ragina streso kamuojamus pacientus klausytis nuotaiką keliančios ir raminančios muzikos. Kai kurių ligoninių intensyviosios slaugos palatose netgi leidžiami muzikos įrašai. Į mielą ausiai melodiją teigiamai reaguoja neišnešioti kūdikiai bei operuojami ligoniai. Kaip rašoma  knygoje Principles and Practice of Stress Management, tyrimai rodo, jog rami muzika paciento organizmą veikia taip, kad jame „operacijos metu pastebimai sumažėja streso hormono“.

Muzika taip pat gali sumažinti nėščiosioms nerimą, padėdama atsipalaiduoti sąrėmių metu ir gimdant. Dantistai kartais įjungia raminamą muziką, kad sukurtų laisvesnę atmosferą nepajėgiantiems atsipalaiduoti pacientams. Bet muzika ir dainavimas gali dar daugiau — padėti mums stiprinti santykius su Dievu.

‘Savo giesme girsiu Dievą’

Ar žinojote, kad giesmės sudaro beveik dešimtadalį Biblijos? Ryškiausi pavyzdžiai — Psalmyno, Giesmių giesmės, Raudų knyga. Suprantama, daugumoje iš maždaug trijų šimtų Biblijos vietų, kur minimas dainavimas arba giedojimas, kalbama apie Dievo garbinimą. „Viešpats yra mano jėga [...] ir savo giesme girsiu Jį“, — rašė talentingas muzikos kūrėjas ir atlikėjas Izraelio karalius Dovydas (Psalmyno 28:7, Brb).

Dovydas parinko 4000 vyrų iš Levio giminės, kad šie tarnautų muzikantais ir giesmininkais Jeruzalėje. 288 iš jų buvo ‘parengti giedoti Viešpačiui [...] įgudę giesmininkai’ (1 Metraščių 23:4, 5; 25:7). Be abejo, šie vyrai nuolat lavinosi. Muzika buvo tokia svarbi Dievo garbinimo dalis, kad giesmininkus atleisdavo nuo kitų pareigų šventykloje. Taip jie galėdavo sutelkti dėmesį vien į savo tarnybą (1 Metraščių 9:33).

Paskutinį vakarą prieš mirtį Jėzus su apaštalais giedojo Dievą šlovinančias giesmes, veikiausiai 113—118 psalmes. Jėzaus laikais šios vadinamosios Aleliuja psalmės buvo giedamos minint Paschą (Mato 26:26-30). Taip jos buvo vadinamos todėl, kad jose kartojosi žodis „aleliuja“, reiškiantis „šlovinkite Jah“. „Jah“ yra sutrumpinta, poetinė Aukščiausiojo Dievo vardo, Jehova, forma (Psalmyno 83:18, NW).

Krikščionims giesmės irgi tapo vienu iš Dievo garbinimo elementų. Knygoje The History of Music rašoma: „Pirmieji krikščionys giesmėmis Dievą garbino tiek viešai, tiek asmeniškai. O krikščionimis tapę žydai giedoti buvo įpratę dar sinagogoje. [...] Greta hebrajiškųjų psalmių [...] buvo kuriami vis nauji Dievą šlovinantys himnai.“ Ir šiais laikais krikščionys, Jehovos liudytojai, tiek asmeniškai, tiek sueigose su džiaugsmu šlovina Dievą giesmėmis.

Kadangi per muziką iš tikrųjų galima išreikšti visokiausius jausmus ir ji stipriai veikia mūsų simbolinę širdį, protą bei visą organizmą, į šią „tobulą dovaną iš aukštybių“ turėtume žiūrėti su didžiausia pagarba (Jokūbo 1:17). Tad naudokimės ja visapusiškai ir išmintingai.

[Išnaša]